Mark Johnson - Apkvaitę

Labdaros organizacijos Princo pasitikėjimas tūkstančiai kelia man tokį didelį nerimą, kad nusprendžiu juos išleisti. Nusiperku laipiojimo įrangą. Juk ketinau. Nieko su ja nedarau. Dabar mano kambaryje guli virvės ir apsaugos, o ne banko sąskaita. Virvės baltos ir oranžinės, metalinės dalys švyti. Po kelių dienų jų jau nebepastebiu, tiesiog, eidamas per kambarį, apeinu.

Karšta vasaros diena. Kartu su kitais vaikinais statybose kažką dažom. Netikėtai pasižiūriu į šoną. Mano dėmesį patraukia saulės ir šešėlių išmargintas plotas. Padedu teptuką ant skardinės ir einu pažiūrėti.

Oras čia grynas, nors statybvietė dulkina, visur pilna plytgalių bei skaldos. Šalia auga milžiniškas bukas. Prie kamieno žemė tamsi, o ten, kur baigiasi šakos, prasišviečia saulėti lopinėliai. Kaip nėriniai.

Susižavėjęs žiūriu į jo sidabrinį kamieną. Šią karščiu alsuojančią dieną medis atrodo vėsus. Aplink šakas skraido vabalėliai. Kažkur, taip aukštai, kad net nesimato, čiulba paukštis. Medis mane kviečia į savo slėpiningą šešėlių pasaulį.

Turiu užlipti į viršų. Net nemirktelėjęs užsiropščiu ant tvoros, o nuo ten jau pasiekiu žemiausias šakas. Pradedu kopti. Iš pradžių, kadangi šakos labai tankios, sunku, todėl apgalvoju kiekvieną judesį: kur bus mano ranka, kur toliau statysiu koją. Bet kai palipu aukščiau, pasidaro lengviau, nes patogiau judėti. Darosi vis paprasčiau ir paprasčiau aplenkti horizontalias kliūtis vertikalioje kopimo trajektorijoje.

Kai užkopiu tiek, kad pro lapus galiu apsižvalgyti, pamatau stogus, tolumoje mėlynuojantį vandenį, kuris prie horizonto susilieja su pieno baltumo dangumi. Tada sustoju. Apkabinu šaką ranka, perbraukiu ją pirštais ir po delnu pajuntu lygutėlę buko žievę. Ten, kur šaka baigiasi, nuo švelnaus vėjelio šnara lapai.

Medis tvirtas. Jis auga, bet nesikeičia. Jis gyvena kartu su metų laikais, reaguodamas į aplinką, padėdamas gyventi daugybei gyvybių, pradedant vabzdžiais ir baigiant jais mintančiais paukščiais. Stoviu čia, gerasis medis saugo mane nuo kaitrios saulės ir pasijuntu labai ramus. Lėtai kvėpuodamas užsimerkiu.

Mano gyvenime tiek visko įvyko, bet medžius visada mylėjau, o prieš amžinybę mokiausiu globoti. Ir staiga man tampa aišku (kaip nesupratau to anksčiau?), kad medžiai — tai mano ateitis. Nežinau, kur mane nuves likimas, kas laukia ateityje, bet stovėdamas ant šakos, laikydamasis medžio, dengiamas jo lapų, pirmą kartą pamatau manęs laukiančią galimybę...

EPILOGAS

Nevartoju ir negeriu nuo 2000-ųjų liepos dvidešimt pirmos, kai naktį prieš tai susišoviau kreko detokse Elephant ir Castle. Kiekviena diena yra mirties nuosprendžio vykdymo atidėjimas. Vis dar gyvenu pagal dvylikos pakopų programą, kuri padeda išlikti švariam ir tobulėti. Vis dar prisimenu euforiją pavartojus. Kartais nežinia kodėl imu laužtis. Kartais nubundu, nes susapnuoju, kad vėl vartoju ir prakaituoju iš baimės, pamanęs, kad naktį tai ir įvyko. Kasdien po žingsnelį į priekį.

Kai medžiai grįžo į mano gyvenimą, iš pradžių dirbau kitiems medžių chirurgams. Negerdamas ir nevartodamas narkotikų dirbau sunkiau bei geriau negu mano bosai ir man taip nusibodo dirbti už juos, kad grįžau į statybas. O tada sutikau Vikę.

Ji buvo jauna, graži, pasitikinti ir mes įsimylėjome. Mus siejo gilus ryšys, nors namuose, ne taip kaip kadaise aš, ji gyveno be rūpesčių. Mes mylėjome, todėl stengėmės vienas kitu rūpintis. Man tai buvo pirmieji rimti santykiai, nes iki šiol, nors ir turėjau moterų, ryšys buvo tik tarp manęs ir narkotikų.

Kiekvieną rytą stebėdavau besikeliančią ir besiruošiančią į darbą Vikę. Dvi dienas per savaitę eidavau į statybų aikštelę. Likusį laiką leisdavau paplūdimyje.

— Maniau, sakei esąs medžių chirurgas, — kartą tarė Vikė žiūrėdama į mano padėvėtus drabužius, neveikiantį telefoną, mirgantį televizorių. — Tu man melavai.

— Aš tau sakiau tiesą. Anksčiau dirbau.

— Kodėl nedirbi dabar?

— Nes kai dirbau kitiems, pelnas kliūdavo jiems, o darbas atitekdavo man.

Vikė trukteli pečiais:

— Tai pradėk savo verslą.

Kurį laiką kankinausi. Mano patarėja iš Kvintono namų, Sonia, padėjo man įgauti pasitikėjimo ir apsispręsti. Šitaip ėmiausi verslo. Kaip kad ir sakiau Pasitikėjimui. Jie tikėjo, kad aš imsiuos. Ir aš ėmiausi. Pasitikėjimas, Vikė, Sonia ir statybininkas Ronis buvo mano švyturiai.

Buvau priklausomas nuo daug ko, o dabar — priklausomas nuo darbo. Tapau verslininku. Taip, aš. Darbų įvertinimas, sunkvežimių pirkimas, žmonių įdarbinimas, važtaraščių siuntimas, dokumentų tvarkymas, taryba, nuostatai, reklama... Bet svarbiausia, kad mokiau ir priėmiau į darbą besigydančius narkomanus ir buvusius kalinius, bandydamas padėti jiems, kaip kad anksčiau padėjo man. Dirbau sunkiai ir mano verslas kaipmat suklestėjo, o reputacija išaugo.

Visą šį laiką mokiausi gyventi, bet ne visada man sekėsi: narkomanams sunku palaikyti savitarpio santykius, o man ypač, nes praeityje nebuvo jokių sektinų pavyzdžių. Galiausiai mudviem su Vike nebepavyko nugalėti iškilusių sunkumų ir, nors ir kaip gaila, mudu išsiskyrėme. Bet iki šiol draugaujame.

Buvau pasiekęs gyvenimo dugną ir grįžau. Jei būčiau įkopęs į Everestą ir grįžęs gyvas, man būtų suruošę sutiktuves. Esu neigiamas herojus, todėl, aišku, to nenusipelniau ir nesitikėjau, bet sutiktuvės buvo.

Mano verslas suklestėjo, o reputacija išaugo, kai 2005-aisiais metais iš labdaros organizacijos Princo pasitikėjimas gavau metų apdovanojimą už savo veiklą. Vėliau, tais pačiais metais, nuvykau į Klarenso rūmus. Stovėdamas prieš aukštas akmenines sienas prisiminiau, kai buvau čia anksčiau. Be pinigų, be namų, be vilties... Tada irgi žiūrėjau į platanus. O dabar, giliai įkvėpęs, įžengiau pro vartus, nes buvau pakviestas. Viduje susitikau su žmogumi, kuris man padėjo daugiau, nei kada pagalvojo — su princu Čarlzu.

Po pokalbio su princu gavau apdovanojimą Britanijos pasididžiavimas, kurį įsteigė laikraštis Daily Mirror. Tai buvo įspūdinga ceremonija. Pasitikėjimo atstovas Robas Koupas vedė renginį, kuriame princas Čarlzas papasakojo žurnalistams mano istoriją, o Viktorija Beckham įteikė medalį. Pobūvyje dalyvavo ir Synas Evansas, kuris mane išgelbėjo bei kiti mano seni draugai, kad įsitikintų, jog nepradėjau per daug pūstis.

Nuo tada stengiuosi subalansuoti savo gyvenimą, atkurdamas emocinę pusiausvyrą ir mokydamasis savimi pasirūpinti. Vis dar vadovauju Verslui, bet priklausomai nuo kitų mano darbų, interesų bei įsipareigojimų jis tai apmiršta, tai išsiplečia. Pradedu suprasti, kad sėkmė nepriklauso nuo apyvartos, bet labai priklauso nuo to, kaip gyveni. Mano tikslas nėra daug užsidirbti. Aš dalyvauju įvairiuose projektuose, kurie suteikia žmonėms pagalbą. Taigi, dažnai važinėju ir kalbuosi su žmonėmis apie tai, kuo tikiu. Ir kas svarbiausia — jie klauso! Pasakoju jiems apie narkomanus, nepilnamečius nusikaltėlius, prevencinę politiką ir apie tai, ką daro vyriausybė, kad sugrąžintų juos į visuomenę. Aš — pirmasis buvęs nusikaltėlis, kuris sėdi Nacionalinės lygtinio paleidimo tarnybos direktorių taryboje. Be to, dirbu labdaros organizacijoje Princo pasitikėjimas, kuri rengia valstybinio masto pažangų auklėjimo projektą, kuris bus vykdomas jaunųjų nusikaltėlių įkalinimo vietose. Taigi, turiu daug užsiėmimų, bet verslas irgi klesti ir kai būna gražus oras, stengiuosi įkopti į keletą medžių.

Mudu su Rouze bandėme atkurti savo santykius, bet paaiškėjo, kad mus siejo tik narkotikai. Ji dabar irgi švari, toliau kaip ir aš gydosi. Dėl berniukų stengiamės palaikyti draugiškus santykius, bet labiausiai mane džiugina tai, kad mano sūnūs tapo mano gyvenimo dalimi. Susitinku su jais, kai tik galiu. Bandau tapti geresniu tėčiu nei buvau. Kai pagalvoju apie savo santykius su savo tėvu, o jo su jo tėvu, atrodo, šansų mažai, bet mes su sūnumis įveiksime sunkumus. Ratas baigsis čia. Esu be galo laimingas, kad mano berniukai protingi, sveiki, taikūs, mylintys. Jie mano gyvenimo šviesa.