Mark Johnson - Apkvaitę

Pradėjau artimiau bendrauti su motina. Mes atnaujiname santykius. Leidžiu jai būti mano motina. Dabar geriau suprantu, kaip ji kentėjo gyvendama su tėčiu. Tik vieno negaliu suprasti: kodėl ji taip ilgai su juo gyveno. Dabar ji laimingai ištekėjusi už kito.

Su tėvu ir jo šeima ryšių nepalaikau. Nekaltinu jo dėl savo gyvenimo, nes tai nesveika man. Be to, jis tebekariauja su savo demonais.

Palaikau ryšius su broliu, kuris gyvena Amerikoje, bandau atitaisyti skriaudą, kurią padariau seserims. Gerbiu savo jaunesniąją seserį Betanę, kuri nuo santykių su tėvu nukentėjo daug labiau, nei tada galėjau suprasti. Ji viena tvirčiausių ir gražiausių moterų, kurias pažįstu. Dabar ji ištekėjusi ir turi tris vaikus.

Kai ką žinau apie Kiderminsterio žmones. Vanesa ištekėjusi, turi vaiką, vis dar gyvena komunaliniame bute.

Danielius sėdi kalėjime. Jis nuteistas dvylikai metų už ginkluotą apiplėšimą.

Džodė tebėra švari ir ramiai gyvena Penrite.

Dauguma mano draugų, su kuriais vaikščiodavome į klubus, dabar gerbiami verslininkai. Kai kurie dirba muzikos pasaulyje, o kai kurie, pavyzdžiui, Markas Daunsas, padėjo man versle ir mes dažnai susitinkame. DIY žmones ir toliau rengia chaotiškus vakarėlius. Mano draugas narkomanas Kolinas, kuris man labai padėjo Ravenskorte, po to, kai baigė gydymą, vėl grįžo prie senojo gyvenimo. Visi mano likimo broliai, Kvintono name balsavę už mano pašalinimą po atsitikimo pliaže, irgi grįžo prie senojo gyvenimo. O kiek mirė! Kai buvau gatvėse, nesupratau, koks buvau silpnas. Tik dabar, kai sužinau apie tarpduriuose, šoninėse gatvelėse, apleistuose butuose mirusius žmones, pradedu tai suprasti. Miršta ne tik gatvės žmonės, bet ir sveikimo periodu susirasti draugai. Dažnai savęs klausiau, kaip man pavyko išgyventi, ir padariau išvadą, kad manimi rūpinasi aukštesnė jėga.

Aš tebeturiu savo rastų daiktų kolekciją: teptukus, šaukštą, užrašų knygutę bei visus kitus niekniekius. Žinoma, tai tik šiukšlės, bet kai persikrausčiau iš buto į nuosavą namą, pasiėmiau ir senąją apdaužytą dėžutę. Taigi, apžvelgęs savo virtuvę, baldus, muzikos įrašų kolekciją ir kabinetą, prisimenu, kad visai neseniai mano vienintelė nuosavybė tebuvo kitų žmonių išmesti daiktai, kuriuos radau šiukšlių dėžėse.

Buvau susitikęs ir Deivį su Tarnu.

Kartą, eidamas į pasimatymą su Vike, išdrįsau nusileisti į metro stotį Pikadilio aikštėje. O ten, laiptų apačioje, pamačiau į skudurus susisupusį žmogišką pavidalą. Iš po antklodės kyšojo kojos. Šalia matėsi keturios letenos.

— Ei! — šūktelėjau. — Nubusk! Ei!

Apsiblaususiomis akimis Deivis pažvelgė į mane ir atsisėdo. Pakilo ir Tarnas.

— Markai! Markai, niekše tu prakeiktas! — šypsodamasis nuo ausies iki ausies tarė. — Ach tu niekše!

Tai meilūs žodžiai, todėl prisėdau šalia.

— Klausyk, drauguži, — pradėjau, prisiminęs, koks jis buvo įsiutęs, kai susitikom praeitą kartą, — tu net neįsivaizduoji, kaip baisiai jaučiuosi dėl tos japoniukės. Mano poelgis persekioja mane ir...

Deivis mane pertraukė:

— Aš ją vedžiau.

Aš netekau žado.

— Ką?

— M

— Japoniukę?

Turbūt blogai išgirdau. Ji gyva? Deivis ją vedė? Mano širdis daužėsi kaip pašėlusi, nes atsirado vilties kibirkštėlė.

Deivis tarė:

— Ji neišdrįso susišauti to mėšlo, kurį jai davei, šunsnuki tu. Jis atiteko man.

Ji neišdrįso. Ji nesusivarė kreko su heroinu į ranką ir nemirė Beikerio gatvės viešbučio kambaryje. Mano akys prisipildė ašarų. Džiaugsmo ir palengvėjimo ašarų.

— Ji gyva? Ji, po velnių, nemirė?

Deivis linktelėjo. Mano skruostais ritosi ašaros. Aš jį apkabinau ir mes suglaudėme galvas. Prispaudžiau jį prie savęs. Man nerūpėjo, kad jis turėjo utėlių. Man tik buvo svarbu, kad aš jos nenužudžiau.

— Po keleto dienų mane susirado. Nuėjau pas ją į viešbutį ir... Kaip čia pasakius... Likau ten. O paskui... Hm, vedžiau ją.

Reikėjo sakyti „sveikinu“, bet negalėjau ištarti nė žodžio.

— Mes gyvenome Londone. Ji aprūpindavo mane narkotikais, o aš padėjau jai gauti pasą. Dabar esu vienas, nes ji išskrido į Japoniją pirma manęs. Rytoj išskrendu ir aš.

— Rytoj?

— Taip. Ji viską sutvarkė: rytoj manęs paimti atvažiuos taksi ir nuveš į aerouostą. Devintą ryto.

Bandžiau įsivaizduoti aukštakulniais apsiavusią, kreminiu lietpalčiu vilkinčią japonę su laukiniu žvėrimi, Deiviu. Žinoma, jis buvo geras ir švelnus, bet jis gyveno gatvėse ir buvo laukinis. Gal ji manė, kad jį prisijaukino, bet jis turbūt pasprukdavo, kai tik galėdavo.

Šluostydamasis ašaras, atsisėdau šalia jo ant metro grindų, pro šalį einantys žmonės mėtė jam pinigus, o aš galvojau apie aukštesnę jėgą: jei būčiau čia atėjęs viena diena vėliau, nebebūčiau sutikęs Deivio ir tos moters mirtis būtų slėgusi mano sąžinę amžinai.

Deivis atsisuko į mane ir tarė:

— Man tikrai reikia maišelio. Turi pinigų?

Išsitraukiau piniginę. Atsegiau. Bet manyje tebeesantis narkomanas negalėjo jam duoti dešimtinės. Negalėjau suteikti jam malonumo, kuriuo negalėjau pasidžiaugti pats.

— Duosiu tau šešis svarus, — tariau.

Prie mūsų priėjo keletas perkarusių, purvinų gatvės vaikinų. Ir aš toks buvau, kai gyvenau Vestende.

— Tai mano bičiulis Markas, — suriaumojo Deivis. — Jis vienas iš mūsų.

Vaikinai nustebo, bet prisėdo šalia Tarno. Norėjau jiems papasakoti apie save, bet nežinojau kaip. Vis tiktai bandžiau jiems išaiškinti, kad galima pasikeisti. Jie gėrė Ypatingąjį , o jų veidai buvo šlapi nuo prakaito.

Kalbėjau:

— Maniau, kad niekada nebebūsiu švarus. Nepažinojau nė vieno, kuriam būtų pavykę. Bet yra būdų. Aš gydžiausi, o dabar bandau susitvarkyti gyvenimą.

— Jo, biče, — sakė jie.

Pažvelgiau į Deivį. Jis dar nemiegojo, bet akys jau merkėsi.

— Man tikrai viskas pasikeitė, — bandžiau tęsti. — Gyvenau gatvėse kaip jūs, o dabar esu švarus, gyvenu kitaip ir bandau imtis verslo...

— Puiku, velniai griebtų, — sakė jie. — Gera istorija. Jo. Tau velniškai pasisekė, vyruti.

Pažiūrėjau į juos ir pamačiau, kad jie užsimerkė ir „atsijungė“. Tik Tarnas nemiegojo.

— Nagi, drauguži? — tariau.

Tarnas pavizgino uodegą...

PABAIGOS ŽODIS

Gal perskaitęs šią knygą pastebėjai ne tai, kas tave nuo manęs skiria, o kuo mes panašūs. Tada turiu tau žinutę.

Jei alkoholis ir narkotikai, kad ir ką darytum, tavęs nebeveikia, jei jauties esąs beviltiškoj padėty, nematai nei ateities, nei tikslo, vadinasi, ši būklė — tau skirta dovana. Nes aš tikiu, kad tik tada, kai, atrodo, nebėra išeities, galime pajudėti į priekį. Aš, aišku, to nežinojau, kai buvau pačiam dugne. Bet žinau dabar.

Buvau pasiekęs tokią ribą, kai man tebuvo du keliai: priimti man siūlomą pagalbą iš tų, kurie tai jau patyrė, arba mirti. Atrodo, viskas akivaizdu, bet reikėjo daug laiko, kol pasirinkau teisingai. Bet pasirinkau! O dabar galiu padėti kitiems taip, kaip padėjo ir man. Nei alkoholis, nei narkotikai man niekada nesuteikė tiek džiaugsmo kaip galimybė padėti kitiems. Taip išsprendžiau savo problemą — patiriu malonumą padėdamas kitiems.

Tikiuosi, kad ir tu pasirinksi teisingai.

Man padėjo tie, kurie patyrė tai patys. Panašūs į juos žmonės gali padėti ir tau.

PADĖKOS ŽODIS

Kai Princas Čarlzas kalba apie „teisingumo ratą“, jis turi galvoje žmones, kuriems padėjo jis, o vėliau jie padeda kitiems, o tie — dar kitiems. Atrodo, ir aš įsijungiu į šį ratą, nes Princo Čarlzo, labdaros organizacija suteikė man galimybę pasikeisti.