Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum II

O Ona Kotryna nuo tos dienos, kai dvarą užėmė švedai, beveik nemiegojo: dienomis ji vargo duodama tylius, paslaptingus nurodymus slėpti atsargas nuo priešo kareivių, ir čia kaip tik, kad ir kaip keista, pasitarnavo riestapirštis Kristoforas Kniukšta — mat kai kas jau seniausiai buvo išgrobstyta ir ilsėjosi jo slėptuvėse, o kitką jis rasdavo būdų tyliai išnešti; dar pirmomis dienomis Ona Kotryna tramdė Joną Ankantą, mat karštakraujis Benkartėlis ne juokais rovėsi kurią naktį pritykojęs užkapoti miegantį priešą, ir Ona Kotryna su Jonu Kareiviu grasinimais ir pažadais jį įtikino to nedaryti ir išvis dvare nė nesirodyti, nes, jei tikėsime kalbomis, švedų karalius buvo bjaurus sodomitas, tvirkinęs savo gražesnius kareivius, tai ką gali žinoti, gal ir tarp švedų Milkantuose būta tokių, ir jaunam dailiam berneliui verčiau buvo nelįst jiems į akis. O dėl seno luošo berankio Jono Kareivio priešai nesuko galvos — kol jis atlinguodavo žingine ar atšlubčiodavo iš Ankantų pėsčias, beginklis, tik su lazda, niekas pernelyg dėl tokio nesuko galvos, iš kur jis, nesgi niekur toli negalėjo nueiti ir niekam pakenkti. Ir iš kurgi tie švedai galėjo žinoti, kad Ona Kotryna ir Jonas Kareivis iš tiesų dienų dienom tyliai rezgė būdus, kaip prisišaukti pagalbos, o svarbiausia — iš kur. Valstiečiai — nei savi, nei juo labiau svetimi — čia pagelbėti negalėjo, ir viskas į pietus nuo Milkantų jau buvo nusiaubta, ištuštėję ir dirvonavo iki pat Varnių, o ir vyskupo ten gi būta be kariaunos, ir jie svarstė kelią per šiaurę, iki pirmos dar tebeveikiančios pašto pastotės ar žygūno, iš kur būtų galėję pasiųsti žinią į Biržus šviesiausiajam ponui, o tas jau žiūrėtų. O vakarais Ona Kotryna lyg niekur nieko pietaudavo su priešu, mat jautė, kad tasai vargu ar žudys, veikiausiai — tik žiemos ir maitinsis, tad jos rūpestis buvo sužiūrėti, kad paliktų kuo mažiau nuostolių, todėl jau patį pirmąjį rytą ji suslėpė visa vertinga, o ir šiaip, matyti, žmogaus jo būta kilmingo, ir ji dar nuo Vilniaus antpuolių paminė, kad taip, švedai apiplėšt — apiplėšdavo, bet savo luomo žmonėms ne karo lauke nebuvo itin žiaurūs, visgi, vienaip ar kitaip, priešai ne priešai, mūšiai — ne mūšiai, bet visų tautų bajorija buvo garbingi broliai ir seserys. Ir Ona Kotryna bijojo tik vieno — kad šisai tylenis nepasinaudotų užkariautojui priklausančia teise į ją, betgi ligi šiolei jis elgėsi padoriai, iki pat to nelemto vakaro, kai nei iš šio, nei iš to atsistojo, priėjo ir žiūrėdamas tiesiai į ją švelniai palietė auskarą ir ji iš baimės net nutirpo, jai net kojas pakirto, nes jau buvo tikra — dabar jau tik laiko klausimas, kada jis ją prievartaus.

Ir nuo to vakaro ji ėmėsi ruoštis savosios garbės nuplėšimui, kaip kitos kad ruošiasi vestuvėms ar vienuolynui — nemiegojo alkovoje naktimis, nors duris užsistumdavo savo skrynia, o lovon dėjo medžioklinį peilį, po čiužiniu — seną kardą, kurį pati sunkiai pakėlė, ir laukdavo, laukdavo, nesudėdama bluosto, kada gi tas priešas ateis laužti durų. Ji spėliojo — muš ją žiauriai, grasins durklu, paims užgriuvęs jėga, o gal suriš virve ir šlykščiai mėgausis ja supančiota, o galbūt — apsvaigins į smilkinį ir atims garbę jai nė jo nejaučiant, kaip nutiko vienai vilniškei bajorei prieš penketą metų, bet ji, žinoma, nepasiduos, visai kaip romėnų Lukrecija nepasidavė tironui Tarkvinijui, pasirinkusi garbę ir mirtį, betgi pati paskui ėmė abejoti savimi, gailėti našlaite liksiančios Teofilės ir mąstyti apie Biblijos Juditą, kuri pergudravo tironą, jį pirma nugirdė, o tada nužudė, išgelbėdama ir savo garbę, ir saviškių gyvybes. Tad kažkurią bemiegę naktį ji vis dėlto atstūmė skrynią nuo durų, pamaniusi, jog gali tuo sukelti triukšmą ir įtarimą ir išgąsdinti vaiką, jei tasai priešas laušis, ir laukė švedo tirtėdama lovoje ir spausdama medžioklini peilį, bet jis kaip nėjo, taip nėjo, ir laimei, nes vieną tų bemiegių naktų ji sumąstė, kad kas iš to, jei ims jį ir vis dėlto nužudys — o kaipgi likę kareiviai, mažne pusantro tuzino? Tikrai jau padegs ir dvarą, ir ją, ir visus išpjaus, be jokios abejonės; ir ji nemiegojo toliau — laukė, klausydama kiekvieno krebžtelėjimo, kiekvieno grindlenčių girgžtelėjimo gretimam kambary, bet tik tegirdėjo jo rimstantį kosulį; tegirdėjo jį knarkiant ir keliskart — garsiai orą gadinant ir kūrė planus, kaip jį numarinti, o tarpais drąsino save jos neišvengiamai laukiančiam šlykščiam pažeminimui, gaivindama savo atmintį Jono Izidoriaus suteiktais nemalonumais, bandydama prisiminti, kaipgi atrodo tas vyriškas kūnas ir jo baugus įnagis, į kurį anksčiau taip niekada ir neprisiversdavo pažiūrėti, o paryčiais, išsikankinusi, pagaliau užmigdavo ir regėdavo sapnus, atkeliavusius iš biblinių prievartavimų istorijų ir matytų nepadorių paveikslų — dorovingoji nuoga Zuzana ir ją stebintys gašlūs, palaužti norėję ištvirkėliai seniai; ištikimoji Lukrecija, puolama tirono Tarkvinijaus, pergalinga Judita, laikanti nukirstą galvą to, kuris, galbūt, ką tik gėdingai buvo joje, ar, galiausiai, gražuolė Estera, paaukojusi garbę nuožmiajam Ahasuerui, kad kilniai išgelbėtų savąją tautą. Dar vieną naktį, blaškydamasi tarp nemigos ir tų nešvankių sapnų, ji, regis, rado išeitį, išgelbėsiančią ir josios garbę, ir josios dvariškius — jei tik kėsintųsi į josios garbę, ji pasiryžo it Judita nugirdyti jį ir nunuodyti, įpylusi į vyną tručyznos [29] Nuodų. (Sen. žarg.) , kurios juk turėjo tame buteliuke su kaukole ir lotynišku įrašu, ir ji iš slaptavietės, kur buvo padėjusi, kad Teofilė nerastų, išsitraukė mirtį nešančius miltelius ir nuo šiol pasiryžo dieną naktį nešiotis su savimi, o alkovoje, menėje ir bibliotekoje prikaišiojo taurių ir vyno butelių — kad būtų po ranka, švedų tironui nugirdyti.

Ji jau buvo beprarandanti viltį, jau buvo beišsenkanti nuo nemigos, nuo naktinių baimių ir bergždžio laukimo to, kas anksčiau ar vėliau turėjo būti neišvengiama, kai tas nekenčiamas švedas pagaliau atėjo — visiškai atsitiktinai, dienos aky, pro praviras langines plieskiant retai žiemos saulei ir metant ant bibliotekos popierių ir knygų ryškius spindulius, kuriuose žaidė mažytės dulkelės. Ten ji sėdėjo, kaip ir kiekvieną popietę, bandydama suvesti galą su galu ir dalinti turimas atsargas į skaičių dienų, likusių iki bent jau sudygs daržai, dalinti taip, kad užtektų ir namams, ir švedams pasotinti, ir, jei bėdai prispyrus prireiks, lažininkams išmaitinti, kai vos pasibeldęs, bet nelaukdamas leidimo įėjo tas švedas, leitenantas ar kapitonas, ji neskyrė jų ženklų, ir, vos jam įžengus, ji tikrai išsigando ir šįkart — ne dėl garbės, o dėl savo gyvybės, mat rankose jis laikė ne ką kita, o laišką, prieš porą dienų slaptų slapčiausiai įduotą laišką Jonui Izidoriui Norvaišai, kurį pasiųstas bernas turėjo pamėginti nunešti iki pirmo pašto žygūno, ir švedas dabar buvo įnirtęs, jis kaži ką kalbėjo nebe lotyniškai, o švediškai, jo blyškūs skruostai buvo įraudę, pirštai gniaužė jos rašytą popiergalį ir netgi delnu jis nesusivaldęs trinktelėjo keliskart į stalą, sukeldamas dulkes, o iš paskos atsekęs vienas kareivis beprasmiškai mėgino išversti tą švebeldžiuojančią, gomurinę tiradą, kurioje lūžtančiu balsu jis vis kartojo meningslösa tomtar [30] „Niekam tikę nevykėliai". (Šved.) , bet vertėjas tik nespėdamas lemeno: „ponia kvaila, nedaryti, užmušti", ir Ona Kotryna suprato, kad dabar ją tikrai nužudys, ir ji suprato, kad toji, negarbės ir pasiaukojimo, akimirka pagaliau atėjo, ir ji tapo keistai rami, nes suvokė: „dabar", mostu pakvietė švedus sėstis ir, šaltakraujė kaip tikra tautos gelbėtoja, pasuko link vienos spintų, kur buvo jos paslėptas vynas ir rastieji nuodai, pripylė taurę, paskui nemačiom krestelėjo ir net spėjo pataikyti mažytį nematomą žiupsnelį miltelių iš to flakono su nuodais ir kankinančią pragaro mirtį žadančiu užrašu Cantharidae . Ji nė kiek nenustebo nei kai švedas atleido savo pakaliką, nei kai pasuko iš vidaus raktą duryse, nei kai galų gale, prieš išlenkdamas taurę, mostu liepėjai pačiai pirma išjos paragauti: ji suprato, mirties valanda — dabar, ir ką gi, jei reikia, ji mirs kaip Samsonas, bet nusineš su savim ir šį filistiną, ir ji nugėrė gerą gurkšnį, šaltai, kupina didybės stebėjo, kaip priešas išgeria mirtį, ir dabar pati laukė jos pirmųjų ženklų savyje.