Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum II

Vynas lengvai nuslydo Turės Tibelijaus Magnussono gomuriu ir maloniai pasklido po kūną. Jam buvo šiek tiek gėda, kad dabar štai taip nederamai prarado savitvardą, nes toji Samogicijos moteriškė jį supykdė, išmušė iš vėžių savo kvailumu, savo trumparegyste ir tuo, kad išdavikiškai nederamai ieškojo pagalbos — ir tai atsidėkodama už visą jo gerumą, už jo maloningumą, už tai, kad pasigailėjo jos ir josios skurstančio dvaro, tų nevykusių netikėlių, užuot paleidęs viską dūmais velniop. Ir dabar jis nekentė pats savęs, kad taip supyko dėl jos išdavystės, pratrūko nederamai, netgi trankė kaip koks vaikiščias delnu per stalą, bet jam buvo skaudu; apmaudu dėl tokio jos nedėkingumo, juolab kad sulig kiekviena diena ji tiko jo širdžiai vis labiau ir labiau; gėrėsi jam po oda, smelkėsi į jo mintis ir jis netgi laukdavo pamatyti ją praeinant kambariais ar sėdant prie stalo, ir po šitiekos metų tarp šiurkščių kareivių jam buvo vėl malonu žiūrėti į mažyčius bruožus, į ilgus plaukus, į dailiai aksomu suveržtą liemenį ir gražius drabužius; gražu žiūrėti ir tiek, tarsi besigėrint trapia gėle, kurią bet kada gali kas nors — o gal net ir jis pats — palaužti ir sutrypti, ir moterys apskritai buvo švelnios, netvarios, kvepiančios, ir to jų švelnumo kartais taip stigo kario gyvenime — tarp pakinktų, nešvaros, nuospaudų, prakaito, smarvės, baimės, žaizdų ir mirčių, ir jis kartais truputėlį ilgėdavosi savo žmonos, kurią taip menkai pažino, o tas grožio ir švelnumo akimirkas jau buvo beveik ir pamiršęs, ir vien prisiminęs savo Lovisę jis kilniaširdiškai nelietė, nenuskriaudė šiosios, betgi ji nedėkingai to neįvertino ir elgėsi neprotingai, nederamai. Ir kai ji pasiūlė jam taurę vyno, jis tarsi pamatė sugrįžtant jos deramą elgesį ir sveiką protą, bet su šita klastinga tauta niekada negalėjai žinoti, todėl liepė jai paragauti, tačiau ji atsigėrė pati ir be baimės, ir jis — taip pat, ir dabar vynas maloniai užliejo jo pyktį ir jis nusprendė visgi būti jai gailestingas, nes, po paraliais, ji buvo graži, ir sakyk tu ką nori, graži, išdidi ir priešiška, ir jo valioje, užrakinta čia už šių durų, viena, be pagalbos ir jis pajuto, kaip kartu su jos vynu jam po kūną nesulaikomai plinta geismas, toks stiprus, kokio niekad dar nejautė, pajuto, kaip jis tvinksta, kaip visa gyvastis jam plūsta į slėpsnas it skaudus krioklys, ir dievaži, jis pamanė, niekada dar nesu buvęs toks gyvas, toks nežemiškai gyvas it patsai karo dievas, ginkluotas mirtinu savo kūno kalaviju, besiveržiančiu iš drabužių. Ir Turė Tibelijus Magnussonas jau nebegalvojo, derama tai ar ne, bet atsistojo, priėjo prie jos ir savo randuotu, kardo nuospaudų išmargintu delnu suėmė kaklą, matydamas, kaip jos iškirptė beregint rausta, ir toliau jau nieko nebegalvojo, tik tai, kad turįs tuoj pat būti vienas su ja, ji blaškėsi, plazdėjo it vėliava mūšyje, jis vargiai pamena drėskęs, plėšęs, atvarstęs drabužį, jautęs to kūno plakimą ir tekančius jųdviejų syvus, pamena ją uodęs, gėręs ir valgęs be soties, kankinęs ir glostęs, ir turėjęs ant stalo, prie spintų, tarp krintančių senų knygų srauto, ant žemės, ant nukritusios užuolaidos kaugės, tarp kutų, priremtą prie sienos ir dar kažin kur, atsigriebdamas už visus tuos metus, tik štai paskui jam sustojo širdis ir laikas, jis išsiveržė, ir, regis, jis mirė, ir prisikėlė jau temstant, ir jos šalia jau nebebuvo.

Ona Kotryna buvo viršuje, vėl užstūmusi skrynią ant kambario durų ir drebėdama meldėsi Švenčiausiajai Dievo Motinai — pasruvusi ašaromis ir bučiuodama rankose laikomą kryžių, mat buvo tikra, jog tai, kas ką tik nutiko — nutiko Šėtono valia; ji buvo tikra, kad ją ką tik buvo apsėdęs pats tikriausias inkubas [31] Incubus (lot.) — krikščioniškojoje tradicijoje vyriškosios lyties demonas, apsėdantis (dažniausiai mieg metu) moteris ir atliekantis su jomis lytinę sueitj. , atėmęs jai protą ir iš vidaus nežmoniška jėga drebinęs kūną, veržęsis lauk iš jos įsčių, nes tai, ką ji patyrė, prilygo girtumui, beprotybei ir, tą ji bijojo prisipažinti pati sau, — tokiai bauginančiai velniškai palaimai, kokios dar niekad nebuvo patyrusi, ir šitai negalėjo būti iš šio pasaulio, ir jau tikrai ne siųsta dangaus, tą ji suprato, vos atitokusi, šitai buvo netyra ir lydima kaltės; ir kūnas, apleistas demonų, vis dar virpėjo, ir buvo vietomis rausvas, nubrūžintas ten, kur jį lietė skusti švedo skruostai — ant krūtinės, strėnų, šlaunų ir pečių; jos kūnas buvo drėgnas, suplukęs, sulipęs ir išrodė it laukas po mūšio tarp ištaršytų drabužių kalvų; šalia gulėjo miegantis, bet dar lyg nemiręs švedas — vėl svetimas, baugus ir, baisiausia, — irgi jos nukankintas: ji pamena kandusi, drėskusi, tarsi norėtų pasiglemžti, suryti, atkeršyti likimui, Jonui Izidoriui ir visiems vyrams. Tik dabar į jos kūną, apleistą inkubo, pamažu grįžo pojūčiai, svaigo galva ir kažin kas diegė, skaudėjo — pasirodo, tai buvo knygos, mat biblioteka po demonų siausmo atrodė ne ką mažiau nuniokota, ir Ona Kotryna, pasikėlusi ant alkūnių, iš po nugaros sau ištraukė du skaudžiai bedančius tomus, kažin kokį į juodą odą įrištą rankraštį su auksu spaustu Norvaišų herbu ir kitą, ir kitą tokį pat kietai įrištą veikalą, Theatrum Diabolorum [32] Velniškasis teatras — XVII–XVIII a. LDK bibliotekose populiarus Sigmundo Feyerabendo (1528–1590) teologinis moralės traktatas. tatai tik patvirtino jos blogiausius įtarimus dėl velnio apsėdimo — šitie Norvaišų namai ir visa ta giminė irgi buvo velnio apsėsti, Viešpatie, jai padėk. Tąvakar ji norėjo neišeiti iš kambario, tačiau bijojo, kas bus, juk reikėjo nusileisti vien patikrinti, ar priešas miręs, ar tebegyvas, betgi apačioj tapo aišku, kad jos aukos būta beprasmės — jis atėjo, gyvas sau ir sveikas, lyg niekur nieko atsisėdo prie stalo, ir jie kaip visada tyloje valgė vakarienę, ir švedas niekuo neišsidavė pamenąs tai, kas tądien įvyko, ir viskas buvo kaip kasvakar; tik štai naktį jis atėjo tiesiai pas ją į alkovą, tyliai užrakino neužstumtas duris ir vėl paėmėją, drebančią iš siaubo, prievartos ir baugaus malonumo nuojautos, išsiveržusios saldžiais virpuliais, ir šįkart buvo švelnus, buvo kitoks, tik kelias akimirkas laikė jai delnu užspaudęs burną, kad tamsiosios dvasios neišsiveržtų kartu su gėdingos palaimos šauksmu.

Ilgainiui tarp Onos Kotrynos ir užkariautojo švedo nusistovėjo paliaubos, sutvirtintos jųdviejų tylos paktu — jis ir jo būrys ir toliau elgėsi kaip kariai kvartirantai, nemokantys nuomos, bet ir neskriaudžiantys dvaro gyventojų, o ji, tuo tarpu, įtikino savo sąžinę, kad slaptas, nebylus, abipusiu susitarimu vykstantis kasnaktinis prievartavimas yra kaina, kurią ji kilniaširdiškai moka, prašydama Viešpaties atleidimo už saviškių gyvybių išsaugojimą, ir toji kaina vis labiau ir labiau panašėjo į taikų senų sutuoktinių vedybų kontraktą, ir nors jis, kaip ir anksčiau, įsėlindavo slapčiomis, ir jie baisingai saugojosi, kad namai nesužinotų, tik kartais, kaip tąkart, kai apačioje prisigėrę švedai savaip bliovė šventų Kalėdų dainas, jie taip ir nesuvaldydavo savo garsių aimanų, tačiau, laimei, jų niekas negirdėjo, bet, ilgėjant dienoms už lango, prievartos aktai buvo vis mažiau ir mažiau prievartingi, ir dabar Turė Tibelijus Magnussonas ateidavo ramiai, kasnakt tuo pačiu metu, visiems sumigus, tyliai, kad nekaukšėtų, už durų palikdavo savo pušnis, tykiai atsisėdęs ant lovos nusimaudavo kojines, tvarkingai sulankstęs pakabindavo kelnes, marškinius ir perpetę su diržu bei kardu ant kėdės ir išsitraukdavo paties atsineštą šluostę ar rankšluostėlį, mat deramai rūpinosi, kad nebūtų nepageidaujamų pasekmių, ir ramiausiai tam naudojo kunigų griežtai draudžiamą būdą, o pabaigęs savo juodą darbą dažnusyk dar ir likdavo ligi švintant, dalindamasis lovos šiluma su Ona Kotryna, juolab kad žiema pasitaikė tais metais kaip reta šalta ir speiguota, bet šaltis jai šiemet buvo stebėtinai nebaisus, nes dabar ji jautėsi taip, tarsi jos gyslomis tekėtų srautai gyvų skruzdėlių ar sroventų išlydytas metalas, kaitinantis ją dieną naktį iš vidaus. Taip juodu ir gyveno susaistyti tylos ir geidulių, palaimingoje saviapgaulėje, jog niekas nežino apie jų nuodėmę, nors iš tiesų visi namai viską seniausiai žinojo ir nutuokė, mat tik aklas, o ne visur šmirinėjantys tarnai ir namiškiai, galėjo nematyti išdavikiškų ženklų, o ir raustantis Onos Kotrynos veidas, žvilgančios akys, papurę blizgantys plaukai ir žvitri katės eigastis bylojo be žodžių apie nuodėmingą naktinę palaimą, beveik negraužiamą sąžinės, nes ji gi buvo priešo belaisvė, o bet ką tarnai galėjo sakyti — juk iš tiesų buvo laimė, kad priglobę priešus taip lengvai atsipirko ir buvo vis dar gyvi ir sveiki, tiesa, kad ir varžomi pusiau kaliniai bei apvalgomi, bet vis geriau, nei po velėna. Ir netgi mažoji Teofilė kažin ką nutuokė, nes nekenLė mirtinai to atėjūno ir kartą net, kaip vėliau paaiškėjo, patarta Benkartėlio, tyliai išslinkusi naktį iš savo buveinės, į paliktos švedo pušnies padą įsmeigė aštrią vinutę, ir tasai vėliau ilgą laiką skaudžiai šlubavo; ir žinojo ir Benkartėlis, ir Jonas Kareivis, ir Kniukšta, kuris ne juokais pavydėjo, o bet ką gi, išties, jie galėjo sakyti — ponus auklėti buvo ne jiems, ir žinojo kai kas ir apylinkėse, daugiausia dėkoti reikėjo Žarėnų klebonui, mat tą skurdžiai kalėdojantį dvaro prieigose sustabdė valstiečiai ir pasakė, kad Milkantai užimti švedų ir ponią jie laiko paėmę nelaisvėj, niekur neleidžia jai išeiti, nė į pamaldas, ir švedų kapitonas gyvenąs su belaisve kaip vyras su žmona, šnibždėjosi jie; taigi, šie bei tie ir apylinkėj žinojo, bet nieko nesakė, nes kraštas kariavo nebe pirmus metus ir tokių tad būta laikų — dukart pagalvojus, nereikėjo pernelyg skubėti smerkti, nes dar neaišku, kaip ten visiems būtų buvę geriau, ir kartkartėmis tik kuris nors iš namiškių, o labiausiai — Jonas Kareivis kvaršino galvą, ką apie visa tai būtų pasakęs šviesusis ponas Jonas Izidorius Norvaiša, jei tik būtų žinojęs, kas vyksta, bet jo jau čia niekas nematė daugelį metų, o ir prieš tai regėdavo tik kaip jauną mėnulį, nes jis vis kariavo, taigi, apie jį čia galvodavo gana retai.