Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum II

Šaunusis rotmistras Jonas Izidorius Norvaiša, nors ir pakrikštytas šventojo Izidoriaus garbei su viltimi, kad gausins giminės žemes ir turtą [33] Šveplasis Izidorius laikytas žemdirbių, artojų ir derliaus globėju. , buvo tikras karys nuo pat prigimimo — žaidė tik su mediniais kardais, lankais ir žirgeliais, vėliau anksti į rankas paėmė tikrą ginklą, šiokie tokie mokslai jam ėjosi sunkiai, ir savo tėvo — pagarbiai bijojo, o Joną Kareivį — mylėjo it savą. Parako išdagos ir kraujo kvapas Jonui Izidoriui atstojo geriausius kvepalus, jis mėgovyrijos draugiją, jos susitelkimą ir tylą ar, priešingai, — drąsinančius šiurkščius pokštus prieš mūšį, tos vyrijos brolybę — po kovos, kai apraudami žuvusieji, o likę gyvi švenčia kaip patrakę išsaugotą gyvastį, ir jis žinojo, kad ginklo brolis — tai tas, kuris lieka šalia, net kai kraujo brolis išduoda, ir net pasitaikančios pulke rietenos, vaidai ar pykčiai, stipriųjų kumščio galia ir dvasios viršenybė prieš silpnuosius jį džiugino, kaip kad džiugina gaivus oras. Jam patiko paklaikusių žirgų žvengimas ir artilerijos salvių griaustinis, o didžiulių špižinių karo būgnų dundenimas jam palaimingai sutapdavo su jo paties baimingais širdies dūžiais, ir kai sustojus vakarėjant nuo tų būgnų būdavo nuimamos ištemptos odos ir jie virsdavo katilais virš laužo ugnies — jam patiko ir prastas kareiviškas viralas, ir kietas guolis apskritoj palapinėj po žvaigždėtu dangum, patiko žvalgyba, planavimas, puolimas, pergalės, triumfas ir ėjimas į mūšį, kai akla drąsa paima viršų prieš norą gyventi, ir jam netgi patiko paties gaunamos žaizdos skausmas, svarbu, kad ne luošinančios, ir patiko justi savo kardą, smingantį į svetimą kūną, nes tomis akimirkomis jautėsi didis, narsus, neįveikiamas — kai iš tiesų širdies gilumoje pats žinojo esąs paprasčiausias bailys.

Juk išties jis visko bijojo dar nuo vaikystės — bijojo šalčio, vorų, lervų, mirties; bijojo vinimis prikalto Nukryžiuotojo krauju gargančiomis žaizdomis bažnyčios bobinčiuje ir mirtinai bijojo barškalais kleketuojančių raupsuotųjų pakelėse, bet, stebėtina, kartais bijojo ir viso to, kas sava, arti ir ranka pasiekiama: bijojo savo tikros motinos — kad supykusi toji išeis į vienuolyną ir paliks juos, ir bijojo savo paniurusio tėvo rykštės; ir tik kitur, svetur ir tarp svetimų, kur niekas jo nežinojo, jis galėjo jaustis narsus ir būti iš naujo, patsai savimi. Bet labiausiai jis bijojo savo paties žmonos — apmaudžiai, nes tai ją iš pradžių tikėjo būsiant vienintelę iš savų, kurios nebijos, o ji jam tapo tikriausia jo baimės tvirtove, kurios jis, nepaisant visų jo manevrų, taip niekada ir nepajėgė iš tikrųjų paimti. Jam ją prirodė — jo šviesybė geradarys Karolis Stanislovas Radvila, priglobęs jį dar jauną, nes jojo dėdė, kunigaikštystės kancleris Dominykas Mikalojus, su Jono Izidoriaus tėvu, pasirodo, jaunystėj lošdavę kortomis; taigi, geradarys dabar juo rūpinosi daugiau nei paprastu dvaro klientu, sakė: daili, senos giminės, geros veislės; kas, kad beturtė, būtų turtinga — galėtumėt tik pasvajoti apie tokią kilmingą, reikėtų pačiam gerai pagalvoti — žemių turit, bet, kaip sakoma, ad majorem gentis gloriam, derėtų pagerinti veislę; imkit, tik imkit ir nežiopsokit, mano mielas, kraitį jums duosiu. Ir ji jam pritiko nuo pat pirmo karto, kai ją pamatė — prakilni, išdidi it karalaitė, žaliom tarsi ežero vandenys akim, ir tos akys, kai žvelgė į jį, buvo sklidinos baimės ir susižavėjimo, ji raudo, drovėjosi, negalėjo žodžio ištarti, nes buvo skaisti ir gerai išauklėta, ir jis manė, kad jokio vargo nebus — juk jau buvo patyręs su moterimis. Ką ten prityręs — daug jų turėjo per savo gyvenimą, pirmosios buvo dar per mokslų keliones kartu su Jonu Kareiviu, jie lankė jas užeigose ir viešnamiuose, ir jos visos buvo džiugios, saldžios, šiltos ir mielos, ir pačios lipo prie jo, nors jis dažniausiai nieko nė nedarė, nė kalbėt nereikėjo, o jau kai mažumytį pasimeilindavo — tai reta kuri atsispirdavo, kaip kad vargšė Milkantų Antanina, šiene kartojusi „ne, ne", nors jos visas jaunas kūnas veržte veržėsi į jį ir sakyte sakė „taip", ir gaila, kad gimdydama mirė, betgi jo šviesaus atminimo tėvas, amžiną jam atilsį, jų pavainikio nenuskriaudė, tik visas pats nutikimas jį atgrasė nuo jaunų ir skaisčių, ir jis bevelijo patyrusias, žinančias, ko nori, ir mokančias apsisaugoti nuo nelauktų kūdikių, o jam tapus rotmistru jos pačios jam krito į glėbį kaip prisirpę obuoliai, ir jie, jis ir jo pusbroliai, neblogai jų pataršė ten Vilniuje, tarpuose tarp sąmokslų, seimų ir politikos, bet žmona tai buvo visai kas kita.

Keistai Viešpaties ar atsitiktinumo valia susiklostė tas jo gyvenimas, ir ne tik dėl tų moterų, ne tik dėl to, kad toks mergininkas kaip jis gavo sau žmoną, kuri jam panorėjus pasinaudoti sutuoktinio pareiga arba sirgdavo, arba atgailaudavo, betgi ir viskas keistai susiklostė — argi būtų galėjęs kas pagalvoti, kad viskas taip pasisuks? Septyneri metai praėjo nuo to laiko, kai jis jojo ta pačia kryptim kaip dabar, link Biržų — irgi sausiui besibaigiant, užšalus keliams, lygiai taip raitas, tik arklio tada būta kito, geresnio, bet jis pats buvo su ta pačia uniforma, kirasa, kailine kepure ir šuba [34] Kailiu muštas prabangaus audinio, dažniausiai — aksomo, viršutinis žieminis rūbas, populiarus XVI–XVIII a. , su savo žmonių būriu, gal tik vienu dviem randais mažiau sužalotas, o betgi anuomet jautėsi tarsi visas pasaulis plytėtų po kojom — savo geradario mylimas, supirštas ir sutuoktas su Ona Kotryna, ir net jos užsilikęs mergiškas baikštumas tada dar nebuvo jam tapęs atgrasus, o ji jau nešiojo jo kūdikį, jis pats tada buvo pasitikintis, klestintis, su puikia ateitim ir puikiom pažadėtom pareigybėm naujoje valstybėje, mat tai jie prieš kelis mėnesius, lapkritį, prie Valkininkų sumušė tuos išdavikus Sapiegas, tai ten Jonui Kareiviui šūvis nunešė dilbį, stebėtinas sutapimas, kaip ta kulka skriejo ir kaip ištikimasis senis ištiesė ranką prieš jį tą pačią akimirką, bet jis pats liko gyvas ir sveikas ir kartu su Jurgiu Antanu Oginskiu ir Kazimieru Zaranka nuo Žemaičių, su Puzinais nuo Upytės, su Pacais ir kitais Oginskiais nuo Pakaunės ir, žinoma, remiami Radvilų, šlovingai laimėjo tą kruviną mūšį, o po savaitės Vilniuje priėmė tą nutartį, kuri anuomet atrodė didi ir prasminga, — jie, lietuviai konfederatai, pareiškė atsisaką velniop to liberum veto, kuris tik negandas nešė, ir skelbią Lietuvą atskira, nepriklausoma kunigaikštyste su paveldimu kunigaikščio sostu ir didžiuoju kunigaikščiu Augustu Saksu. Ir jei jo ir šiandien paklaustų, jis ranką prie širdies pridėjęs galėjo pasakyti tikėjęs sėkme — nes kiekgi galima buvo niautis Varšuvos seimuose, kiekgi galima buvo rietis ir papirkinėti pasiuntinius, nuncijus, diplomatus ir kandidatus ir viens kitą prieš kiekvieną elekciją, kiekgi galima buvo rinktis svetimšalius — tai prancūzą, tai neuburgietį, tai Habsburgą, tai dar kokį velnią, bet kad ir andainykštis lenkas, bajoras Sobieskis, geras buvo karvedys, bet karalius — silpnas, ir kiekvieną kartą, kas kokį desėtką metų, vis tęsėsi pasaka be galo — ėjo karalius per vartus, užkliuvo už varčios, numirė ir vėl elekcija iš pradžios, kol, vos pasibaigus vienai elekcijai, jau būdavo pradedamos regzti intrigos pasiruošti kitai, nereikėjo nė interregnumo [35] Tarpuvaldžio. (Lot.) kol galiausiai į pabaigą karaliaus rinkimai priminė galvijų turgų, kur laimėdavo tas, kursai daugiau užmokėdavo, ir nuo Lietuvos čia muziką užsakinėjo Sapiegos, mat buvo susigriebę visas svarbiausias kunigaikštystės pareigybes — etmono ir vaivados, paiždininkio ir stalininko, arklininko ir maršalkos, vien tik didžiuoju kancleriu dar tebebuvo jo geradarys Karolis Stanislovas Radvila, o tie išdavikai Sapiegos vis labiau viską ėmė į nagą, jau ir miliciją savo turėjo, ir visus visur šnipinėjo, klausėsi, vogė laiškus, žudė neklusniuosius pakelėse, sėjo baimę tarp bailiųjų, ir tai — bajorų respublikoj, tarp lygių brolių? kur tai matyta! Nes bajorų laisvės — laisvėm, seimai — seimais, bet kad dauguma brolių bajorų buvo visiški pusgalviai, kokiu dar įstatymų leidimu jie užsiimti galėjo, kokie dar, po velnių, įstatymai, jei kai kurie nusigyvenę užpečkio šlėktelės savo vardą pasirašyti vos tesugebėdavo, o atvykę seimelin kartais ir savo vardo nė nebeprisimindavo, nes pildavo dieną naktį visą jo trukmę, o bet ką jau ką, tačiau jau savo nuomonę tai jie turėjo visais įmanomais valstybės gyvenimo ir politikos klausimais, nors iš tiesų, pirmai progai pasitaikius, buvo gatavi parduoti balsą tam, kursai daugiau sumokės, pavaišins ar vos išgerti įpils; ir mokėjo, ir girdė dažniausiai Sapiegos, o tie mažieji šlėktelės tik riejos ir riejos viens su kitu, toliau savo nosies nematydami, gyvendami taip, tarsi po jų — tik tvanas; sėdėjo dienų dienom per kraštus virstančia kvaila puikybe, tuščiai laidydami liežuvį ir trindami plikom šiknelėm suolus savo seimeliuose, leido savo varganą politinį uždarbį — valgį ir alų — per savo antrą galą, kai tuo tarpu Sapiegos tampė juos už virvučių kaip įsigeidę ir viską jau valdė už juos. Tad jie, tie dar likę su sąžine, su meile bajoriškai laisvei, tie, kuriems ne tas pat buvo jų vaikų ateitis, galiausiai nusprendė, kad reikia vieno valdovo, reik tvirtos rankos ir tvirtų pečių kunigaikščio kepurei, perduodamai paveldėjimo teise, todėl susitelkė ir, sumušę Sapiegas prie Valkininkų, visa tai ir surašė į aktą, ir būtent tada, atvežęs vilniškės nutarties nuorašą Bialon, jis ir pamatė Oną Kotryną.