Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum II

Betgi kas galėjo pagalvoti, kad viskas taip pasisuks — kad Ona Kotryna bus ne žmona, o tikra kančia, o iš lietuvių valdovo Augusto Stipriojo — irgi nieko neišeis; kas galėjo žinoti, juk ji rodėsi būsianti puiki žmona, o jis — didis valdovas. Ir Jonas Izidorius Norvaiša, dabar jodamas į Biržus, tyliai galvojo, kada gi, kurią gi akimirką viskas pasisuko ir pradėjo eiti velniop. Ir jei dėl Onos Kotrynos jis daugmaž nujautė ir raudonavo kaskart prisiminęs, ir kaltino tik patsai save, tai galvodamas apie jo didenybę Augustą Saksą, jis niekaip negalėjo patikėti, kad veikiausiai, kaip bebūtų apmaudu, viskas šuniui po uodega pradėjo eiti vos tik tasai sugalvojo susidėti su ciesorium Petru, o lenkų ir lietuvių valdovo interesus imti ir suderinti su savo skūpais saksiškais kėslais į senus lenus Inflantuose. Ogi niekas tada nė nerodė jokių, nė mažiausių, negandos ženklų — lygiai prieš septynerius metus, sausiui besibaigiant, jie lygiai taip pat jojo į Biržus, kupini puikybės, pergalės svaigulio, turtų… O, tai buvo laikai — pilietinis karas buvo kaip šventė, kaip geros tarpusavio muštynės, su vienu kitu mūšiu, bet daugiausia — su pasigrobstymais, Sapiegų valdų siaubimu ir nemažais laimikiais, o kur dar ankstesnis pasakiškas grobis sumušus turkus osmanus, anuomet tie, kas kariavo, maudėsi piniguose ir gėrybėse; vien nėriniams, uniformoms, ginklams jis per mėnesį išleisdavo tiek, kiek dabar per metus, net žirgus turėjo skirtingus skirtingoms progoms ir prie skirtingų drabužių, ir dvi karietas, ir paradinių ginklų, nusagstytų turkiais, rubinais ir deimantais, ir ne jis vienas — visi leido pinigus taip, tarsi auksinai augtų ant medžių ir tarsi pinigai rytoj pat turėtų išeiti iš mados, ir tokių turtų, tokios prabangos jų tėvai nė nebuvo regėję — dabar visi pirko, statė, leido, švaistė, lošė; vyrai dabar taisėsi prancūziškai ir seikėjo vien liemenėms tiek, kad jų tėvai nuo galvos iki kojų būtų galėję apsirengti, ir mesdavo lauk naują žiponą ar atiduodavo tarnui ar arklininkui, vos išvydę, kad kas iš bajorų smulkmės mėgdžiodamas įsitaisė panašų, tad tarnams jau net ir falendišas [36] XVII a. vertinta olandiškos ar angliškos vilnonės gelumbės rūšis, aprašomuoju laikotarpiu išeinanti iš mados. tapo per prastas; vyskupai ir prelatai vaikščiojo pasidabinę šilkais, pudruoti ir išsikvėpinę tarsi moterys, o moterys — persirengdavo triskart per dieną ir kaskart — vis prašmatniau ir gražiau, ir dukart to paties nevilkėjo, nes buvo ne fasonas, o kaipgi jis bus, jei vieną dieną buvo madingas balandinis šilkas, kitą — papūginis [37] XVIII a. madingų audinių spalvų pavadinimai sieti su paukščiais: balandinė (golębiasty) — pilkšvai melsva su violetiniu atspalviu, papūginė (papuzi) — ryški šviesiai žalia. , o trečią — paukščių pieno spalvos, ir visiems talkino kirpėjai ir aprengėjai, perlus pakeitė deimantai, voverių kailius — sabalai, šermuonėliai ir austų gulbių pūkų apvadai; namuose laikė dėl grožio ir įmantrum o mažučius negriukus, nykštukus, beždžiones, papūgas ir kanarėles, o savo šunyčius šėrė skaniausiais kąsneliais ir mažais pyragėliais, tam tyčia taisomais kepėjų; jau dabar nepakako turėti vienus ištaigingus rūmus, reikėdavo dar ir antrų, ir trečių, ir Antokolyje tarsi balti grybai dygo prašmatnios Vilniaus didžiūnų vilos su sodais ir fontanais, ir žmonų nepakako — visi dabar jau laikė ir dar po vieną ar dvi brangias meilužes, o joms — namus ir butus mieste; už žirgus mokėdavo tūkstančius auksinų, už auksuotas, šilkais muštas karietas veidrodiniais stiklais — triskart daugiau; rūbams kirpo dukart brokato nei reikia, ir raitė jį, raukė į klostes ir draperijas, aksomą siuvinėjo skaisgijomis, auksavo šarvus; net kambarių sienų nieks nebedažė, nebebalino ir medžiu nebekalė, o net ir mediniuose dvareliuose klijavo damastu, šilkais ir kitaikom, grindis klojo atvežtiniais marmurais ir granitais, tabakines deimantais sagstė, pirštines kvėpino ir siuvinėjo, stručio plunksnom kaišė ne tik skrybėles ir plaukus, betgi ir alkovų balda kimus; o perukus pudravo, šiaušė ir vėlė; gėrė turkišką kavą iš sidabro puodelių, bet sidabras jau buvo per prastas, jį pakeitė auksas, o auksą — dar brangesnis už jį porcelianas; maistą valgė tik atvežtinį, neregėtą, iš pyragų — lipdė statulas ir šventyklas ir klijavo cukatais, kepsnius ir paštetus — auksavo, o į vyną — bėrė trintus perlus, neva dėlei sveikatos, gero virškinimo ir amžinos jaunystės, leisiančios kuo ilgiau džiaugtis visom šiom gėrybėm. O, tai buvo laikai… pertekliaus ir grožio laikai, sultingos pagundų dienos, trykštančios tarsi suspaustas persikas tarp pirštų, virstančios tarsi vaisiai iš gausybės rago, ir ta puota Biržuose, į kurią jis štai lygiai taip jojo prieš septynerius metus, buvo tarsi paskutinis, nuostabus atsisveikinimas su tais laikais prieš prasidedant karui, nes nieko panašaus jis nebuvo regėjęs, ir anūkai jo jau turbūt neregės… Pirmas, dar sausio pabaigoj, atvyko Saksų karalius, iš Varšuvos, per Vilnių, tiesiai pas jo geradarį į Biržus — išvaizdus, gosliom lūpom, vešliais antakiais ir mėlynom tarsi moters akim su ilgom blakstienom, milžino stoto, ne veltui Stiprusis, ir šnibždėtasi, kad galįs vienu prisėdimu suvalgyti keptą veršį ir kad jo daiktas — irgi milžino dydžio ir niekad nepavargstantis, ir kad sugyvenęs jau apie du šimtus benkartų, tad nieko stebėtina, jog paskui jį į Biržus keliavo trys karietos jo moterų ir tarp jų netgi turkė sugulovė, kažkada priklausiusi pačiam Osmanų sultonui, vardu Fatima [38] Buvusi turkų vergė, atgabenta į Švediją ir tapusi kitos karaliaus meilužės Auroros von Konigsmark globotine, o vėliau — varžove. Atsivertusi į krikščionybę ir gavusi grafienės Annos von Spiegei vardą ir titulą, nesantuokinių karaliaus vaikų Fridricho Augusto Rutowski o ir Marijos Annos Rutowskos motina. 1701 m. užsimezgę santykiai su Augustu II Stipriuoju tęsėsi daugiau nei dešimtį metų. , betgi ir Biržuose, belaukdamas ciesoriaus Petro, jo didenybė nebrokijo nei šinkorkų, nei tarnaičių, o vietines jaunas skaisčias bajoraites jų motinoms teko slėpti ir saugoti, ir šitaip beveik mėnesį, o tada pasirodė ruseliai — lygiai toks pat milžinas ciesorius Petras su milžinišku apgamu ant skruosto, su savo vokiečiais patarėjais ir kareivių palyda, ir abu valdovai iš pradžių patraukė apžiūrėti įtvirtinimų, į Mintaują ir Dinamiundę, o tada po kelių dienų grįžo jau taip susikalbėję, susičiulbėję, nors vienas šnekėjo tik vokiškai, o kitas — olandiškai, bet jau taip susidraugavę, lyg du broliai galiūnai, vienos poros batai, kad prasidėjo daugiadienė puota, kokios svietas nematė. Ir buvo gražu žiūrėti, kaip tuodu milžinai linksminasi — ciesorius Petras, žinodamas jo pomėgį brangenybėms, padovanojo Saksui tokį žiedą su deimantais, kokio čia niekas nebuvo regėjęs, vertą turbūt šimto tūkstančių talerių, ne mažiau, o patsai gavo dovanų karališką palydą atgal, betgi taip nederėjo, reikėjo duoti ką nors dovanų, ir Jono Izidoriaus geradarys, Karolis Stanislovas Radvila, kad jau dėjo platų mostą, tai dėjo — atidavė įstabų paveikslą, kalbėta — paties Leonardo tapytą [39] Pasak vietinės Biržų legendos — Ermitaže dabar esančią Leonardo da Vinci „Madonna Litta", tačiau tikėtina, kad tai buvęs kitas vertingas paveikslas. . Ir išvis tąkart jo geradarys neblogai nukentėjo, kad ir tada, kai abu karališki milžinai sumanė sau pasirungti jėgom — pirma Augustas Saksas, gerai įgėręs ir kažin ko sumanęs pasipuikuoti jėga, ėmė dėl juoko ir į ritinėlį susuko gryno sidabro lėkštę nuo stalo ir šveitė per petį, o ciesorius Petras, kad neatsiliktų, padarė lygiai tą pat, tada Saksas suspaudė sidabro taurę taip, kad net vynas čiurkštelėjo ant lubų papaišymų, o ir jau ciesorius irgi norėjo daryti tą patį, ir tik nukreipus jų dėmesį pavyko išgelbėt didžiulį auksuoto sidabro servizą, nes būtų ir sparnus Radvilų sidabro ereliams nurovę, ir kaip meškinai ąsočius sumaigę, ir dar gerai, kad nesumanė eiti kumštynių ar abu nusimovę kelnes palyginti savo daiktų dydį, nes o tai būtų buvę, bet, laimė, šeimininkas sumanė jiems duoti pašaudyti, ir tuodu didžiuliai vaikai ėmė smagintis su patrankom — davė parako nuo Biržų pylimų taip, kad net išgąsdintos aplinkinių ūkių vištos ėmė iš siaubo kliurkti kiaušinius be lukštų, o tada, pasilinksminę, maukė toliau, ištisas dienas ir naktis. Ir didžiūnai gėrė dienom ir naktim prancūzišką vyną statinėm ir buteliais kitą — putojantį ir šaudantį kamščiais, šampanu vadinamą, ir valgė auksuotus keptus paštetus ir rusų atvežtus sūdytus juodus eršketų ikrus nuo ledo, patiekto ant sidabru aptaisytų perlamutro kriauklių, pačius įdarytus šimtamečius eršketus, lašišas, keptas lydekas, upėtakius, kurapkas, fazanus ir gulbes, o apsunkę nuo virškinimo malonumų pro svaigią vyno miglą dar rasdavo kelią pas moteris, ir jis, Jonas Izidorius, irgi nebuvo šventasis, ypač po to, kai, geradario iškviestas į privačius kambarius pas jo šviesybę paimti kažin kokio raštelio, pamatė patį karalių tos jo Fatimos draugijoj, ir šioji sėdėjo, atsilošusi ant pagalvėlių, su įstabaus grožio turkiškais žvilgančiais apdarais, šilkais ir perlais plaukuose, begėdiškai atsilapojusi, įsikandusi raudonom it koralai lūpom burbuliuojančią pypkę, iš kurios rūko svaigūs kvepiantys dūmai, o patsai karalius, visai neoriai atsipalaidavęs, sėdėjo jai prie kojų tarsi šunelis, ir, jam, pasiuntiniui, įėjus, toji turkė įsmeigė tokį begėdišką, tokį nesivaržantį žvilgsnį rotmistrui tiesiai į akis, kad jam nuo to tamsaus tarsi dvi bedugnės, kažin kuo dar tamsiau apipaišyto, kviečiančio ir nešvankaus žvilgtelėjimo, klampaus tarsi pati nuodėmė, ėmė linkti kojos ir jauktis protas, ir tuos popierius tai jis nunešė kam reikėjo, bet vėliau, visiškai praradęs ramybę, iš vidaus kutenamas to vyno su burbulais, kurie dabar, regis, pradėjo šnypšdami tekėti visomis jo gyslomis, jis ėmė blaškytis pilies koridoriais, o ten vyko įdomūs dalykai, nes ir saksai, ir lenkai, ir rusai buvo girti, tik caro vokiečiai patarėjai buvo gan blaivūs ir šmižinėjo kažin ką sau užsirašinėdami ir regzdami savo neaiškius reikalus, ir jei rusai daugiausia tik šiaip gėrė, dainavo ir vėmė, tai likusieji buvo prisivedę moterų, ir iš miesto, ir iš apylinkių, o kur dar tų dviejų iš Varšuvos atvykusių karietų keleivės, ir, regis, — arba bent jau taip jam norėjosi tikėti, — tai viena iš jų, išbadėjusi, išalkusi įprastinių glamonių ir savo valdovo tąvakar laikinai pamiršta, jį, beeinantį koridoriumi, įtraukė į kažin kokį pilies kambarėlį ir prieblandoje, jam gerai nė nematant jos veido, godžiai pasinaudojo juo; ir ką gi jis galėjo pasakyti — galėjo pasakyti tik viena: jei kai kurios karališkosios kekšės ir nebuvo įgudusios meilės mene, tai pataikavimo mene — su kaupu, nes šitiek saldžių žodžių, tokio begėdiško dalykų vadinimo savo vardais ir jų šlovinimo jis gyvenime dar nebuvo girdėjęs, ir tatai, tas nuo geismo kimus nepažįstamos moters balsas iš jo kūną valgančios burnos, alsiai beriantis nešvankybes tamsoje, sočiai atpirko neįgudusį jos skubėjimą ir suteikė keistą ir retą palaimą, kurios net ir po šitiekos metų jis negalėjo pamiršti.