Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum II

O vieną rytą, po žvarbios rudeninės giedros, į Milkantus atėjo žiema — paryčiais, su didžiulėm tarsi alkano ubago kąsniai, netirpstančiom ant įšalusio gruod o snaigėm ir šešiolikos asmenų ginkluota palyda, su žirgų prunkštimu ir virstančiu iš šnervių garu, su paklaikusiu mišrūnų viauksėjimu, nutraukusiu palaimingą dvaro įmygį, ir ryškios mėlynos uniformos su geltonos odos atvartais pradžioje vilniškiam tarnui Juozapui pasirodė tarsi margaspalvio sapno tąsa, kurią nutraukė garsus pranešimas, trikdomas tik visai neoraus kosulio: Ego, Ture Tibelius Magnusson… denuntio praedio hicpossesio majestatis Caroli, regis Sueciae, incultus porro animadverto [25] Aš, Turė Tibelijus Magnussonas… skelbiu šj dvarą jo didenybės Švedijos karaliaus Karolio nuosavybe iki tolesnio pranešimo. (Netaisyki, lot.) .

Turė Tibelijus Magnussonas buvo visai ramus ir padorus žmogus iš geros ir senos šeimos, ir — ne, jis nejautė jokio pergalingo malonumo dabar užimdamas šį dvarą kažkur tarp laukinių Samogicijos miškų, o dar tas prakeiktas kosulys, lyg tyčia. Kitas jo vietoje galbūt būtų savęs klausinėjęs, ką jis čia veikia, taip toli nuklydęs ne tik nuo savo gimtųjų namų, bet ir nuo savo kariaunos dalinių, bet tatai buvo visiškai ne ramiam Turės Tibelijaus Magnussono būdui. Turė Tibelijus Magnussonas viską darė deramai: jis kitados netgi gimė lengvai, be didelio skausmo, pernelyg nekankindamas motinos, ir gimė berniuku — nenuvildamas tėvo, buvo klusnus antrasis sūnus, sutarė su broliais, nors vaikystėje kartais ir būtų norėjęs jiems duoti į ausį, betgi šitaip nebūtų derėję; vėliau išėjo deramus mokslus ir pasirinko karo tarnybą, nesgi ją rinkosi jų giminės antrieji sūnūs per ištisus amžius ir šitai dabar sutrikdyti jam būtų visai nederėję.

Armijoje buvo mėgstamas, nes kareiviams nebuvo žiaurus — tik truputį, ir vykdė vadų įsakymus, neuždavinėjo kvailų klausimų ir dukart pamąstydavo prieš ką nors pasakydamas, o ir šiaip — daugiausia tylėjo. Turė Tibelijus Magnussonas mėgo stebėti ir iš savo pastebėjimų darė vieną neklystamą išvadą — draskykis nesidraskęs, šūkauk nešūkavęs, o vis tiek įvyks tai, kas turi įvykti ir lemta. Jis nesuprato tokių žmonių kaip jo generalinis vadas, didysis Karlas Gustavas Rehnskioldas [26] Karlas Gustavas Rehnskioldas (1651–1722) — švedų feldmaršalas, Šiaurės karo invazijos į LDK ir Lenkiją vadas, garsėjęs savo cholerišku būdu. — mėgėjo trankyti kumščiu į stalą, rėkauti, daužytis, duoti lazdų, siautėti iki išraudimo ir tirtėjimo, o paskui kviestis gydytojus, kad nuleistų jam kraują ar dėtų dėles tulžiai iš kūno pašalinti. Turei Tibelijui Magnussonui, jei atvirai, labiau prie širdies buvo jo didenybė karalius — palyginti jaunas, ramus, šalto žvilgsnio, bet ne mažiau valdingas ir keliantis baimę — jis nesisvaidė perkūnais, bet tyliu balsu arba išvis tik begarsiu plunksnos brūkštelėjimu nuteisdavo mirti. Tad kol Turės Tibelijaus Magnussono armijos broliai rėkavo, piktinosi, bandė maištauti ir netgi žvanginti ginklais prieš jo didenybės redukcijoną, Turė Tibelijus Magnussonas sėdėjo sau, tylėjo, neskubėjo ką nors sakyti, laukė, kas bus, ir galiausiai smarkiai išlošė iš jo didenybės indelningsverko [27] Švedijos armija nuo XVII a. vid. buvo finansuojama kelių dėmenų sistema, kurią trumpai apibūdina sąvoka imielningsverk — kai karininkams buvo skiriami dvarai, kurių metinės pajamos jiems ėjo vietoj atlygio. Reduktion — tam tikra valstybiniu mastu Švedijoje taikyta „nacionalizavimo" forma, kai, stingant dvarų ir ūkių indelningsverkui, jie tiesiog buvo valstybės vardu atimami iš karaliui nepalankių asmenų. , tad dabar turėjo keletą dailių dvarų, dailią ir klusnią šviesiaplaukę žmoną, Lovisę, kurią per pastaruosius penkerius karo metus matė, sudėjus, gal kokias keturias dešimtis dienų, du, veikiausiai sveikus, per tas keturias dešimtis dienų padarytus vaikus, iš kurių kol kas matė tik vieną, o apie kitą sužinojo iš pusmetį keliavusio laiško, vieną karališką piniginį apdovanojimą už pasižymėjimą mūšyje ir nepaliaujamą kosulį, užgyventą Žemaitijos giriose, turbūt nakvojant ant šaltos, pelkėtos žemės ar užgėrus nesveiko vandens. Turė Tibelijus Magnussonas būtų viską iškentęs — ir šaltį, ir nepriteklius, ir kariavęs sau toliau deramai, kaip ir tiko jo didenybės armijos karininkui, bet, savo nelaimei, jis vieną kartą nederamai prarado savitvardą ir padarė nedovanotiną klaidą. Todėl jis dabar kartais savęs klausdavo, kaip viskas galėjo būti, jei tada, beveik prieš metus, velnias jo nebūtų nešęs padegti to dvaro svirno — juk jie galėjo kaip visada porą vyrų paskersti, keletą moterų duoti kareiviams, kas nori; išsivesti gyvulius, išvežti grūdus ir viską palikti plyną — iki kito derliaus, iki kito karto, nes ar maža ką, gal tektų grįžti vėliau. Betgi ne, jis nė pats nežinojo, kam reikėjo visus suginti į trobesį, kam reikėjo suspirginti aimanuojančius pusmirius senius ir klykiančius mažus vaikus, ir kas jiems tada užėjo — juk netgi jo didenybės buvo liepta švarinti, grobti, imti atsargas, truputį pažudyti civilių, bet pernelyg jų nenaikinti, nes karas ilgas, o pergalės atveju būtų reikėję ir baudžiauninkų, ir dvarų; kas, kad šio krašto dvarai buvo niekam tikę, daugiausia mediniai, tad užkariavus būtų tekę juos griauti ir statyti naujus. Jam tų valstiečių svirne nebuvo itin gaila — karas yra karas, ir, Dievas mato, jei reikia — nužudai ir daugiau, o šis kraštas, kad ir derlingas, buvo netikęs: kaimai — netvarkingi, nuskurdę, žmonės — apsileidę, negražūs, laukiniai, kai kurie — ne ką geriau už gyvulius, jų ponai — vaidingi tuščiagarbiai kvailiai, buką pasipūtimą keliantys aukščiau už šalies interesus, tad tik laiko klausimas buvo, kada kas nors juos užpuls. Ir jų kariuomenė Turei Tibelijui Magnussonui, kiek matė, buvo juokinga, mat kiekvienas ponas pats šaukė karius, o anie, jei ir ėjo į pulką, tai pulkai tarpusavyje nesutarė ir vaidijosi, nes dėl kokių niekų nesutarė jų skystapročiai vadukai. Tik pamanyti — prieš pat kovų pradžią, priešui jau stovint prie lietuvių sienų, tie sugebėjo susipliekti į tikrą pilietinį karą, mat vienas jų karvedžių ir dar trys jo broliai buvo užvaldę svarbiausius kunigaikštystės postus, likusieji dėl to pasiuto, susibūrė, pareiškė atsiskirią nuo valstybės ir pripažįstantys saksą savo karalium ir susikovė vienas prieš kitą kruvinam mūšyje. Ir tai tokiu metu, kai aplink brendo visuotinis karas — ir saksai, ir prūsai, ir rusai, ir danai, ir Hanoverio kunigaikštija jau žvangino ginklais, ir kada šis pūlinys pratrūks kraujais, buvo tik laiko klausimas, o šitie, lietuviai, užuot ruošęsi — pešėsi; betgi nereikėjo stebėtis tokiu išgverimu, ko norėti — juk jie nesugebėjo nė uniformomis savo kareiviams pasirūpinti, gerų geriausiu atveju tik karininkai jas ir turėjo, o ir tų dauguma buvo žiponuoti it turkai, skvernai ir ilgos rankovės tik trukdė ir galėjo kovoti raiti su kardu, bet pėstininkams ir su šaudmenimis tas buvo sunkiau. Tokio kvailumo, tokio nederamo elgesio jis niekaip negalėjo suprasti; tad ne, jam jų nė kiek nebuvo gaila, patys kalti, ir kartais, eidami per itin skurdžius kaimus, kur baudžiauninkai tarsi gyvuliai smirdo skarmaluose ir prirūkusiose pusiau žeminėse, o dažnas plikbajoris ar netgi bajoras gyveno taip, kaip švedų prasčiokai, jie mažumėlę pažudydavo; tad jie, nėra ko čia slėpti, jautėsi darą visai gerą darbą valydami kraštą taip, kad silpnieji nunyktų, o kiti — dar šiaip taip, ir kartais, matydami, kad nusiaubtas kaimas jiems perėjus vis tiek mirs badu, jie tiesiog paskubindavo visą reikalą, prikišdami deglą prie kokio šiaudų stogo. Visa tai Turė Tibelijus Magnussonas suprato, tai buvo derama, neišvengiama karo tvarka, tik nesuprato, kaip jis tada prarado savitvardą ir davė valią ne sveikam protui, o kaži kokiam piktumui prieš tuos puslaukinius žmogėnus tam vienam vieninteliam kaime, nes tatai buvo nereikalinga, ten dar buvo galima grįžti ir kitąmet, jau nuėmus derlių, o ir žmonės buvo iš pažiūros tik pusėtinai nusigyvenę, ir jie pasielgė nelabai deramai — padegė juos vien dėl tuščio malonumo ir kvailos pramogos, tarsi kažin koks šėtonas būtų pakurstęs, ir jis atitoko tik tuomet, kai buvo jau per vėlu, liepsnos, prarijusios paskutinius klyksmus, ūždamos šovė į dangų, ir jose tik keistai juokingai, tarsi popieriniai, raitėsi juodi anglėjantys kūnai. Kaip ten bebūtų buvę, Dievas, o gal vietiniai pagonių stabai jiems atkeršijo — iš kaži kur netikėtai atsiradęs žemaičių būrys juos taip išskerdė, iš šimto liko tik aštuoniolika, ir tuos jų likusius persekiodami taip paklaidino girioje, kur jie dar užgėrė kažin kokio nuodingo vandens, nuo kurio visi beveik išprotėjo ir matė keistas dvasias, kurių dabar nė nenorįs prisiminti, o vėliau taip jiems sujaukė vidurius, kad vos liko gyvi. Bet blogiausia buvo ne dvasios ir monai, o tai, kad po ano ypatingo užpuolimo jų sumažėjęs būrys taip atsiliko nuo pagrindinės kariuomenės, kad, žinant negailestingą ir kietą jo didenybės tvarką, jie jau seniausiai buvo paskelbti dezertyrais. Tad nieko kito neliko, vis tiek juos būtų sušaudę, todėl tą jie ir padarė — virto dezertyrais, nes Turė Tibelijus Magnussonas turėjo septyniolika likusių uniformuotų, dar nevisiškai nudriskusių vyrų ir galėjo lengvai puldinėti sau nedidelius dvarelius, kurių gyventojai gi neskyrė — jie kartu su armija ar ne, jiems jie tebuvo siaubą kelianti švedų armija ir tiek.