Kristina Sabaliauskaitė: Silva rerum II

Kitą dieną, vos atvykus į Milkantus, ji pajuto tai dar labiau, nors nerimą pradėjo jausti dar keliaudama per temstančius miškus, kurie išrodė grėsmingi, neramūs, kuždantys kaži kokių piktų dvasių balsais ir knibždantys pavojingų gyvių. Girios čia buvo visai kitokios nei prie Vilniaus, visai kitoniškos nei Palenkėj prie Bialos; jos buvo tamsios, pirmykštės, tarsi išsikeroję pasaulio paslėpsnių gaurai, žmogaus nemačiusiais plotais, žvelgiančios lūšių akim iš tankmės, kurioje tvyrojo prieblanda net vidurdienį; viskas šiam krašte buvo kitaip, net ir žmonių veidai išrodė kitokie. Ir kai pagaliau girių properšose sušmėžavus ežerui pakelėj budėjęs berniukas pasileido tekinom pranešti apie ponios atvykimą, kai pagaliau karieta sustojo prie Milkantų dvaro su jo senais, po truputėlį kerpėjančiais mūrais, kurie saulėlydyje atrodė melsvi, ir dviem bokščiukais, įsirėžusiais į tarsi gaisras žioruojantį dangų; kai namiškiai ir iš smalsumo susirinkę baudžiauninkai išsirikiavo su deglais abipus įėjimo, tas veidų kitoniškumas dar ją labiau įbaugino — vyrai čia atrodė kaži kokie nuožmūs, ypač jaunieji — šiurkščiais bruožais, raudonais vėjo nugairintais veidais, storais bulių sprandais ir skustais pakaušiais, su vyžom ir avių skrandom, atsiduodantys dūmais ir prakaitu; o seniai čia atrodė tarsi išprotėję pranašai iš Šventojo Rašto, kokius matė nutapytus bažnyčiose, tarsi atsiskyrėliai Jobai ir Jeronimai — žilom gauruotom barzdom, vaškiniais gilių juodų raukšlių išvagotais veidais ir stikliniu skaidriu bepročių žvilgsniu; vaikai turėjo žvėriūkščių bruožus ir alkanas, įkypas, plačiai susodintas vilkiukų akis, atrodė esą nesveiki, blogos veislės, kaip ir keli kreivadančiai šeriuoti mišrūnai šunėkai, lakstantys jiems palei kojas; languotomis šiurkščios vilnos skepetomis apsigobusios moterys atrodė tarsi nutašytos kirviu iš medžio pliauskų ir turėjo daugmaž tokią pat medinę veidų išraišką, jaunos mergos — išblyškusios, nedailios; kiek draugiškesni atrodė namiškiai, mat jie nors lenkėsi, sveikino ir smalsiai nužiūrinėjo ponią, ir toji iškart nesmagiai pasijuto, kai nugludintomis akmeninėmis pakopomis, neskubėdamas, tarsi būtų pats šeimininkas, jos nusileido pasveikinti dvaro prievaizdas Kristoforas Kniukšta — pusamžis, stambus, tvirtas, po dėmėtu žiponu liūliuojančiu pilvu, seniai skustuvą mačiusiu pagurkliu ir triguba riebalų rinke ant sprando, žema užsispyrėlio kakta ir savim pasitikinčia išraiška, ir nelaukdamas jos ženklo lenkėsi, ir pats tiesė jai savo apžėlusią ranką su juodomis panagėmis sveikintis, ir ji sudrebėjo iš pasišlykštėjimo, kai tos šeriuotos lūpos prigludo prie jos riešo, kaip paprotys reikalavo. Jai dilgtelėjo paširdžius, pamačius tą, kurį atspėjo esant pažįstamą iš kasmėnesinės ekspensos — Jono Izidoriaus pavainikį Joną, kuriam Norvaišos buvo suteikę Ankantų ūkį ir Ankanto pavardę, bet kurį visas dvaras čia tiesiai šviesiai ir visai nepiktai vadino tiesiog Benkartėliu, ir suklysti nebuvo įmanoma, mat vaikinas, kuriam galėjai duoti kokius penkiolika metų, buvo iš tėvo paveldėjęs rudas Norvaišų akis, kurios stebėtinai persiduodavo visiems jų palikuonims, nors ne jo stotą, mat nors buvo liaunas ir gražiai nuaugęs, bet nevalingai kažko kūprinosi, tarsi jo pečius būtų slėgusi neteisėto gimimo gėda. Teofilė, lyg kažką nujausdama, taip, kaip nujausti gali tik vaikai, o gal šaukiama to paties kraujo ir visiškai nesivaržydama, kaip nesivaržo tik aukštakilmiai, o gal dėl to, kad iš pasitinkančiųjų buvo bene jauniausias amžiumi, iškart prisistatė prie Jono Ankanto rodydama jam savo gėrybes, „o aš turiu Zefireką ir bandalorą, o ką tu turi?", ir tas, muistydamasis, nežinodamas, kur dėti savo ilgas rankas, klausiamai dirstelėjo į senį, stovintį jam už nugaros. Jį Ona Kotryna irgi pažino, nors lig tol niekada nebuvo jo akyse mačiusi, bet buvo girdėjusi ir buvo gavusi Jono Izidoriaus paliepimą klausyti jo, kreiptis pagalbos, gerbti ir mylėti kaip tikrą tėvą, nes šisai jam atstojęs tėvą po tikro gimdytojo mirties, nekart gelbėjęs gyvastį jam ir įrodęs ištikimybę jų šeimai krauju, ir nors nebajoriško luomo, bet tikro bajoro sielos, ir ji turinti elgtis su juo kaip su lygiu, klausti, prašyti jo užtarimo ir globos, betgi, pažvelgusi į garbingąjį Jono Izidoriaus globėją, ji krūptelėjo ir krūpčiojo visi, kas išvysdavo jį pirmą kartą. Mat Jonas Kareivis, kaip jį čia visi vadino, nes nieks nežinojo jo tikrojo vardo, iš kur jis, ir senasis ponas jį buvo priglobęs nežinia už ką atsidėkodamas, buvo luošys — ir iškart į akis krisdavo ne jo nuo alkūnės tuščia, po diržu pasegta kairioji rankovė, net ne jo randas, bjaurojantis veidą, kertantis antakį, pusiau negyvą viršutinį voką ir nusinešęs viršutinę dalį vienos ausies, o krisdavo į akis kaži koks bendras nuožmumas ir akiplėšiška, luošiams nebūdinga povyza, nes jis paniekinančiai kragino savo žilstelėjusią, trumpai skustą galvą su kumpa nosimi ir atsikišusia, šeriuota žiauna, ir tame judesy buvo kažkas paukštiško, maitvanagiško, kaip ir jo akys — duriančios, įžūlios — buvo laukinio plėšrūno akys, ir dabar jis ją nužiūrinėjo be jokios pagarbos, ką ten pagarbos — be jokios gėdos, tarsi sverdamas kokį mėsgalį ant prekystalio, ir ji pagalvojo — gal kalti jos drabužiai, jos miestietiškos mados, jos madingai surauktas gobtuvas, kaimui netinkami geltono tymo bateliai užriestais galais, jos plonutės ožkos odos pirštinės, jos garbanos, ko jis nori, ko jis žiūri, juk pats keistai vilki — žiponą, ant jo kažkodėl — rupų vilnos megztinį, ant jo — odinį krūtinšarvį, lyg būtų išsirengęs į mūšio lauką, kaži koks keistuolis, dievaži, bet nieko nesakė ir, prisimindama duotą pažadą, priėjo prie jo pati, iš pagarbos bent jau senatvei, pati ištiesė jam abi savo rankas, nulenkė galvą ir tarusi, kad jos vyras, maloningasis ponas Jonas Izidorius Norvaiša, siunčia jam savo meilę ir pagarbą ir jai prisakęs jį gerbti ir kreiptis patarimo, ir ji kviečianti jį rytojaus pietų, o dabar norėtų pailsėti po kelionės, taigi rytoj, mieli ponai, rytoj, ir ji mostelėjo jiems eiti, nors ir Kristoforas Kniukšta buvo nelabai tuo patenkintas, bet jai tai buvo nė motais, ir ji, lydima kelių moterų, įžengė į namus.

Alkis — prastas patalas, ir todėl ji pirmiausia panoro užkąsti, iš karto, tuoj pat, kol tarnai nešė jos daiktus, ir liepė padengti apačioj, kur jau ūžė židinys ir buvo įšilę, ir liepė pamaitinti Teofilę, ir ji, vargšelė, pasodinta prie stalo ant kėdės su stirta pagalvėlių, vidury valgio užsnūdo ir vos neįkrito į savo pačios lėkštę, todėl ją teko išnešti miegoti, ir Ona Kotryna pirmąjį vakarą Milkantuose baigė viena, atleidusi tarnaitę, ir bebaigdama savo vienišą vakarienę ėmė priekabiai dairytis po tuos svetimus namus, tą tėvoniją, kuri dabar turėjo būti josios prieglobstis. Viskas čia buvo nyku, pavargę, ilgai nenaudota, atšiauru, nejauku; ir nors moterys priskynė jai vėlyvų rudens gėlių — jurginų, astrų, truputėlį sunkių, jau šalnos pakąstų rožių iš sodo ir miško žolynų, tačiau mėlynai išpaišyta sena vaza buvo skilusi, bandyta lipdyti, bet negrabiai ir dabar pro šoną ant staltiesės, vietom nudilusios iki ataudų, jau pamažėliais sunkė vandenį; didžiulis akmens židinys, virš kurio buvo iškaltas jų herbas, Ašaka, matyti, krėstas ir valytas, bet angos viršus ir atbraila užleisti ir aprūkę suodžiais, ir ji suvirpėjo, vien pagalvojusi, kiek malkų žiemą suris tie besočiai, menkai šildantys akmeniniai nasrai; sunkūs baldai, kitados brangūs, mušti spausta oda, dabar buvo nušiurę, išduobti svetimų seniai mirusių sėdynių, kelių konsolių paauksinimai apsiblausę, ties ilgai nejudintų baldų kojom — matyti neišvalyti dulkini lopiniai, veidrodžiai — nutamsėję ir apmūsoję nuo senumo, o vieno — kampas įskilęs, sieninių žvakidžių kaušeliai — išklypę, su kreivai, tarsi senatvės išsukioti pirštai, styrančiomis žvakėmis, persiško kilimo kraštas — atspuręs, vos už jo neužkliuvo kildama, ir jai regėjos, kad tie namai, ilgus metus buvę be tikrų šeimininkų, pilni kažkokių tolimų, mirusių atodūsių ir seniokiško tolimo kosulio aido. Ir ji įsipylė dar taurėn vyno, atsistojo ir paėmusi žvakę priėjo arčiau, link sienos, kur išrikiuota kabojo senųjų Norvaišų konterfektu galerija, vieni apgailėtini, kiti — labiau nusisekę; vieni teplioti keliaujančių pameistrių turbūt už nakvynę ir maistą, kiti — lyg gyvi; ir buvo ten patsai protėvis Motiejus Milkantas Norvaiša, plačia lyg lopeta barzda, raudonu žiponu, delija [18] XVII a. pr. viršutinis bajorų rūbas, pamuštas kailiu. ir kailio kepure, ir dar keli patamsėję jo ainiai su kardais, skustom galvom ir juokingom senobinėm čiuprynom [19] XVII a. pr. buvusi populiari „sarmatiškojo" lipo vyrų šukuosena, kai ant skustos galvos paliekama lik viena sruoga. ant kaktų, ir buvo ten Jonas Motiejus Norvaiša, jos vyro senelis, dryža kaip barsukas barzdele, sidabriniais ant pečių gulančiais plaukais, su dideliu flandrišku kalnierium [20] Apykakle. (Sen. žarg.) , surištu dviem kutais, Obiit A o 1667 [21] Miręs 1667 metais. (Lot.) , ir jojo žmona, senelė Elžbieta iš Siedleščinskių, Obiit A o 1670, labai panašia apykakle, konterfekte — dar apyjaunė ir pasukta taip, kad žvelgtų į vyrą; toliau kabėjo jų dukra, Uršulė iš Norvaišų Birontienė, didi ponia su dvigubu herbu, išsipusčiusi, su baltais nėriniais ir gausybe papuošalų, karulių ir karolių, pirštais glamonėjanti segę ant krūtinės, žvelgianti gosliai ir šiek tiek pašaipiai, apie kurią kitados Vilniuje daug kalbėta buvus nesutramdomo būdo ir pabėgus iš vienuolyno; toliau — josios brolis, Jono Izidoriaus tėvas, Kazimieras Norvaiša, paniuręs, su randu ant skruosto, knyga rankoj, užuolaida fone ir sodu tolumoj, Obiit Anno 1695 , jo ji gyvo nemačiusi, ir jo žmona, josios anyta, Eufemija ex Rimkewicze 1 oVoto Kalinowska, 2 oVoto Wichertoxva, 3 oVoto Dolińska, 4 oVoto Narwoyszowa[22] Primo voto… secundo voto… — populiari lotyniška teisinė formuluotė paeiliui ėjusioms santuokoms nurodyti. , Obiit Anno Domini 1704 — toji per savo gyvenimėlį turėjusi net keturis vyrus ir dabar pusę paveikslo užėmė vien inskripcija, betgi, kaip keista, Ona Kotryna ją paminė — kankinamą nuolatinės užmaršties, seną, rūsčią, drūtą, dvigubu pagurkliu ir našlės rūbu, o čia, paveiksle, ji buvo dar jauna, žvilgančiom akim, pravertom lūpom ir tokia gilia iškirpte, kad net dabar dievobaimingi žmonės pasmerktų, o ką jau kalbėt apie anuos laikus, bet šnibždėtasi ją buvus aistringa moterim, visgi juokinga, kai pagalvoji, kai Ona Kotryna ją pažino, ji teturėjo jau tik vieną aistrą — pyragams, pyragaičiams, cukatams ir vetams [23] Uogienėms, džemams. (Sen. lenk.) , kuriuos užsisakinėjo iš miestiečių pirklių, bet čia dar ji buvo pačiam gražume, tik žvelgė į priešingą pusę nei vyras, o gal tik paveikslai buvo blogai sukabinti, o gal — kaip sykis taip, kad žiūrėtų ji ne į vyrą, o į savo mylimą sūnų, Joną Izidorių Norvaišą, kuris čia buvo visam kariniam mandrume, su rudom tėvo akim ir putliom motinos lūpom, ir aistringu žvilgsniu, skirtu visoms damoms, su garbanom, kirasa su paauksintu kryžium su išraižytu devizu Pro Fide, Lege et Rege[24] „Uż tikėjimą, įstatymą ir karalių" (lot.) — XVII a. pab.XVlI l a. pr. LDK husarų karo devizas. ir perpete, ir galionais ant rankovių, tik jos pačios čia dar nebuvo, niekas taip ir neprisiruošė užsakyti jos konterfekto, stigo laiko ar noro, ar todėl, kad ji čia nesilankė, o gal ir dėl to, kad ji taip ir negebėjo pagimdyti jiems įpėdinio. Ir nežinia kas jai užėjo, kelionės nuovargis turbūt, bet kaži kodėl ji nusikabino vieną mažųjų veidrodžių ir laikydama jį priešais save pridėjo prie sienos, šalia Jono Izidoriaus konterfekto, pasuko galvą taip, kad žvelgtų į jį, ir pamanė „graži būtų buvus pora", ir kažin ko suirzo, ir tarė pati sau nepriklausanti šitai Norvaišų portretų eilei ir vargu ar kada priklausysianti, nes jautėsi čia lygiai taip pat svetima, iš kito molio, iš kito pasaulio, kaip ir žiūrėdama į dvaro valstiečius. Tad ji nešina šviesa pakilo į viršų, į miegamąjį ir alkovą, kurioje miegojo, mylėjo, gimdė ir mirė tos ištisos svetimos kartos, į baltai paklotą lovą su pūkinėm kaldrom, įšildytą gore; nešaukdama Paliutės paskubom pati nusivilko ir, atgulusi ant drobės pagalvės, tiesiai kojūgalyje išvydo kai ką, kas papiktino taip, kad net kraujas jai užvirė — baisingai nepadorų paveikslą, kur suodinas pagonių dievas laikė suėmęs už spenelio visą nuogą Venerą, ir toji pašaipiai šypsojosi pakreipusi galvą, ir buvo tame kažkas nuodėmingo, nešvankaus ir begėdiško, ir lygiai netyras buvo ir kitas paveikslas ant sienos, nors ir vaizdavo šventąjį kankinį, jaunuolį Sebastijoną, pusnuogį ir susmaigstytą strėlėm, tačiau anaiptol neišrodantį kenčiantį, o veikiau taip, lyg mėgautųsi kankinamas, ir ji neapsikentusi, nepaisydama žvarbos, atsikėlė, nukabino tą nešvarią, begėdišką teplionę su Venera ir Marsu ir nusukusi atrėmė į sieną — kitą rytą lieps pakabint vietoj jų Švenčiausią Panelę gėlių vainike, kurią matė apačioje — ir sukalbėjusi poterius, patenkinta, tarsi tokiu dorybingu poelgiu būtų užsitarnavusi dangaus karalystę, užmigo.