Kristina Sabaliauskaitė: Silva rerum II

Betgi kuosa neturėjo kantrybės ilgiau spoksoti, kuo baigsis ši šeimyninės nepalaimos scenerija, mat jos galvoje tarsi buvo įtaisytas nematomas nepaaiškinamas aparatas, verčiantis ją sukioti galvą skirtingom kryptim, ir todėl dabar ji žvelgė jau visai kitur, kažkur į Pilies gatvę, kuri irgi buvo vietomis po gaisro ir pamažėliais tvarkėsi, ir iš vieno namų, dailaus mūrinio, jo savininko, garbiojo taurininko Petro Rudaminos Dusetiškio, įsakymu dabar mėžte mėžė ir į vežimus krovė visokį seną šlamštą, mat nėr to blogo, kuris neišeitų į gera, ir gaisras, truputį apgadinęs fasadą, dabar tapo puikia dingstimi iš pagrindų sutvarkyti prieš keletą metų nusipirktą namą ir atsikratyti per dešimtmečius jo užkaboriuose susikaupusių šiukšlių — iš rūsių, iš palėpės, iš nišų ir sandėliukų, mat buvo ten užsilikę visko, ypač nuo ankstesnių gyventojų ir labiausiai — nuo patrankininko, tokio seno našlio prancūzo Delamarso, mirusio prieš septyniolika metų, kuris čia praleido bene tris dešimtmečius, tad visokio mėšlo buvo prisirinkę sočiai, juolab kad į dienų pabaigą buvo užmaršus keistuolis su nesveiku polinkiu viską kaupti, persekiojamas liguisto įsitikinimo, kad jį kažkas ketina nužudyti, tad paskutiniuosius metus pratūnojo beveik neišeidamas iš namų ir apsirūpinęs taip, kad esant reikalui galėtų atlaikyti bene dešimtmečio apsuptį. Ir todėl dabar į vežimus bromoje skriejo keistų keisčiausi dalykai — aplūžę seni baldai, skilusios puodynės su susicukravusiomis, jau nebeištekančiomis ir formą išlaikiusiomis uogienėmis, kurios atrodė tarsi skaidrūs gintaro gabalai su įstrigusiomis išblyškusiomis citrinomis, levandomis ir rožių žiedais, puošti nematytais herbais tušti vyno buteliai, apipeliję odiniai aplankai su nebeįskaitomais sulietais popieriais, pelių išgraužti skudurai, nutriušę kandžių išėsti kailiniai ir bene trys dideli nesunkūs maišai, kuriuose kažkas keistai ir sausai barškėjo — taip, kaip baugiai barška numirėlio kaulai sename karste, ir suglumę tarnai ilgai drąsinosi juos atrišti ir pažvelgti vidun, bet pagaliau išdrįsę liko ne juokais nustebę, mat aptiko ne ką kita, o tik galybę tuščių sraigių kiautų. Bet po to keisto stabtelėjimo į vežimus toliau skriejo tas priplėkęs svetimo mirusio gyvenimo kraitis, netrukus iškeliausiantis į savo paskutinę kelionę, į didžiulį šiukšlyną anapus miesto sienų, už Šventojo Stepono bažnyčios, — aprūdiję gelžgaliai, kažkokios dalbos, kažin kokie lankai nežinomiems kalibrams matuoti, vėl apipeliję popieriai, skudurai, šleptelėjęs kaži koks plokščias daiktas, lipte aplipęs voratinkliais su įstrigusiomis išdžiūvusiomis musėmis, tuščiais vabalų kokonais ir patikliais išblukusiais nakties vabzdžiais. Vienas darbininkų, Florijonas Šimkus, vedamas gryno smalsumo, dilbiu nubraukė tuos vortinklius ir dulkes ir buvo džiugiai apstulbintas, vidur suragėjusių nudryžusių juodo aksomo kaspinų ir į gumulus sugniužusių popierinių gėlių aptikęs nupaišytą dailų senoviškai vilkinčios ponios konterfektą, ir nors veidą atvaizde dergė kaži koks juodas taškas, pernelyg didelis ir nenusivalantis, kad tai būtų musės šūdas, visgi darbo būta dailaus, ir Florijonas Šimkus jį atidėjo į šalį — parneš savo žmonai dovanų, tai nustebs ir apsidžiaugs, juolab kad ir jo diena buvo kaip ir baigta, nes dar kaip tik gedulingai suskambo Šventojo Jono bokšto varpas, skelbdamas duoti kelią laidotuvių procesijai, ir, matyt, dabar laidojo kažin ką iš universiteto, mat paskui karstą žengė beveik vieni jėzuitai ir vos keletas kilmingų miestiečių, o paskui kryžių nešantį kunigą ėjo vienas studentų, liaunas jaunuolis, giedantis tokio švelnumo ir plonumo balsu, tarsi moteris būtų dainavusi, ir jam iškilmingai atitarė iš paskos žengiantieji, ir Florijonas Šimkus, sugraudintas tokio nesvietiško grožio, nusiėmė kepurę ir pamaldžiai persižegnojo. Ir jei kas būtų stebėjęs iš aukštai, tarsi kuosa, ir matęs kiaurai Šventojo Mykolo Arkangelo vienuolyno sienas, būtų nustebintas keisto sutapimo, kad lygiai tą pačią akimirką, vos už kvartalo nuo Pilies gatvės, girdėdama Šventojo Jono laidotuvių varpus, savo celėje persižegnojo ir viena sena klarisių vienuolė — stora, dusliai pūkščianti, mat kiekvienas jos kūno, ant kurio nešiojosi antra tiek kiek kitas žmogus, judesys reikalavo didžiulių pastangų, ir ji sunkiai atsikėlė, alsiai kvėpuodama ir linguodama į šonus dar priėjo prie savo brevijoriaus, kažką lyg pasitikrino jo kalendoriuje, išmargintame paraščių pastabomis, dar kartą atsidususi persižegnojo, parsiūbavo atgal į savo krėslą ir sėdosi kažkam rašyti laiško, adresuodama jį čia pat, į Vilnių, į Arklių gatvę.

Bet kuosa dairėsi toliau, ji sukiojosi ant atbrailos tarsi gyva reginti vėtrungė ir dabar jos dėmesį patraukė kažin koks bruzdesys toje Arklių gatvėje, ir net jos paukštišką protelį jis sudomino, mat ten į dailių, sutvarkytų namų vartus, sukaltus brangiai, iš įstrižainių ąžuolo lentų, išdabintus įmantriai kaldintomis žalvario vinimis, laužte laužėsi kaži koks vyras, ir iš pažiūros jis buvo tikrai baisus, nė neaišku, ką toks veikė prie tokių padorių namų, nes jo kitados ištaigingi drabužiai dabar buvo nudryžę ir purvini tarsi valkatos, skvernai pastirę ir sukietėję nuo nešvarumų, madingų batų kulnai nukleipti, o dailūs brangių marškinių nėriniai jau seniai pamiršę savo baltą spalvą ir sukrešėję nuo kraujo ir pūlių, mat vien metęs akį galėjai pasakyti, kad tasai vyras nešiojasi įsisenėjusį pragaištingos prancūziškos ligos užkratą, tokį užleistą, kad net jo ilgi tamsūs plaukai jau buvo pradėję retėti, o tie dar neišslinkę — susivėlę į ilgus standžius kaltūnus. Bet užvis baisiausios buvo jo opos — prisirpusios, atviros, žiojinčia tamsiai raudona mėsa, pilkšvais apmirusiais pakraštėliais, ir jų jau buvo visur — ir ant veido, kuris jau buvo pradėjęs virsti gumbais, ir viena — prie nosies šnervės, ir kelios jau mezgėsi lūpų kampučiuose, ir dar viena ant plaštakos, ant krumplio, prie mažojo piršto, ant kurio blausiai žibėjo apniukęs aukso signetas su išraižyta šerno galva, ir ta plaštaka dabar su bepročiui būdinga jėga daužė į aklinai uždarytus vartus, nes vyras beldėsi, spardė, ir kiekvieną smūgį lydėjo baisus piktžodžiavimas ir šlykščiausi keiksmai, iš kurių „prakeikta kurva", „jebana kekšė" ir „supista šmata" buvo švelniausieji, ir jis rėkė iki užkimimo, linkėdamas tokių baisių dalykų, kad pro šalį einanti miestietė abiem delnais uždengė savo vaikui ausis ir paspartino žingsnį, betgi vyras klykė, kol jo keiksmų atsargos baigėsi, ir tada jis pradėjo raudoti ir braižyti duris nagais, maldaudamas dėl Dievo meilės jį įleisti, jis neturįs kur eiti, vardan Aukščiausiojo, jis tik norįs numirti savo namuose, dėl visa, kas tik likę brangaus, prašau, aš jau niekam nebegaliu pakenkti, aš mačiau baziliską, mano dienos suskaičiuotos, vardan Viešpaties, neatsakykit man paskutinės malonės, net pasmerktajam jo paskutinis noras neatsakomas, aš tik noriu numirti kaip krikščionis savo namuose, priėmęs paskutinį patepimą nuosavoj lovoj; ir aplinkinių namų gyventojai jau pasipiktinę trankydami ėmė uždarinėti savo namų langus, nors buvo dar visai šilta, kad ir neaišku — vasara ar jau ruduo, ir tada tas nelaimėlis atgijo vėl, tarsi prisuktas, ir supratęs, kad sulaukė žiūrovų, vėl prapliupo keiksmais, žvelgdamas į viršų, į langus, ir bliaudamas „ką, norit pasiklausyti pagiriamosios odės šviesiausiajai poniai Birontienei?", ir vėl piktžodžiavo taip, kad patsai Šėtonas galėtų pasimokyti. Ir iš gatvės nebuvo matyti, bet kuosa iš savo aukštybių kuo puikiausiai regėjo, kad visos šitos tirados kaltininkė, juodai apsitaisiusi moteris, tiesi ir stotinga, bet iš pažiūros jau gana senyvo amžiaus, iš tiesų stovėjo vos per sprindį nuo savo plūdėjo — prigludusi tiesiai kitapus medinių vartų, o taip pat už jų, bromos šonuose, nebyliai stovėjo išsirikiavę keturi tarnai, regis, tik ir laukiantys ponios paliepimo atstumti milžiniškas geležines velkes ir atidaryti vartus, bet jų ponia dar nedavė jiems jokio ženklo, ji stovėjo prisišliejusi prie ąžuolo vartų ir tik gyslota ranka su keliais deimantiniais žiedais per veidą dengiantį juodą šydą spaudė prie burnos nosinę, ir šydas buvo gailestingas, jis slėpė senatvę, raukšles, nebyliai trūkčiojančią burną ir be garso ryjamą raudą, ir visa, ką tik matė namų tarnai, tebuvo juodas pavidalas vos krūpčiojančiais pečiais, balta ranka su nosine, ir kita sugniaužta plaštaka, kažin ko įsitvėrusi begalinėse juodo sijono klostėse, ir tie keturi namiškiai stovėjo tiesūs kaip stygos, drėgnomis nuskriaustų šunų akimis, tarsi šunys žvelgdami į šeimininkę ir laukdami maloningo ženklo atverti vartus, bet jų ponia jo kaip nedavė, taip nedavė, ir, tik nutilus keiksmams ir riksmams anapus, tik iškleiptiems kulnams pagaliau netolygiai nukaukšėjus grindiniu tolyn, jie suprato, kad ženklo atstumti velkes ji taip ir neduos. Visa, ką ji tepadarė — perbraukė delnu ąžuolines lentas, su kaži kokiu keistu švelnumu, lyg glostydama, lyg atsisveikindama; atsitiesė, abiem delnais palygino sijoną, pasitaisė šydą ir, lygiu žingsniu perėjusi bromą, pro dailiai raižytas dvivėres duris įėjo į savo namus.