Kristina Sabaliauskaitė: Silva rerum II

Vėlesnės dienos bėgo greitai ir nebuvo kada dykinėti, reikėjo viską apeiti, sužiūrėti, ir vargo ten būta daug — viskas buvo gerokai apleista, apkuista, neūkiška; tą ji suprato net ir be dvaro ponios patirties. Ir Kniukšta, atžagariai jai pataręs nesirūpint, nedavė visų raktų, neklausė, viską darė savaip, nors to jo šeimininkavimo išdavos buvo nekokios: žirgai arklidėse — beveik nešukuoti, nemėžti, kai kurie prastai kaustyti, užleisti ir apšlubę, dar kiti — daugmaž grynaveisliai, o kinkyti darbams; vištidės — apskretusios, podėliai — nevėdinti, priplėkę, šykščiom atsargom, sąskaitų knygos — sujauktos, pilnos klaidų, nesutampančių skaičių ir stygiaus metai iš metų; ir buvo aišku kodėl, tą jai pasakė kitą vakarą atkviestas Jonas Kareivis. Atsisėdęs ir užsirūkęs pypkę tiesiog prie stalo, lyg besityčiodamas, žiūrėdamas į akis, jis jai viską negailestingai ir klojo: taip, Kniukšta apsiskaičiuoja, niekam ne paslaptis, o tuos neva trūkumus — gvelbia ir pats parduoda pirkliams, savo naudai, ir prikirpti jo nėra kaip, nes šitai tęsiasi nuo senų seniausių laikų, nuo tada, kai tasai šildė ponios Eufemijos lovą. Ką? ji negirdėjus kalbų? tiesa, iš kurgi ji Vilniuj galėjus girdėti, Kniukšta kitados buvęs gražuolis, tikras kumelys, ne visada toks pilvūzas kaip dabartės, tad buvęs senosios ponios, kuri visada turėjo silpną galą, ypatingoj malonėj, o po amžinatilsį Norvaišos mirties tai išvis beveik čia įsikraustęs kaip ponas, bet ponai Norvaišos irgi kalti, šitiek metų palikti dvarą likimo valiai, aišku, ponaičio Jono Izidoriaus kaltint negalima, karo tarnyba — visgi tarnyba, bet kurgi buvusi maloningoji ponia, lyg tas dvaras — ne jos ir ne ją maitina? Ir ką ponas galvojo, ją čia vieną pasiųsdamas, būt geriau atsiuntęs husarų pulkelį rykščių visiems čia gerai įkrėst, o Kniukštai — pirmiausia; būtų jojo, Jono, valia — pakabintų jį ant šakos, kad pamoka ir kitiems galiotų, mat tas nevala, nebūtų chamas mužikas, čia visus jau prikurstęs, visus peria į kairę į dešinę, diedus įpratinęs gerti degtinę, baudžiauninkes bobas ima kaip savo visas iš eilės, pusė vaikų čia jo atmaltų atkaltų benkartų po apylinkes laksto, kita pusė — nuo praėjusių rusų ir švedų, matytų velionis ponas, kas pasidarė — grabe apsiverstų, tebūnie jam lengva žemelė; bet ką jis norįs poniai pasakyti: nieko nesą blogiau už vakarykštį mužiką, ponu patapusį, ir — tegul ji jo saugosi. Ir Jonas Kareivis, nepaisant viso metų metus kaupto piktumo, neturėjo ką jai patarti, ir negalėjo padėti Žarėnų klebonas, užsukęs dar po poros dienų, nes po valandėlės aiškėjo, kad nuošaliai parapijai tarp miškų buvo priskirtas dėl savo ne itin sumanaus būdo, ir Oną Kotryną jis ne ramino, o priešingai — gąsdino, mat neaišku, kaip čia bus, žiemą šiemet šaltą pranašauja, derlius buvęs blogas, mužikai — pasileidę, elgias kaip įsigeidę ir suvaldyt juos sunku, nebijo net Dievo, nustojo tikėti; saką, kad blogas čia Dievas, jei leidžia šitokį vargą, atleisk, Viešpatie, už jų piktžodžiavimą, anie garbina vietinius monus, prašo balvonų ir žalčių užtarimo ir derliaus, o ne poterius kalba, betgi ir kaltint negalima — Milkantuos tai dar nieko, bet viską žemyn, į pietus, taip nuniokoję švedai, kad jau keleri metai ūkiai neatsigauna, apie Tverus tai jau ir visai prastai, ištisi laukai dirvonuoja, galvijų bandų — nebėr, dvarai — supleškėję, ir, tepadeda Aukščiausias, mūšių arti nebevyksta, bet sklando kalbos, kad tai šen, tai ten vis matę dezertyrus, melskitės, kad čia neužsuktų, bet gal neužsuks, nes nuošalu, miškai ir dar pelkė. Išsigandęs klebonas, piktdžiuga Jonas Kareivis, nevaldomas prievaizdas, apytuščiai podėliai ir pasileidę mužikai dienom, o vakarais — tik mirusių Norvaišų atvaizdų draugija, priekaištingai žvelgianti į Oną Kotryną nuo sienų — tokios tad dabar buvo jos valdos, ir ji stengdavosi laikyti prie savęs Teofilę, Paliutę arba ką iš senesnių namų moterų, Marę ar Kasiulę, nors su jom ir vargiai tegalėjo susišnekėti, bet vis tiek buvo ramiau, nes tie namai buvo baugūs ir tamsūs, jie jau taupė žiemai žvakes ir balanas, ir jai ne juokais tekdavo įsidrąsinti tam, kad su žiburiu rankoje viena pereitų menę, kiltų laiptais į viršų, į eilę alkovų, kur grindys girgždėjo ir aimanavo tarsi besimylintys vaiduokliai, baldus vis dar tebedengė gūnios, ir tarpais dvelkdavo keisti lengvučiai skersvėjai, nors langus ir duris jie laikė užvertus ir jau užkamšytus samanom žiemai, bet kartą kažin ką girdėjo pašaipiai juokiantis, nors iš tiesų ten nieko nebuvo, o Teofilė vieną dieną pareiškė mačiusi didelį pilką rainą katiną, nuo kurio Zefirekas cypdamas slėpėsi po krėslu, ir neva ji žaidusi su tuo katinu, bet paskui tas pabėgęs kiaurai sieną, nors nuo amžiną atilsį pono ir jo šunaujos laikų nieks jokio gyvio į rūmą neleido ir kelios katės, dvare laikytos peliauti — juodai margos, baltos ir gelsvos — savo guolį turėjo tarnų oficinoj. Ir pirmosiom savaitėm Ona Kotryna išgąstingai meldėsi vakarais, alkovoj, priešais pakabintą Švenčiausią Panelę, kuri irgi, keistas dalykas, pačioj pradžioj nenorėjo ten kabėti, ir tvirčiausiai įkaltos grūdintos vinys dukart buvo nulinkusios, o švenčiausiasis atvaizdas — nukritęs stačiom palei sieną, bet paskui, klebonui pašventinus, liko kaboti, o tos begėdystės, tos nuogos šlykštynės uždangstytos iškeliavo į vieną tuščių kambarių. O dienom ji bandė pėda po pėdos atkovoti Milkantų rūmą — liepė švarinti kambarius, kamšyti langus ir glaistyti plyšius, vėdinti sudrėkusius patalus, skalbti papilkusias gūnias nuo baldų, gaidžio plunksnų šluotelėm valyti knygų dulkes, actu — pajuodusius veidrodžius, o negesintom kalkėm — barstyti pakampes, pažymėtas pelių. Popietėm, pakūrus krosnį, ji sėsdavo prie sąskaitų ir knygų ir bandydavo įvesti tvarką palivarkų perceptose, lažo inventoriuose, mėgino skaičiuoti, kiekgi galvų išties dirba dvarui, ir surašyti neaiškumus į sąrašą, ir jis greitai užėmė visą popieriaus lakštą, o tada nebetilpo, todėl teko vašku priklijuoti dar skiautę prie apačios ir dar, kol tasai išaugo iki uolekties, o tada ji išsikvietė Kniukštą, ir tasai atėjęs jai tiesiai šviesiai liepė nesikišt, nes tai reikalai ne moters galvelei, jis siunčiąs ataskaitas pačiam ponui tiesiai ir niekad neturėjęs jokio vargo; kalbėjo su ja jžūliai, su apsimestine pagarba, nešvankiai nužiūrinėdamas, o atsisveikindamas pabučiavo jai ranką, užlaikydamas ją savo letenose ilgiau, nei reikalauja padorumas, ir įsidelbęs tiesiai jai į akis drįso pasisiūlyti, pareikšdamas, kad jei tik šviesiausiajai poniai būtų nuobodu ir prireiktų vyriškos… pagalbos ir draugijos, ji žinanti, kur jį rasti.

Kniukštą ji išties aplankė vieną popietę — tiesa, ne draugijos ištroškusi, priešingai — ne viena, o raita, lydima vilniškio tarno ir abiejų Jonų, Kareivio ir Benkartėlio, kuris senį sekiojo visur tarsi šešėlis, mat jie kartu ir gyveno Ankantuose — erdvioj rąstų troboj, nukabinėtoj ginklais, balnais, pakinktais ir gūniomis, su kailiais nutiestais suolais vietoj guolių ir negrabiu susilenkusį Jėzų krikštijančio šventojo Jono atvaizdu užstalėje. Senis, išgirdęs jos pageidavimą, nieko nesakė, tik savo amžiui ir luošumui mitriai, įsikandęs vadeles ir pasilaikydamas vienintele ranka, šoko į balną, paskui jį — Benkartėlis, ir Ona Kotryna su jais jautėsi kiek drąsiau iš netyčių užklupusi prievaizdą: vadovaujantį keliems bernams, gabenantiems maišus kviečių — tik ne į dvaro, o į jo paties klėtį. Tegul ponia nemananti nieko bloga, koks gi skirtumas, jo klėtis sausesnė, jis tik gero norėjęs, viskas netilpę į dvaro, betgi šviesiausioji ponia jautėsi ramiau, žinodama, kad nuo šiol atsargos — ten, kur priklauso, ir vien tik Jonas Kareivis su amžina savo piktdžiuga pastebėjo, kad su maišais ponia Norvaišienė įgijo ir priešą. Betgi Ona Kotryna neišvengiamai jautėsi priešų apsupty: lauke — supykintas Kniukšta, gaižus Kareivis ir skersakiuojantys žmonės, namie — surūgusi Paliutė, paniurę vilniškiai ir abejingi tarnai, ir tik Teofilė sau lakstė po rūmą nerūpestinga kaip kikilis — bėgiojo po menes, čiužinėjo ant nugludintų akmens grindų, kaukšėjo laiptais aukštyn žemyn ir jai nieko nereiškė netgi temstant šmižinėti po apleistus antrojo aukšto kambarius ir tuščias alkovas, kniaustis po senų baldų gūniom ir naršyti spintų bei skrynių užkaborius ieškant keisčiausių pamirštų daiktelių ir tempti juos visus tarsi šarkai į savo kambarėlį, kur ją prižiūrėjo Paliutė. Margintos apsiblaususio sidabro tabakinės ištrupėjusiu emaliu, įskilusi pypkė nugeltusiu dramblio kaulo kandikliu, galima buvo spėti, priklausė velioniui seneliui; siuvimo dėželė su juostelėm, sagom, antpirščiais, sagtelėmis ir galionais — močiutei, kaip turbūt ir senas, pageltęs, nudriskęs neįtikėtino laibumo korsetas išklypusiais, iš prairusio audinio lendančiais geležiniais strypeliais ir kadaruojančiais kaspinais, kurį toji kvailutė išdidžiai tinkindamasi atnešė motinai. Kiti radiniai buvo keisti ir neramūs, ir Onai Kotrynai ne juokais tekdavo saugoti vaiką, kad netyčiom nepakenktų pats sau, kaip kad nutiko, kai Teofilė Eufemijos stalčiuose aptiko maišelį kaži kokių, veikiausiai nuodingų, laidotuvėmis dvelkiančių skaidrių sakų ar iš bibliotekos spintos atvilko mažytę nudilusio aksomo mautę, kurioje glūdėjo dar mažesnis sidabro šaukštelis ir prie jo — skaidrus buteliukas, puspilnis gelsvai žalsvų miltelių, su užklijuotu popierėliu, išblukusiu įrašu plunksna Cantharidae ir nupaišyta kaukole. Šitai ji atėmė ir paslėpė tarp savo daiktų, bet dėl kitko kildavo verksmai ir ašaros, tarsi mažąją traukte trauktų tas nykus nučiupinėtas palikimas, ir Onai Kotrynai tekdavo nusileisti dėl šventos ramybės, ir ji leido dukrai žaisti tais senoviniais niekais, sudžiūvusiais sodo lapais, sausai barškančiais augalų ir gėlių sėklynais, kaštonais ir akmenėliais, kuriuos ta skreitais vilko į viršų, nes priešingai būtų tekę pildyti kitą jos nikį — turėti gyvą kumeliuką, juk tai jo pažadais andai viliojo vykti į Milkantus, ir čia laikinai pagelbėjo Benkartėlis, kuris vieną dieną susikuklinęs atgabeno Teofilei lazdą su paties drožta žirgelio galva ir įvertais tikrais ašutais vietoj karčių, ir dabar jau nebebuvo ramybės, nes nuo tol Teofilė jei tik neglėbesčiavo Benkartėlio ar neklausinėjo, kada jis ateis, tai šuoliuodavo visai nederamai apsižergusi tą lazdą girgždančiomis dvaro grindimis tarsi bebaimis husaras, vaikantis niūriąsias namų dvasias, pirmyn, pirmyn, į vis trumpėjančių rudens dienų sutemas tuščiuose kambariuose, jos motinai atrodančiuose it kalėjimas, iš kurio nežinia kada bus išleista.