Kristina Sabaliauskaitė: Silva rerum II

Tarnai vėliau sau ilgus metus uždavinėjo klausimą, kas būtų buvę ir kuo viskas būtų pasibaigę, jei ponia Birontienė visgi būtų davusi ženklą atverti vartus, ir kalbėdamiesi apie tai vakarais ir tuose, ir vėliau jau kituose namuose, prie darbų, šveisdami alavinius ir sidabro indus, pjaustydami ropes ir svogūnus, adydami kojines ir pešdami kaplūnus, jie nesiliovė spėlioti, kaip kitaip visa tai galėjo baigtis, ir kiekvieną kartą šitaip samprotaudami jie žegnodavosi ir linkėdavo viens kitam sielos ramybės.

Kaip ten viskas būtų buvę, jei viskas dėl aklo atsitiktinumo būtų pasisukę kitaip — tą patį klausimą sau lyg susitarę uždavinėjo tais metais daugelis: ir tasai, kuriam nuo atsitiktinės žiežirbos sudegė namas, ir tas, kurio tėvą užmušė nuo pastolių nukritusi plyta, ir tasai, kuris lošimo įkarštyje pastatė visą turtą ant prakišusios kortos, ir tas, kuriam dvikovoje užsikirto ir neiššovė pistoletas, ir valkatos, ir karaliai, ir ypač — mokyti profesoriai universitetuose, kurie niekaip negalėjo sutarti, ar visa tai, kas vyksta pasaulyje, iš tiesų vyksta pagal tobulą, visa numatantį išankstinį Viešpaties planą, ar tiesiog tėra kvailų atsitiktinumų srautas; jie netgi pradėjo abejoti, ar išvis yra toks dalykas kaip Dievo Apvaizda, ar tiesiog visa tikrovė ir visas gyvenimas yra tvyranti dieviška substancija ir vienintelis tikslas tėra joje ir jos įvairialypėse atmainose būti pagal savąją iš anksto nulemtą paskirtį. Savo mokslinguose disputuose jie klausinėjo vienas kito iki užkimimo, ar žmogus apskritai turi laisvą valią, ar vienintelė jo laisva valia tėra nuolankiai suvokti savo paskirtį dieviškajame plane ir jame savanoriškai, nesipriešinant dalyvauti. Ir jei toji kuosa ant Švento Kazimiero bažnyčios būtų gebėjusi bent keliom akimirkom ilgiau išlaikyti savo nenustygstantį žvilgsnį ir turėjusi ne paukštiškas, o išminčiaus smegenis, ji būtų regėjusi, kokie keisti priežastiniai ryšiai, nematomos atsitiktinumų grandinės ir pasekmių gijos iš tiesų driekėsi ne tik po jos lakta plytinčiame Vilniuje, bet ir tolyn, už jo ribų, per erdves ir nesustabdomą laiko tėkmę, iš praeities į ateitį, ir kaip visa tai siejosi ir raizgėsi į sudėtingų sudėtingiausią schemą, turinčią paliudyti kažkur anapus plytintį aukščiausiąjį gėrį, o gal ir priešingai — blogį?..

Bet kuosa tebuvo paprasta Vilniaus kuosa, ir todėl būtų stebėtina, jei ji apskritai būtų ką mąsčiusi. Todėl ji tik plastelėjo ir pakilo, išleisdama iš gerklės skardų ir aštrų čiaukštelėjimą, perskrodusį Vilniaus padangę tarsi skustuvas ir jau nebeleidžiantį abejoti, kad į miestą ateina jos metas — ruduo, ir iš tos nuojautos palaimos nė pati nepajuto, kaip iš pauodegio paleido geltonai žalią kliurką, kuri nuskriejusi uolekčių uolektis pataikė tiesiai ant kruopščiai suraitytos kaži kokios Rotušės aikštėje apsipirkinėjančios rudaplaukės panelės šukuosenos, ir aplinkiniai prekeiviai, ir net jos tarnaitė pradėjo juoktis, ir tiesė jai, sumišusiai ir išraudusiai, skepetaitę nusivalyti, nes pagal vietinį neatmenamų laikų prietarą būti pažymėtam paukštelio reiškė pinigus ir didelę sėkmę.

Ona Kotryna iš Kotovičių Norvaišienė iš Vilniaus į šiaurę, į tolimus Milkantus, išvyko po kelių savaičių, nes o ką gi daugiau ji galėjo daryti, tik paklusti ir vykdyti vyro valią. Ir nors ji grasinosi pasitrauksianti pas savo tėvus, tačiau visa tai tebuvo tušti žodžiai — nei jie jos ten būtų laukę, nei ji pati būtų drįsusi tą padaryti, nes žinojo, kad žmonių apkalbos čaižo blogiau už kulkas, o prieš papročių vėją nepapūsi. Žinojo ji ir kitą išmintį — kaip pasiklojęs, taip išsimiegosi, ir nieko čia ji negalėjo kaltinti, nes savo šaltą santuokinį guolį pasiklojo pati, juk tekėjo ne klausydama sveiko proto balso, o iš meilės, vis iš to afekto, kuris tėra ne kas kita, kaip apgaulingas trumpalaikis beprotybės dvelktelėjimas. Tą ji mintijo, kratydamasi karietoje, riedančioje į kunigaikštystės šiaurę, ir ta kelionė, kaip ir visos kelionės, buvo nuobodi, du tarnai tavalavosi karietos išorėje, ant krovinių atbrailos, Paliutė — tiesiai priešais ją, šnekindama nenustygstančią Teofilę, nepaleidžiančią iš rankų savo bandaloro, o ji, užmaršiai glostydama savo kambarinį šunytį, Zefireką, įrėmusi galvą su kelionės gobtuvu į langelio stiklą, bukai žiūrėjo pro langą į plaukiančius pro šalį šlapius laukus, nuo kurių jau buvo nuimtas derlius, skurdžias pakelės žydų užeigas, medinius mažučius bajorų dvarelius tolumoje, beveik nesiskiriančius nuo prakutusio valstiečio būsto, tamsius miškus žliugsinčiom samanom, šlapiais spygliais ir varvančiais lapais. Tarpais bandė skaityti, bet tos kelios knygos karietoje buvo prastai pasirinktos — arba dievobaimingi apmąstymai, netinkantys dabar, kai ją smaugė vos tramdomas pyktis, arba jausmingi prancūziški romanai apie senovės piemenis ir piemenaites, pagonių dievų prakeiktus mylimuosius, ir jai juokingi tebuvo Astrėjos vargai ir Celadono meilės kančios [10] XVII a. pab. Europoje populiaraus Honore d'Urfe romano Aštrėja ir Ccladonas personažai. , kai pati buvo įsitikinusi, kad viskas gyvenime būna visiškai ne taip, ir dėl ko visos tos aistros — dėl kūniškos konsumacijos, kuri tokia šlykšti ir atgrasi? Tad ji sėdėjo, įrėmusi galvą į karietos langą, ir mintijo, kaip viskas galėjo būti, jeigu būtų buvę kitaip — pavyzdžiui, jeigu jai nebūtų tekusi nelaimė gimti jauniausiąja Kotovičių dukra, ta, kuriai paprastai arba pristinga kraičio, arba jo užtenka tik į vienuolyną, ir kaip galėjo viskas būti kitaip, jeigu tik sulaukus aštuoniolikos jos nebūtų išsiuntę į jo šviesybės didžiojo kanclerio Karolio Stanislovo Radvilos dvarą su motinos pamokymais ir nedviprasmišku paliepimu: būti paslaugiai jaunajai poniai kanclerienei, kuri dar ir jos bendravardė, nežiopsoti ir susirasti ten gerą vyrą, o jei įtiks jų šviesybėms kunigaikščiams, tai tie galį jai ir kraitį duoti. Ir būtų buvusi ji vyresnėlė, kuriai bent jau turėjo atitekti ketvirtis tėvo ir pusė motinos turto, o ne bekraitė jaunylė, jos tėvai, tik dabar ji tą supranta, nė už ką nebūtų palaiminę, kad pasirinko šaunųjį rotmistrą Joną Izidorių Norvaišą — nes nors giminė ir garsėjo gausiom žemėm, o jojo velionis tėvas paliko jam nemažą užgyventą turtą, bet visgi kaži kokie Norvaišos iš Milkantų vargu ar buvo derama partija Kotovičiūtei, merginai iš senų seniausios giminės, kurios protėviai kildino save iš Dunojaus skitų valdovų, o tikras amžinatilsį dėdė buvo patsai Vilniaus vyskupas.

Bet tėvai nepriešgyniavo, ir interciza [11] XVII–XVII I a. po piršlybų abiejų jaunųjų šeim ų surašomas tam tikras teisinis „ketinimų protokolas", kuriame, be numatomų sužadėtuvių, bažnytinės santuokos ir vestuvių (jos galėdavo vykti ne tą pačią dieną) datų, buvo įrašomi ir finansiniai, kraičio bei turto valdym o įsipareigojimai. buvo greitai surašyta, ji buvo bekraitė jaunylė, o Norvaiša buvo vienturtis paveldėtojas, pasiturintis, išvaizdus ir kunigaikščio mėgstamas rotmistras su aštuonių tūkstančių auksinų metine alga ir gerom žemių pajamom, ir tai jam, o nėjai, kunigaikštis davė kraitį — tą dvariūkštį prie Biržų, kas iš to, kad dabar visa tai buvo gerokai nustekenta, išnuomota ar užstatyta palūkininkams, o algą, siaučiant karui, jis gaudavo ne visada. O dėl jos… o ji pati jį kai pamatė, tai galvelė ir jai susisuko, ji pamena tą akimirką Bialoje, kai, su dar keliais bajorais atkakęs iš Vilniaus su kaži kokia svarbia depeša šviesiausiajam kunigaikščiui, tiesiai iš balno, purvu nutaškytais žiustokoro [12] Prigludęs išeiginis švarkas ilgais skvernais ir rankovėmis su atvartais, nuo prancūziško just'au corps. skvernais, kaukšinčiais pentinais ir šlamančiais pušnų atvartais, jis šokėjo žingsniu artėjo per salę, kur visi susirinkę laukė žinių, ir, praėjęs pro ją, grįžo kelis žingsnius, sustojo, pagarbiai nulenkė galvą žiūrėdamas jai į akis, paskui taip jai pažiūrėjo į iškirptę, kad jai net krūtinę raudonom dėmėm išmušė, ir nusišypsojo ta savo pragaištinga, valiūkiška, saldžia kaip medus šypsena, ir patraukė toliau, ir ji, tarsi kvaila muselė, savo pražūčiai įklimpo į tą medų, ir dar kitos dvaro merginos jai įkalbėjo tą afektą, krizeno gal kokius du mėnesius visos vakarais ir jau visos leipo, koks šaunus, ir kaip jis į ją pažiūrėjo, ir kas čia iš to bus, ir vien jau tai, kad jis maištininkas, kad savo gyvybę į pavojų statantis konfederatas, narsus pergalingo mūšio dalyvis, ir ji net buvo gatava [13] Pasiruošusi. (Sen. žarg.) , reikalui esant, paaukoti savo gerą vardą ir su juo net pabėgti, bet šito ir neprireikė, nes ir šviesiausiasis kunigaikštis, ir ponia kunigaikštienė Ona Kotryna iš Sanguškų Radvilienė, ir jos pačios tėvai palaimino juos jam vos pasipiršus. Tik dabar ji supranta, kaip viskas buvo paprasta ir įprasta — jo pinigai ir žemės, jos — aukšta kilmė, kuri jo šviesybės kanclerio globotiniui žemaičiui bajorui tapo saldžiu cukatu ant privilegijų pyrago, ir vestuves jiems ištaisė gražias jų šviesybių kunigaikštiškoji pora, jos tėvams beveik nė nekainavo, ir tą dieną, kai ji išraudusi žengė prie altoriaus, tarsi karalaitė išpuošta auksu ataustu brokatu, dovanotu jos geradarės, prie juodo Bialos Šventos Onos bažnyčios altoriaus su baltais angelais, ji negalėjo atsižiūrėti į savo gražųjį rotmistrą — su uniforma, su puošnia perpete, su tais papurusiais garbanotais plaukais, į kuriuos jai magėjo švelniai panerti pirštus, ji buvo tikra — tai tikrai jos laimingiausia diena. Ir kaip ji būtų nustebusi, jei tuomet jai kas būtų pasakęs, kad ji iš tiesų neklysta: tai tikrai buvo laimingiausia jos diena — pirma ir paskutinė laiminga jos santuokos diena, pasibaigusi dar tą patį vakarą, kai po puotos, po šokių ir palinkėjimų, po kunigaikščio palaiminimo juos palydėjo į kambarį — galutiniam tostui, cukrinei vakarienei ir povestuvinei nakčiai, ir jau tada reikėjo sunerimti, kai jaunąjį jo pulko draugai išviliojo žemyn — dar į pokylių salę, dar paskutinįkart pakelti taures, o ji, tarnaičių nurengta, tik su dailiais seselių sakramenčių peltakiuotais naktiniais, tirtėdama ne tiek iš šalčio, kiek iš jaudulio, laukė valandų valandas savo jaunojo vyro, kuris apsireiškė miegamajame tik paryčiais, visiškai girtas, dar bandė ją pabučiuoti, bet nepataikė susirasti jos lūpų, nusviro jai pro šalį, plojosi ant pagalvės kaip pakirstas ir užknarkė begėdišku girtuoklio miegu. Likusią dalį nakties ji praleido tyliai rydama ašaras, priblokšta ne tiek gėdos ir nusivylimo, kiek netikėtumo, kol pagaliau užmigo ir ji, ir buvo pažadinta kaži kokio keisto ją slegiančio svorio — jos jaunojo vyro, kuris, užgriuvęs jai ant viršaus, šypsodamasis savo gražiąja šypsena, iš kurios tvoskė išgerto vakarykščio vyno išdagos, ją vėl mėgino pabučiuoti ir netgi įsiskverbti liežuviu jai tarp lūpų, ir tai buvo taip keistai bjauru, taip netikėta, kad ji pabandė išsiveržti, bet, nepaisydamas jos tylaus išauklėtos panelės spurdėjimo, Jonas Izidorius Norvaiša pasiėmė tai, kas jam dabar priklausė įstatymo raide ir Dievo akivaizdoje duotais įžadais, ir kai visa ta kankynė, skausmas, sausas brūžinimas pirmyn atgal, gėda ir kaltė pagaliau baigėsi, ji liko gulėti su tyliai srūvančiom ašarom, o jis, nustebęs, dar bandė ją lyg paguosti, paglostyti, bet išvydęs, kad nieko iš to nebus, apsivilko ir, nelaukdamas iškilmingų keltuvių, išėjo į apačią.