• Пожаловаться

Kristina Sabaliauskaitė: Silva rerum II

Здесь есть возможность читать онлайн «Kristina Sabaliauskaitė: Silva rerum II» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию). В некоторых случаях присутствует краткое содержание. Город: Vilnius, год выпуска: 2011, ISBN: 978-9955-23-425-8, издательство: Baltų lankų leidyba, категория: Историческая проза / на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале. Библиотека «Либ Кат» — LibCat.ru создана для любителей полистать хорошую книжку и предлагает широкий выбор жанров:

любовные романы фантастика и фэнтези приключения детективы и триллеры эротика документальные научные юмористические анекдоты о бизнесе проза детские сказки о религиии новинки православные старинные про компьютеры программирование на английском домоводство поэзия

Выбрав категорию по душе Вы сможете найти действительно стоящие книги и насладиться погружением в мир воображения, прочувствовать переживания героев или узнать для себя что-то новое, совершить внутреннее открытие. Подробная информация для ознакомления по текущему запросу представлена ниже:

Kristina Sabaliauskaitė Silva rerum II

Silva rerum II: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Silva rerum II»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Menotyros mokslų daktarė, žurnalistė Kristina Sabaliauskaitė 2008-aisiais debiutavo istoriniu romanu Silva rerum („Baltos lankos“). Kūrinys tapo tikru literatūriniu įvykiu Lietuvoje. Įvertintas kritikų ir kultūros istorijos specialistų, skaitytojus jis pavergė vaizdingumu ir sodria, turtinga kalba, pasakojančia apie autentišką XVII amžiaus (1659–1667 metų) atmosferą ir įvykius. Šmaikšti publicistės plunksna, grožiui ir detalėms atidi menotyrininkės akis ir humanitarės dėmesys epochos dvasinei istorijai – tai su niekuo nesupainiojamo autorės stiliaus dėmenys, teikiantys daugiasluoksnio skaitymo malonumą. 2008-aisiais romanas Silva rerum pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją ir buvo įtrauktas į Lietuvių literatūros instituto kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, o 2009-aisiais skaitytojų išrinktas Lietuvos Metų knyga ir kritikų oficialiai pavadintas viena įsimintiniausių dešimtmečio knygų. Silva rerum II – antrasis šios autorės romanas, tęsiantis Norvaišų šeimos istoriją.

Kristina Sabaliauskaitė: другие книги автора


Кто написал Silva rerum II? Узнайте фамилию, как зовут автора книги и список всех его произведений по сериям.

Silva rerum II — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Silva rerum II», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема

Шрифт:

Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Kas būtų, jeigu būtų buvę — šitaip spėliojantiesiems dažniausiai gresia išeiti iš proto, nes juk galima būtų buvę be galo spėlioti, kas būtų buvę, jei tą atklydėlę žiurkę būtų ištikęs likimas, koks štai dabar laukė kitos žiurkės, tą akimirką gulinčios supančiotomis išskėstomis letenėlėmis, pririštos prie lentos, ant stalo antro aukšto kambaryje viename name Žydų gatvėje — ir, aišku, tik dėl stebėtino sutapimo kuosos žvilgsnis nuo Švento Kazimiero bažnyčios dabar slydo pro Didžiąją sinagogą ir stabtelėjo ties vienu kaimyninių namų, kurio antrojo aukšto lange buvo matyti plati nugara, garbanota, pernelyg anksti pradėjusi žilti galva su jarmulke [2] Žydiška šlikė. (Jidiš) ir rankoje laikomas peilis. Paduvos universiteto absolventas, doctor medicus ir buvęs karališkojo dvaro gydytojas garbusis Aaronas Gordonas kaip sykis ruošėsi skrosti ant stalo pritaisytą tebegyvą žiurkę, bet iš apačios lyg tyčia, pačiu netinkamiausių metu, kaip visada, pasigirdo jo Rivkos riksmas, kad eitų žemyn, žemyn tuoj pat, nes zupė [3] Sriuba. (Jidiš) atauš — ir jis ją varo iš proto, tuoj išvarys, ji išprotės, ir jis bus kaltas, kad jo vaikų motina išėjo iš proto, tikrai, tik tokia mišiugina [4] Beprotė. (Jidiš) kaip ji ir galėjo susidėti su tokiu, kuris neaišku ką ten veikia ištisai užsidaręs, daro golemus [5] Golemas — žydų mitinė žmogaus pavidalo būtybė iš negyvos materijos, kuriai mistiniu būdu įkvėpta gyvybė. ar ką, ir garbusis Aaronas Gordonas atsidūsėjęs padėjo peilį ant stalo, juk žinojo — ginčytis beprasmiška, trūkčiojanti pririšta žiurkė dar palauks, nepadvės ir palauks, kol jis pavalgys sriubos, ir, ką čia slėpti, be abejonės, jis mylėjo savo smarkiąją Rachelę Gordon labiau už savo anatominius eksperimentus, nors be jų, kaip ir apskritai be savo medicinos, jis būtų buvęs labai nelaimingas žmogus, bet Aaronas Gordonas žinojo kaip niekas kitas, koks tuščias reikalas yra spėlioti, kaip būtų buvę, jeigu būtų buvę kitaip, ir todėl neuždavinėjo sau kvailų klausimų ir jau lipo laiptais žemyn, ir sulig kiekvienu laipteliu jis atmintinai žinojo iš apačios aidinčios riksmų litanijos seką, nekintančią jau bene dešimtį metų — kokia ji mišiugina, kad jis jai sugriovė gyvenimą, kad jeigu ne jis ir jos kvaila galva, kuri andai visai susisuko, ji būtų galėjusi ištekėti už vyno pirklio ir galėtų dabar gyventi sau kaip ponia, o dabar jos vyras amžinai užsidaręs tam savo kambary, vargšai vaikeliai pusiau našlaičiai, ir kai Aaronas Gordonas nusileido žemyn, į kambarį, kur prie stalo jau sėdėjo tie jo žvitriaakiai raudonskruosčiai vaikeliai, visai nepanašūs į vargšus Mišką, Zelmanas ir Pinkasius, ir jo tūžmingoji Rivka, kuri jam pasirodžius nusišypsojo ir atsiduso „pagaliau", Aaronas Gordonas irgi nusišypsojo, nes, nepaisant nieko, visų riksmų ir audrų, ir kartais netgi dūžtančių indų, jo namai buvo laimingi namai ir juose tebegyveno meilė.

Bet kvaila kuosos akis jau dėbsojo tolyn, dar tolyn, per keletą kvartalų, už Šventos Kotrynos bažnyčios, už benediktinių vienuolyno, tiesiai į buvusius didžiojo etmono Radvilos rūmus, kurie stovėjo taip iki galo po kazokų nesutvarkyti, apgriauti, vietomis užkaltais, vietomis įstiklintais langais, bet gyvenami, nes ten buvo įsikūrę truputis dabartinio Radvilos kariaunos ir kai kas iš jo klientūros ir artimų aplinkos bajorų, ir ten, viename trečiojo aukšto kambarių, apstatytame bet kaip, kaip tik apstatomi laikini ar nuomojami būstai, su buvusiais kitados gerais, bet nudėvėtais baldais, prie ilgo, gal penkiolikos pėdų, stalo priešinguose galuose sėdėjo vyras ir moteris ir atžagariom rankom iš sidabro lėkščių valgė auštantį, ne itin ištaigingą kepsnį tokiais niūriais veidais, tarsi valgytų savo pačių šermenyse, kas iš dalies ir buvo tiesa, mat, nors abu buvo pačiame brandos žydėjime, ji — tikrai ne daugiau kaip trisdešimties, jis — gal penkeriais metais vyresnis, bet jųdviejų meilė buvo jau seniai seniai mirusi ir dabar tarsi pašarvotas, niekaip laidotuvių nesulaukiantis balzamuotas negyvėlis, regis, gulėjo patiesta ant stalo tarp jų, ir kažkas tvyrojo ore; kažkas, kas tarsi sakyte sakė, kad penkiolika pėdų — bene mažiausias saugus atstumas, per kurį šiuodu gali priartėti vienas prie kito be grėsmės savo pačių gyvasčiai ir sveikatai. Nes nors ir abu buvo dailūs, išvaizdūs, ypač tas vyras, Jonas Izidorius Norvaiša, su dailia husarų rotmistro uniforma auksiniais galionais ir auksiniais, garbanotais plaukais, tokiais vešliais, kad galėjo išsiversti ir be jo rangui deramo peruko, dailiais bruožais, putliom jausmingom lūpom ir šiltom rudom akim, kurios, regis, glostė viską, kuo tik slydo jo žvilgsnis — viską, išskyrus jo paties žmoną, kuri anaiptol nebuvo atstumianti, irgi daili, pilkai žalsvom akim ir kruopščia šukuosena su ant kaktos madingai suraitytom garbanom ir aukštu nėrinių fontanžu [6] PrancūziSko tipo XVII a. pab. XVIII a. pr. kykas, populiarus ir LDK, jo pavadinimas kilęs , apsivilkusi kasdiene, bet madingai sukirpta balandinės kitaikos [7] Kitaika — nebrangus šilkinis, dažnai mišraus pluošto audinys, balandinė — balandės. suknele ir kambariniu apsiaustu, ir kuri būtų buvusi visai graži moteris, jei ne tarp antakių jau ryškėjanti statmena raukšlė ir žemyn svyrantys lūpų kampučiai, kurie bylojo apie įsisenėjusį kartėlį, dar nepapuošusį nė vienos moters pasaulyje. Bet visgi jie kalbėjosi, nes buvo mandagiai išauklėti kilmingi žmonės, tik visiškai kitką nei jų bylojami žodžiai bylojo jų kūnai, ypač kai koks judesys palydėdavo kito tariamus žodžius: bežadė panieka, su kuria ta daili ponia padėjo peilį ant stalo, buvo verta mažų mažiausiai trijų skambių vežiko keiksmų, nes būtent taip ji tyliai mintyse nusikeikė, išklausiusi vyro samprotavimus apie tai, kad Vilniuje nesaugu dabar, viskas sudegę, miestas pilnas pavojingų perėjūnų, o kur dar kalbos, kad gali atpūsti maro orą, nes aplinkui jau plinta užkratas, ir Inflantuose, ir Krokuvoje, ar maža ką, o jis turįs, jis privaląs vykti į Biržus ir būti ten su kariuomene, nes mano mieliausioji ponia žinojo, kad išteka už kareivio, ir įsakymas yra įsakymas, ir taip, jam reikia derintis prie šviesiausiojo Radvilos politikos, nieko nepadarysi, šiais laikais po vieną niekas neišgyvena, kiekvienas bajoras kokioj nors frakcijoj, ir ar ji mananti, kad žemės dovanojamos už gražias akis, kad ir tos pačios Hermaniškės juk atiteko už ištikimybę ir gerą tarnystę, ir jei norinti, ji galinti vykti ir ten, arčiau jo, arčiau Biržų, bet dvarelis mažytis, medinis, nebus jai patogus gyventi, ir todėl jis siūląs pabūti jai kurį laiką Milkantuose, kol padėtis Vilniuje nusiramins, nes kad tokiais laikais ji liktų čia viena, nėra ir kalbos. Ir ji, tai išgirdusi, padėjo peilį taip, kad jis džergžtelėjo ant stalo tarsi trys bjauriausi keiksmažodžiai, bet pati pratylėjo, tik mandagiai paklausė, ar jis nemanąs, kad jai patogiau būtų keliauti pas jos tėvus, į Gardiną, į ką tasai tarė, kad padorios žmonos pareiga būti su vyru ar bent jau rūpintis jo žemėmis jo valdose, ir atsiduso, ir tas atodūsis tarsi sakė: „vėl, negaliu patikėti ir vėl, kad toji kvaila moteriškė vėl priešgyniauja", ir šioji balsu atšovė, kad geriau jiems apie sutuoktinių pareigas vienas kitam nė nekalbėti, ir įsmeigė pašiepiantį žvilgsnį į savo vyrą, nes kaip tik tą akimirką pati sau mintyse tyliai užbaigė sakinį „…nes sutuoktinio pareiga taip pat laikytis įžadų, duotų prie altoriaus". Ir taip jie žodžiavosi be žodžių, mintyse, kurios sakė daugiau nei jų balsu tariami sakiniai, nei jų prėskas ir mandagus pokalbis, apie tai, kad jai primygtinai reikia važiuoti į Milkantus, o ji to mirtinai nenorinti, ir taip, buvo akimirka, kai stotingasis rotmistras tyliai sau beveik pamanė, kad mielai paimtų ją ir pasmaugtų plikomis rankomis, vieną kartą ir visiems laikams, bet, žinoma, šią mintį iškart nuvijo šalin, mat buvo gerai išauklėtas bajoras, doras katalikas ir prieš moterį niekad nebūtų pakėlęs rankos, juolab prieš savo paties teisėtą žmoną. Ir tik tylus beldimas į duris nutraukė tą jų neskanų valgymą; tylus beldimas ir garsus mažyčių kaustytų kulnelių kaukšėjimas, mat beldė išlaki, sveikos kaimiškos išvaizdos kambarinė, o įbėgo kokių septynerių metų mergaitė, poros džiaugsmas, pasididžiavimas ir amžinas nusivylimas, pakrikštytas Teofilės vardu, ir mažoji Teofilė dabar bėgo tėvui į glėbį ir šaukė „tata, tata, pažiūrėkit, ką radau" ir rodė jo paties jai nustebinti slapčia dovanų paliktą dyvą — mažutę apvalią medinę spinduliais išpaišytą ritę su šilko virvele ir vario žiedeliu, kuri, truktelėta rankos mostu, stebuklingai grįždavo atgal, o marginiai vijosi į stebuklingus spalvotus verpetus, ir tėvas jai išdidžiai aiškino, kad tai bandaloras [8] Šiuolaikinio žaislo jojo prototipas, Kuropoje ėmęs plisti XVIII a. pr. , atvežtas iš pačios Prancūzijos, ir lygiai tokiu pačiu bovijasi [9] Žaidžia. (Sen. žarg.) paties šviesiausiojo kunigaikščio vaikai, ir kalbino išraudusią kambarinę, Paliutę, sakydamas, kad, „mieloji, negi Milkantai taip baisu, pasakykit susimildama savo poniai, ten visai ne taip prastai, jūs gi tai norit ten grįžti", ir ji tūpčiojo, šypsojosi, linksėjo galva, sakė „kaip šviesiausias ponas tik palieps", o šviesiausioji ponia tuo metu, nė neparodydama, viduje tyliai sau raudojo kruvinom pykčio ašarom — kaip ir kiekvieną kartą, kai jos sutuoktinis su ja imdavo kalbėti ne tiesiai, o per tarnus, tarsi josios nė nebūtų tam pačiam kambary.

Читать дальше
Тёмная тема

Шрифт:

Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Silva rerum II»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Silva rerum II» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё не прочитанные произведения.


Daniel Silva: The Unlikely Spy
The Unlikely Spy
Daniel Silva
Stanislaw Lem: Nenugalimasis
Nenugalimasis
Stanislaw Lem
Daniel Silva: El Hombre De Viena
El Hombre De Viena
Daniel Silva
Kristina Sabaliauskaitė: Silva rerum
Silva rerum
Kristina Sabaliauskaitė
Antanas Šileika: Pirkiniai išsimokėtinai
Pirkiniai išsimokėtinai
Antanas Šileika
Отзывы о книге «Silva rerum II»

Обсуждение, отзывы о книге «Silva rerum II» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.