Umberto Eco - Prahos kapinės

Dokumentas turėjo panėšėti į kone pažodžiui užrašytą patikimo informatoriaus pasakojimą, tačiau informatorius turėjo būti ne skundikas (nes žinia, kad jėzuitai neišduoda savo draugijos), o veikiau senas senelio draugas, patikėjęs jam tuos dalykus kaip savo ordino didybės ir nenugalimumo įrodymą.

Senelio atminimui į šią istoriją norėjau įtraukti ir žydus, tačiau Siu jų neminėjo, o aš nežinojau, kaip juos susieti su jėzuitais, be to, anuomet Pjemonte žydai niekam per daug nerūpėjo. Negalima perkrauti valdžios agentų galvų informacijos gausa, jie geidauja aiškių ir paprastų minčių: balta ir juoda, blogieji ir gerieji, o piktadarys turi būti tik vienas.

Tačiau žydų nenorėjau atsisakyti, tad panaudojau juos veiksmo vietai. Vis šioks toks būdas paskatinti Bjanką nepasitikėti žydais.

Pamaniau, jei įvykiai klostysis Paryžiuje, dar blogiau — Turine, juos bus galima patikrinti. Savuosius jėzuitus turėjau suburti net ir slaptosioms Pjemonto tarnyboms mažiau prieinamoje, tik iš nuogirdų pažįstamoje vietoje. Jėzuitų buvo visur it Viešpaties polipų, į save lenktais nagais jie siekė net protestantiškas šalis.

Tas, kuris klastoja dokumentus, privalo juos gerai išmanyti, todėl lankydavausi bibliotekose. Bibliotekos pakeri: kartais jautiesi lyg stovėdamas geležinkelio stoties perone ir sklaidydamas knygas apie egzotiškus kraštus įsivaizduotum keliaujantis tolimųjų krantų link. Taip vienoje knygoje radau gražių Prahos žydų kapinių raižinių. Apleistose ankštose kapinėse buvo beveik dvylika tūkstančių antkapių, tačiau kažkada jų buvę gerokai daugiau, mat per keletą amžių vienas kitą užklojo keli žemės sluoksniai. Kapines uždarius, kažkas iškilnojo kai kuriuos įdubusius kapus kartu su antkapiais, ir taip susidarė netvarkinga visaip išsiklaipiusių antkapių Sangrūda (o gal patys žydai juos taip beatodairiškai sustatė, kaip žinia, neturėdami jokio supratimo apie grožį ir tvarką).

Toji apleista vieta man tiko dar ir dėl to, kad visiškai nederėjo: kokios gudrybės vedami jėzuitai nutarė susirinkti žydams šventoje vietoje? Kas galėjo leisti jiems pasinaudoti ta visų pamiršta, o gal ir neįžengiama vieta? Klausimai be atsakymų, bet dėl to pasakojimas tampa tik įtikinamesnis, o Bjankas, manau, tvirtai tikėjo, kad istorija pramanyta, jei visi joje pateikti faktai paaiškinami ir tikri.

Kaip ištikimas Diuma skaitytojas džiaugiausi galėdamas tą naktį ir susibūrimą pavaizduoti niūriais, bauginamais tonais: kapines vos apšviečia menkas mėnulio pjautuvas, o pusračiu sustoję jėzuitai juodomis plačiakraštėmis skrybėlėmis iš viršaus atrodo it susibėgę tarakonai; dar aprašyti velnišką gūdžius žmonijos priešų ketinimus skelbiančio tėvo Bekso vypsnį (ir pradžiuginti tėvo šmėklą dangaus aukštybėse, ką čia kalbu — pragaro gelmėse, kur Dievas greičiausiai nutrenkia Madzinio ir Respublikos šalininkus), paskui parodyti, kaip tie niekingi šaukliai it juodvarniai brėkštant pakyla po naktinės raganų puotos ir spiečiais lekia į pasaulyje išsibarsčiusius namus skelbti velniško pasaulio užkariavimo plano.

…dar aprašyti velnišką gūdžius žmonijos priešų ketinimus skelbiančio tėvo Bekso vypsnį (ir pradžiuginti tėvo šmėklą dangaus aukštybėse, ką čia kalbu — pragaro gelmėse, kur Dievas greičiausiai nutrenkia Madzinio ir Respublikos šalininkus)…

Tačiau turėjau kalbėti glaustai ir iš esmės, kaip dera slaptam pranešimui, žinodamas, jog policijos agentai — ne literatai ir nepajėgia parašyti daugiau kaip du tris lapus.

Tad mano tariamasis informatorius pasakojo, kad tą naktį draugijos atstovai iš įvairių šalių susirinko Prahoje pasiklausyti tėvo Bekso, susirinkusiesiems turinčio pristatyti tėvą Bergamaskį, po keleto Apvaizdos lemtų įvykių tapusį Liudviko Napoleono patarėju.

Tėvas Bergamaskis pranešė apie Liudviko Bonaparto rodomą akivaizdų klusnumą draugijai.

— Turėtume liaupsinti Bonaparto gudrumą, nes jis suvedžiojo revoliucionierius, dėdamasis pritariąs jų nuostatoms, jo gebėjimą suregzti sąmokslą prieš Liudviką Pilypą ir taip sužlugdyti bedievių valdžią, ir kad paklausė mūsų patarimo 1848 metais stoti prieš rinkėjus kaip nuoširdus respublikonas, idant šie išrinktų jį Respublikos prezidentu. Negalima užmiršti, kaip jis padėjo sugriauti Madzinio Romos respubliką ir grąžino į sostą Šventąjį Tėvą, — kalbėjo.

— Napoleonas pasiryžęs, — tęsė Bergamaskis, — galutinai sunaikinti socialistus, revoliucionierius, filosofus, ateistus ir visokius nelemtus racionalistus, skelbiančius tautos suverenumą, sąžinės, religinę, politinę ir socialinę laisves; paleisti įstatymų leidybos susirinkimą, apkaltinus sąmokslu suimti tautos atstovus, paskelbti Paryžiaus apgultį, be teismo sušaudyti visus, sulaikytus su ginklais ant barikadų, pavojingiausius asmenis išgabenti į Kajeną, panaikinti spaudos ir susirinkimų laisvę, sutelkti kariuomenę į fortus ir iš ten patrankomis apšaudyti sostinę, sudeginti, nepalikti akmens ant akmens, ir ant šių laikų Babilono griuvėsių paskelbti katalikiškos, apaštališkosios Romos bažnyčios pergalę. Paskui pakviesti tautą į visuotinį balsavimą ir dešimtmečiu pratęsti savo prezidentinę valdžią, tada paversti respubliką naująja imperija — visuotinis balsavimas yra vienintelė priemonė prieš demokratiją, nes balsuoja ir kaimo žmonės, tebetikintys tuo, ką sako parapijų klebonai.

Įdomiausius dalykus Bergamaskis pasakys pabaigoje, kalbėdamas apie politiką Pjemonto atžvilgiu. Tada tėvas Bergamaskis paskelbs draugijos ateities tikslus, kurie man rašant pranešimą jau buvo visiškai įgyvendinti.

— Bailys karalius Viktoras Emanuelis svajoja apie Italijos karalystę, ministras Kavūras kursto tą svajonę, ir abu siekia ne tik išvaryti Austriją iš pusiasalio, bet ir sunaikinti pasaulietinę Šventojo Tėvo valdžią. Paspirties jie ieškos Prancūzijoje, todėl bus lengva juos įtraukti pirmiausia į karą su Rusija, pažadėjus padėti kovoje su austrais, mainais pareikalavus Savojos ir Nicos. Paskui imperatorius apsimes kariaujantis pjemontiečių pusėje, bet po kelių nereikšmingų vietinių pergalių su jais nepasitaręs pasirašys taiką su austrais ir leis sudaryti popiežiaus vadovaujamą italų konfederaciją, į kurią įeis ir Austrija, išlaikydama savo valdas Italijoje. Taip Pjemontas su vienintele liberalia vyriausybe visoje Italijoje liks pavaldus ir Prancūzijai, ir Romai, jį kontroliuos prancūzų pulkai, užėmę Romąir dislokuoti Savojoje.

Štai ir dokumentas. Nežinojau, kiek Pjemonto valdžiai galėtų patikti toks Sardinijos karalystės priešo Napoleono III paveikslas, bet jau tada nujaučiau tai, ką paskui patvirtino patirtis: slaptųjų tarnybų vyrams visada patogu turėti kokį nors dokumentą, kuriuo visai nebūtina pasinaudoti tuoj pat, bet kuriuo remdamiesi galėtų šantažuoti vyriausybės vyrus, kelti neramumus ar keisti esamą padėtį.

Bjankas išties įdėmiai perskaitė pranešimą, pakėlė akis nuo lapų, įsmeigė žvilgsnį į mane ir pasakė, jog tai labai reikšminga informacija. Ir dar sykį patvirtino, kad šnipui, norinčiam parduoti ką nors dar nežinoma, tereikia papasakoti tai, ką galima aptikti bet kurioje senų knygų prekyvietėje.

Nors Bjankas menkai išmanė literatūrą, bet apie mane buvo gerai informuotas, todėl niūriai pridūrė:

— Žinoma, jūs viską pats išsigalvojote.

— Prašyčiau atleisti! — pasipiktinau.

Jis kilstelėjo ranką tildydamas.

— Advokate, nusiraminkit. Net jei šis dokumentas būtų jūsų rankų darbas, man ir mano vyresnybei naudinga pristatyti jį vyriausybei kaip tikrą. Juk numanote, nes dabar tai žinoma orbi et urbi, kad mūsų ministras Kavūras tiki laikąs Napoleoną III kumštyje, mat nusiuntė grafienę Kastiljonę jo šnipinėti, graži moteris, nepaneigsi, ir prancūzas ilgai netrukęs pasinaudojo jos meilumu. Ilgainiui paaiškėjo, kad Napoleonas nevykdė visų Kavūro norų, tad grafienė Kastiljonė veltui išeikvojo tiek Dievo malonės, nebent jai tai patiko, bet negalime leisti, kad valstybės reikalai priklausytų nuo ne itin rimto elgesio damos geidulių. Labai svarbu, kad Mūsų Didenybė nepasitikėtų Bonapartu. Netrukus Garibaldis arba Madzinis, o gal abu kartu surengs žygį į Neapolio karalystę. Jei kartais žygis pasisektų, Pjemontui teks įsikišti, kad tos žemės neatitektų pamišėliams respublikonams, o tam pjemontiečiai turės pražygiuoti visą Italijos aulinį per Popiežiaus sritis. Todėl nuteikti valdovą nepasikliauti popiežiumi, jausti jam pagiežą ir neklausyti Napoleono III patarimų yra būtina sąlyga šiam tikslui pasiekti. Brangusis advokate, kaip jau supratote, mes, kuklūs valstybės tarnai, lemiame politiką dažniau nei tie, kurie, tautos akimis, valdo…