Umberto Eco - Prahos kapinės

Pagaliau vieną dieną parodė jiems be vargo padirbtą laišką, kuriame Nubijus skelbė netrukus visuose Pjemonto miestuose kilsiant sukilimą. Simono vadovaujamos grupės užduotis buvo pavojinga ir jaudinama. Sutartą rytą susirinkę Gambero d’Oro smuklės kieme jie turėjo rasti kardus ir šautuvus, taip pat keturis senų baldų ir čiužinių prikrautus vežimus, tada apsiginklavę patraukti į Barbaru gatvę ir suręsti barikadą, užtversiančią kelią iš Pilies aikštės. Ir prie jos laukti tolesnių įsakymų.

Tų dviejų dešimčių studentų sieloms uždegti daugiau nieko nereikėjo, ir tą lemtingą rytą susirinkę vyninės kieme statinėse jie išties rado žadėtuosius ginklus. Kol dairėsi vežimų su rakandais dar nespėję nė pagalvoti užtaisyti šautuvus, į kiemą suvirto gal penkios dešimtys žandarų atstatytais ginklais. Nepajėgūs pasipriešinti jaunuoliai buvo suimti, nuginkluoti, išvesti iš kiemo ir abipus vartų sustatyti veidu į sieną.

— Judinkitės, niekšai, rankas aukštyn, tylėt! — piktai suraukęs antakius rėkė pareigūnas civiliniais drabužiais.

Nors sąmokslininkai akivaizdžiai buvo rikiuojami atsitiktinai, du žandarus, pastačiusius Simoninį eilės gale prie pat skersgatvio kampo, staiga pašaukė seržantas ir šie pasitraukė prie kiemo vartų. Tai ir buvo toji (sutarta) akimirka. Simonas pasisuko į arčiausiai stovintį draugą ir kažką jam šnipštelėjo. Žvilgtelėję į tolokai stovinčius žandarus, abu vienu šuoliu smuko už kampo ir leidosi bėgti.

— Už ginklų, jie bėga! — kažkas sušuko.

Sprukdami girdėjo kampą apibėgusių žandarų žingsnius ir šūksnius. Simonas išgirdo du šūvius: viena kulka pataikė į draugą, bet Simonas nesidomėjo, ar mirtina. Jam pakako, kad antrasis šūvis, kaip sutarta, buvo iššautas į orą.

Pasuko į kitą gatvę, iš jos į dar vieną, tolumoje girdėjo šūkaujant persekiotojus, kurie, paklusę įsakymui, bėgo klaidingu keliu. Netrukus perkirto Pilies aikštę ir kaip paprastas pilietis grįžo namo. Savo draugams, tuo metu jau nuvarytiems į areštinę, jis buvo bėglys, o kadangi juos sulaikė visus kartu ir iškart pasuko veidais į sieną, akivaizdu, kad nė vienas žandaras neįsidėmėjo jo veido. Tad nereikėjo išvažiuoti ir iš Turino, jis galėjo toliau dirbti bei guosti suimtų draugų šeimas.

Beliko pagal numatytą planą pašalinti notarą Rebaudengą. Senoliui po metų kalėjime neišlaikė širdis, bet Simoninis nesijautė dėl to atsakingas. Jie buvo atsiteisę: notaras išmokė jį amato, bet jis keletą metų vergavo, notaras sužlugdė Simoninio senelį, o Simoninis sužlugdė jį patį.

Štai ką abatas Dala Pikola papasakojo Simoniniui. O kad po tokio darbo ir pats jautėsi ganėtinai išsekęs, liudija faktas, jog dienoraščio pasakojimas nutrūko per vidurį sakinio, tarsi rašantysis būtų netikėtai susmukęs be sąmonės.

1897 metų kovo 28 diena

Pone abate,

įdomu, kad tai, kas turėjo būti dienoraštis (skirtas skaityti tik pačiam rašančiajam), virsta susirašinėjimo knyga. Todėl ir rašau jums šį laišką būdamas kone tikras, kad kurią dieną čia praeidamas jį perskaitysit.

Jūs per daug žinote apie mane. Esat pernelyg nemalonus liudytojas. Ir per daug griežtas.

Taip, pripažįstu, su savo draugais, svajojusiais tapti karbonarais, ir su Rebaudengu elgiausi ne pagal jūsų skelbiamą mokymą. Bet būkim teisingi: Rebaudengas buvo niekšas, ir gerai apsvarstęs manau, kad niekšiškai elgiausi tik su niekšais. O tie vaikinai buvo karštakošiai fanatikai, vadinasi, pasaulio atmatos, nes jie ir jų migloti principai, kuriais save kurstė, yra visų karų ir revoliucijų priežastis. Tiesa, pagaliau supratęs, kad pasaulyje fanatikų skaičiaus sumažinti nepavyks, sumaniau jų fanatizmu pasinaudoti.

Jums leidus, tęsiu savo atsiminimus. Tapau Rebaudengo notaro raštinės savininku ir tai, kad su Rebaudengu klastojau notarinius aktus, manęs nestebina, nes kaip tik tą dabar darau čia, Paryžiuje.

Atsiminiau ir kavalierių Bjanką. Vieną dieną jis tarė: „Matot, advokate, Sardinijos karalystėje jėzuitai uždrausti, bet visi žino, kad priedangoje jie tęsia savo veiklą ir turi sekėjų. Kaip ir visose šalyse, iš kurių buvo išvaryti. Viename užsienio laikraštyje mačiau smagią karikatūrą: joje pavaizduoti jėzuitai, kurie kasmet dedasi norį grįžti į gimtinę (ir, žinoma, sulaikomi pasienyje), kol pagaliau supranta, kad jų vienuolijos broliai toje šalyje gyvena laisvi, tik vilki kito ordino abitus. Taigi, jų tebėra visur, o mums reikia žinoti kur. Teko girdėti, kad dar nuo Romos respublikos laikų jie lankydavosi jūsų garbaus senelio namuose. Todėl manome, jog su kai kuriais iš jų palaikote ryšį, ir prašome pašniukštinėti apie jų nuotaikas bei ketinimus, nes, regis, ordinas įgijo naujų galių Prancūzijoje, o kas vyksta Prancūzijoje, tas nutinka ir Turine.

Netiesa, kad palaikiau ryšius su geraisiais tėvais, tačiau daug apie juos sužinojau iš labai patikimo šaltinio. Tais metais Eženas Siu išleido savo paskutinį šedevrą „Liaudies paslaptys“, kurį baigė prieš pat mirtį tremtyje Ansi mieste Savojoje, nes nuo seno turėjo ryšių su socialistais ir aršiai priešinosi Liudviko Napoleono paskelbtai imperijai. Po Riansė įstatymo laikraščiai liovėsi spausdinti feuilletons, tad Siu kūrinys buvo išleistas atskirais tomeliais, o kiekvienas iš jų turėjo pereiti griežtą cenzūrą, taip pat ir pjemontietišką, tad buvo sunku juos visus susirinkti. Atsimenu, mirtinai nuobodžiavau skaitydamas lėkštą istoriją apie dvi šeimas — vieną galų, kitą frankų genties — nuo priešistorinių laikų iki Napoleono III epochos, kur baisieji engėjai buvo frankai, o visi galai atrodė buvę socialistai nuo pat Vercingetorikso laikų, bet, kaip ir visi idealistai, Siu dabar jau buvo apsėstas vienos minties.

Akivaizdu, kad paskutines veikalo dalis jis parašė tremtyje, kai Liudvikas Napoleonas žingsnis po žingsnio sutvirtino savo valdžią ir rengėsi pasiskelbti imperatoriumi. Siekiant sukelti neapykantą jo ketinimams, Siu toptelėjo genialus planas: nuo pat revoliucijos laikų kitas didis Prancūzijos respublikos priešas buvo jėzuitai, tad tereikėjo parodyti, kad Liudvikas Napoleonas į valdžią atėjo jėzuitams sumanius ir jiems vadovaujant. Tiesa, jėzuitai išvaryti iš Prancūzijos po 1830 metų Liepos revoliucijos, tačiau iš tikrųjų esą ten pasilikę jie veikę priedangoje, o dar aršiau Liudvikui Napoleonui pradėjus kopti į valdžią, ir jis juos pakentęs tik norėdamas palaikyti gerus santykius su popiežium.

Knygoje buvo ilgiausias tėvo Rodeno laiškas (jau paskelbtas ir „Amžinajame žyde“) jėzuitų generolui tėvui Rotanui, nuodugniai atskleidžiantis visą sąmokslą. Romane naujausi įvykiai vyksta paskutinio socialistų ir respublikonų, mėginančių užkirsti valstybės perversmą, pasipriešinimo laikotarpiu, ir tai, ką Liudvikas Napoleonas ilgainiui iš tikro padarė, laiške surašyta dar kaip sumanymas. Tačiau skaitytojai perskaito jau iš tiesų nutikusią istoriją, todėl pranašystė dar labiau sukrečia.

Žinoma, atsiminiau Diuma „Žozefo Balzamo“ pradžią: tereikėjo pakeisti Griaustinio kalną kokia nors labiau bažnytine aplinka, gal kokio seno vienuolyno kripta, suburti joje ne masonus, o iš viso pasaulio atkakusius Lojolos vaikus, užtektų, kad kalbėtų ne Balzamo, o Rodenas — ir senoji pasaulinio sąmokslo schema būtų pritaikyta dabarčiai.

Taip man kilo mintis Bjankui parduoti ne vieną kitą šen bei ten nugirstą gandą, o visą iš jėzuitų gautą dokumentą. Žinoma, turėjau šį tą pakeisti, atmesti tėvą Rodeną, nes kas nors galėjo atpažinti romano personažą, ir įtraukti tėvą Bergamaskį, dabar jau kažin kuj pradingusį, tačiau Turine kas nors tikrai bus apie jį girdėjęs. Be to, kai Siu rašė knygą, ordino generolas tebebuvo tėvas Rotanas, dabar, girdėjau, jį pakeitė tėvas Beksas.