Umberto Eco - Prahos kapinės

— Matote, advokate, — tarė Bodžijas, — Pjemonte nerastumėte nė vieno asmens, labiau už mane besižavinčio tokiu dosniu ir teisingu vyru, kaip generolas Garibaldis. Tai, ką jis padarė Sicilijoje su saujele drąsuolių stojęs prieš vieną iš geriausiai ginkluotų Europos kariuomenių, yra stebuklas.

Tokios įžangos man užteko suprasti, kad Bodžijas yra didžiausias Garibaldžio priešas, bet tylėdamas klausiausi toliau.

— Tačiau, — tęsė Bodžijas, — nors Garibaldis mūsų karaliaus Viktoro Emanuelio II vardu išties pasiskelbė užkariautų žemių diktatoriumi, jo rėmėjai šiam sprendimui nepritaria. Madzinis lipa ant kulnų, skatindamas šalies pietuose pradėti masinius sukilimus ir paskelbti respubliką. O mes suvokiame Madzinio įtaigos galią: ramiai tūnodamas užsienyje, jis pasiuntė mirti daug nutrūktgalvių. Artimiausi generolo bendradarbiai yra Krispis ir Nikoreta, ištikimiausi madziniečiai, nesugebančiam perprasti kitų žmonių kėslų generolui darantys blogą įtaką. Taigi, kalbėkim atvirai: Garibaldis netruks perplaukti Mesinos sąsiaurį ir išsilaipinti Kalabrijoje. Tas vyras — įžvalgus strategas, jo savanoriai kupini įkarščio, prie jų prisidėjo daug salos gyventojų, nežinia, iš patriotizmo ar oportunizmo, o daugelis Burbonų generolų pasirodė menki vadai, tad kilo įtarimų, jog slaptos dovanos susilpnino jų kovinę dvasią. Nesakysime, ką įtariame tas dovanas įteikus. Tikrai ne mūsų vyriausybę. Dabar Sicilija jau Garibaldžio valioje, o jei į jo nagus paklius ir Kalabrija su Neapolio sritimi, tai generolas, remiamas Madzinio respublikonų, gaus devynių milijonų gyventojų karalystės išteklius ir turėdamas neginčytiną įtaką taps galingesnis už mūsų valdovą. Norėdamas išvengti tokios bėdos valdovas turi vieną galimybę: su kariuomene žygiuoti į pietus, pereiti, aišku, ne be nuostolių, Popiežiaus valstybes ir atvykti į Neapolį anksčiau už Garibaldį. Aišku?

— Aišku. Bet nesuprantu, kuo aš…

— Palaukit. Garibaldžio žygį įkvėpė tėvynės meilė, tačiau siekdami jį pažaboti, tiksliau, neutralizuoti, turime gandais ir straipsniais laikraščiuose plačiai paskleisti nuomonę, kad jį apsupo sukti ir papirkti asmenys, todėl prireikė įsikišti pjemontiečiams.

— Žodžiu, — pridūrė advokatas Rikardis, iki tol neprataręs nė žodžio, — turėtume pakirsti ne pasitikėjimą Garibaldžio žygiu, o susilpninti tikėjimą jo sukurta revoliucine valdžia. Grafas Kavūras siunčia į Siciliją tremtį ištverusį didį patriotą sicilietį La Fariną, tad Garibaldis turėtų juo pasikliauti, tačiau jis ilgus metus ištikimai bendradarbiauja su mūsų vyriausybe ir įkūrė Nacionalinę italų draugiją, kovojančią už Abiejų Sicilijų karalystės prisijungimą prie suvienytosios Italijos. La Farina įpareigotas išsiaiškinti kai kuriuos mūsų nugirstus didelį nerimą keliančius gandus. Atrodo, patiklus ir tam nepasirengęs Garibaldis ten įkūrė valdžią, kuri yra pačios valdžios neigimas. Akivaizdu, jog generolas negali visko sužiūrėti, jo padorumas neginčytinas, bet ką jis paskyrė vadovauti? Kavūras laukia išsamaus La Farinos raporto apie visokį piktnaudžiavimą, tačiau Madzinio šalininkai padarys viską, kad atkirstų La Fariną nuo žmonių, tai yra nuo tų liaudies sluoksnių, kur lengviausia rinkti žinias apie neramumus.

— Šiaip ar taip, mūsų Valdyba La Farina pasitiki tik iš dalies, — įsiterpė Bodžijas. — Gink Dieve, nenoriu nieko pasakyti, bet jis irgi sicilietis, gal jie ir geri žmonės, tačiau skiriasi nuo mūsų, tiesa? Gausite rekomendacinį laišką La Farinai, kliaukitės juo, bet veikite laisvai ir ne vien rinkite dokumentais patvirtintus duomenis, prireikus (kaip jums jau teko daryti) juos išgalvokit.

— Tačiau kaip ir kuo apsimetęs ten nuvyksiu?

— Kaip įprasta, mes viską numatėm, — nusišypsojo Bjankas. — Ponas Diuma, kurio kaip garsaus romanisto vardą tikrai esate girdėjęs, susiruošė pas Garibaldį į Palermą plaukti savo laivu „Ema“. Nelabai supratom, ką jis ten rengiasi veikti, gal paprasčiausiai nori parašyti kokį romaną apie Garibaldžio žygį, o gal iš tuštybės pasididžiuoti draugyste su didvyriu. Kad ir kaip būtų, žinom, jog maždaug po dviejų dienų jis prisišvartuos Sardinijoje, Arcakenos įlankoje, taigi mūsų valdose. Poryt auštant išvyksite į Genują ir sėsite į vieną iš mūsų laivų, plaukiančių į Sardiniją, ten susitiksite su Diuma ir jam įteiksite rekomendacinį laišką, pasirašytą asmens, kuriam Diuma skolingas ir kuriuo labai pasitiki. Prisistatykite profesoriaus Bodžijo leidžiamo laikraščio korespondentu, siunčiamu į Siciliją garsinti Diuma ir Garibaldžio žygių. Taip įsiterpsite į rašytojo entourage ir išsilaipinsite Palerme. Atvykęs į Palermą su Diuma sulauksite daugiau pagarbos ir pasitikėjimo nei atvykęs vienas. Ten įsimaišysite tarp savanorių ir užmegsite ryšius su vietos gyventojais. Dar vienas garsaus ir gerbiamo asmens akreditacinis laiškas suartins jus su jaunu karininku kapitonu Njevu, kurį Garibaldis paskyrė generaliniu viceintendantu. Tik pamanykit, prieš išplaukiant „Lombardijai“ ir „Pjemontui“, laivams, nuplukdžiusiems Garibaldį į Maršalą, iš devyniasdešimties tūkstančių žygiui surinktų lirų jam patikėta keturiolika tūkstančių. Gerai nežinome, kodėl būtent Njevui, kaip kalbama, rašto žmogui, patikėta administracinė veikla, tačiau jis, regis, turi doro vyro vardą. Džiaugsis galėdamas pasikalbėti su kuo nors, rašančiu į laikraščius ir draugaujančiu su garsiuoju Diuma.

Likusi vakaro dalis prabėgo derinant praktinius sumanymo aspektus ir atlygį. Kitą dieną uždariau savąją notaro raštinę neribotam laikui, susidėjau kelis būtiniausius niekniekius ir nežinia ko įkvėptas pasiėmiau nuo kreditorių išgelbėtą sutaną, tėvo Bergamaskio kadaise paliktą senelio namuose.

1897 metų kovo 29 diena

Visų tų įvykių, o juo labiau kelionės į Siciliją nuo 1860 metų birželio iki 1861 metų kovo nebūčiau atsiminęs, jei praeitą naktį krautuvėje versdamas senus popierius komodos dugne nebūčiau aptikęs į ritinį susuktų lapų, kuriuose buvo tų įvykių apmatai, matyt, surašyti, kad vėliau galėčiau savo darbdaviams Turine pateikti išsamią ataskaitą. Užrašai padriki, akivaizdu, užsirašiau tik tai, kas man atrodė svarbu, ar tai, kam norėjau suteikti svarbos. Nežinau, ką nutylėjau.

Nuo birželio 6 dienos esu laive „Ema“. Diuma priėmė mane labai nuoširdžiai. Vilkėjo lengvą šviesiai rudą švarką ir iš tiesų atrodė maišyto kraujo, nes toks ir buvo. Oda tamsi, raiškios, putlios, jausmingos lūpos, it Afrikos laukinio garbanotų plaukų kepurė. Bet žvilgsnis gyvas ir ironiškas, šypsena nuoširdi, apvalios bon vivant [38] Linksmas žmogus (pranc.). formos… Atsiminiau vieną iš daugelio sklandančių legendų: kažkoks Paryžiaus dabita jam girdint gudriai prakalbo apie naujausias teorijas, aiškinančias pirmykščio žmogaus ir žemesniųjų rūšių ryšį. Diuma atkirto: „Taip, pone, aš kilęs iš beždžionės. Tačiau jūs, pone, ja tampate! “

Jis supažindino mane su kapitonu Bogranu, jo pavaduotoju Bremonu, vairininku Podimatasu (apžėlusiu it šernas, barzda ir plaukai dengė visą veidą taip, kad buvo matyti tik akių baltymai) ir su koku Žanu Bojė — žiūrint į Diuma atrodo, kad kokas šioje draugijoje yra svarbiausias. Diuma keliavo su savo dvaru nelyginant koks senųjų laikų didikas.

Lydėdamas mane į kajutę, Podimatasas pranešė, kad mėgstamiausias Bojė patiekalas — asperges aux petits pois [39] Smidrai su žirneliais (pranc.). , keistas receptas, nes patiekale nėra jokių žirnelių.