Umberto Eco - Prahos kapinės

Kiek tais užsidegėliais galėjau pasitikėti? Jie jauni, patyrė pirmą kovos krikštą, dievino generolą, buvo savotiški kūrėjai kaip ir Diuma, o jų pagražintuose atsiminimuose vištos virsdavo ereliais. Neabejoju, jie narsiai kovėsi, bet ar galėjo Garibaldis ramiai vaikštinėti zvimbiant kulkoms (priešai iš toli jj kuo puikiausiai matė) ir likti nė neįdrėkstas? Gal kartais kieno nors įsakyti jie tyčia taikėsi pro šalį?

Tokia mintis toptelėjo, kai nugirdau bambantį smuklininką, pas kurį apsistojau, gal jis kada gyveno ir kitose pusiasalio vietose, nes kalba beveik suprantamai. Patarė pasikalbėti su notaru donų Fortunatu Muzumečiu, regis, žinančiu viską apie visus ir įvairiomis aplinkybėmis parodžiusiu nepasitikėjimą atvykėliais.

Negalėjau eiti pas jį vilkėdamas raudonus marškinius, tada prisiminiau atsigabenęs tėvo Bergamaskio sutaną. Deramai sulaižiau plaukus, nutaisiau pamaldžią išraišką, nudelbiau akis ir išslinkau iš smuklės niekieno neatpažintas. Pasielgiau neapdairiai, nes sklido gandai apie ketinimą išvaryti jėzuitus iš salos. Tačiau man pasisekė. O kaip būsimos neteisybės auka nepatenkintųjų Garibaldžiu gretose galėjau įgyti didesnį pasitikėjimą.

Užkalbinau doną Fortūnatą, po rytinių pamaldų vyninėje siurbčiojantį kavą. Vyninė buvo įsikūrusi miesto centre, beveik elegantiška, donas Fortūnatas sėdėjo patenkintas, atsisukęs veidu į saulę, užsimerkęs, porą dienų nesiskutęs, su juoda eilute ir kaklaraiščiu net tokią karštą dieną, nuo nikotino pageltusiais pirštais laikydamas prigesusį cigarą. Pastebėjau, jog čia į kavą įdeda citrinos žievelių. Tikiuosi, jų nededa į kavą su pienu.

Prisėdęs prie gretimo stalelio, padejavau dėl karštų orų, ir mūsų pokalbis užsimezgė. Prisistačiau esąs atsiųstas Romos kurijos išsiaiškinti, kas dedasi šiuose kraštuose, tad Muzumetis galįs kalbėti nevaržomai.

— Garbusis tėve, kaip manot, kodėl tūkstantis į krūvą subėgusių vyrų, ginkluotų kaip pakliuvo, atvyko į Maršalą ir išsilaipino nepraradę nė žmogaus? Kodėl Burbonų laivai, o tai antras po anglų laivynas Europoje, šaudė ir kažkodėl į nieką nepataikė? O kaip atsitiko, kad Kalatafimyje tas pats tūkstantis driskių ir dar keli šimtai vaikigalių, suvarytų atėjūnams norėjusių įsiteikti vietos žemvaldžių, stoję prieš vieną geriausiai išmuštruotų pasaulio kariuomenių (nežinau, ar jums teko girdėti apie Burbonų karo akademiją), kitaip tariant, kaip tas tūkstantis ir dar keli driskiai privertė bėgti dvidešimt penkis tūkstančius vyrų, tiesa, mūšyje jų kovėsi tik keli tūkstančiai, kiti liko kareivinėse. Tik pinigai, mano pone, viską padarė dideli pinigai, sumokėti Marsalos uoste stovinčių laivų karininkams, ar Kalatafimyje generolui Landžiui, kuris dieną luktelėjęs būtų turėjęs pakankamai pailsėjusių pulkų ponams savanoriams išvyti, bet pasitraukė į Palermą. Kalbama, jam sumokėta keturiolika tūkstančių dukatų, girdėjot? O jo vyresnybei? Prieš tuziną metų pjemontiečiai už daug menkesnį nusižengimą sušaudė generolą Ramoriną. Nepasakysiu, kad prijaučiu pjemontiečiams, bet karo reikalus jie išmano. O Landį paprasčiausiai pakeitė Lanca, kuriam, manau, irgi sumokėta. Tik prisiminkit garsųjį Palermo užkariavimą… Garibaldis sustiprino savo gaują iš Sicilijos plėšikų prisirankiojęs tris tūkstančius penkis šimtus galvažudžių, bet juk Lanca turėjo.apie šešiolika tūkstančių vyrų, taip, šešiolika tūkstančių. Tačiau užuot metęs į mūšį visus juos, pasiuntė prieš sukilėlius mažus būrius, ir, žinoma, šie buvo sumušti, negana to, kai kuriems palermiečiams išdavikams buvo sumokėta ir tie šaudė nuo stogų. Uoste tiesiai Burbonų laivams po nosim iš pjemontiečių laivų iškrauti šautuvai savanoriams, o Garibaldis netrukdomas pasiekė Vikarijos kalėjimą ir Katorgininkų koloniją, išlaisvino dar tūkstantį kalinių ir priėmė į savo gaują. Nenoriu nė kalbėti, kas dabar dedasi Neapolyje — mūsų vargšą valdovą apspito piktadariai, jau gavę atlygį ir kasantys jam duobę…

— Bet iš kur tokie pinigai?

— Garbusis tėve! Stebiuosi, kaip jūs Romoje to nežinot! Iš Anglijos masonų! Įžvelgiat ryšį? Garibaldis — masonas, Madzinis — masonas, Madzinis pabėga į Londoną susitikti su anglų masonais, Kavūras — masonas ir gauna įsakymus iš Anglijos, aplink Garibaldį vieni masonai. Jie planuoja ne tik sugriauti Abiejų Sicilijų karalystę, bet ir nori suduoti mirtiną smūgį Jo Šventenybei, nes akivaizdu, kad po Abiejų Sicilijų karalystės Viktoras Emanuelis gviešis ir Romos. Gal tikite pasakaite apie savanorius, išvykusius su devyniasdešimt tūkstančių lirų? Jų nebūtų užtekę tai rajūnų ir girtuoklių gaujai pramisti, tik pažiūrėkit, kaip jie šlamščia paskutines Palermo atsargas ir siaubia aplinkinius kaimus! Anglų masonai davė Garibaldžiui tris milijonus Prancūzijos frankų turkų aukso piastrais, kuriais galima mokėti visame Viduržemio jūros regione!

— Ir kas gi turi tą auksą?

— Generolo patikėtinis masonas kapitonas Njevas, dar nė trisdešimties neperkopęs pienburnis, kuris nieko daugiau neveikia, tik dirba iždininku. Tie velniai moka pinigus generolams, admirolams, kam tik nori, o valstiečius marina badu. Šie tikėjosi, kad Garibaldis padalys šeimininkų žemes, bet generolas, priešingai — akivaizdžiai linkęs šlietis prie žemvaldžių ir piniguočių. Pamatysite, tie vyrukai, kurie Kalatafimyje buvo pasirengę žūti, netrukus supras, kad niekas nesikeičia, ir pradės šaudyti savanorius iš žuvusiųjų pavogtais šautuvais.

Nusimetęs dvasininko sutaną ir vėl sukiodamasis po miestą apsivilkęs raudonus marškinius, ant bažnyčios laiptų persimečiau keletu žodžių su vienuoliu tėvu Karmelu. Sako esąs dvidešimt septynerių, bet atrodo keturiasdešimties. Prisipažįsta norįs šlietis prie mūsų, bet kažkas jį sulaiko. Klausiu kas, juk Kalatafimyje kovėsi ir vienuoliai.

— Eičiau su jumis, — atsako, — jei žinočiau, kad žygio tikslas išties didis, o jūs vis kartojat norintys suvienyti Italijos tautą. Tačiau jei tauta, suvienyta ar padalyta, kenčia, tai kenčia, ir nežinau, ar jums pavyks palengvinti tas kančias.

— Tauta turės laisvę ir mokyklas, — tariau.

— Laisvė — ne duona, mokykla irgi. Gal jums, pjemontiečiams, to ir gana, bet ne mums.

— O ko jums reikėtų?

— Ne su Burbonais kariauti, o pakelti vargdienius į kovą su tais, kurie marina juos badu ir knibžda ne vien karaliaus dvare, bet ir visur aplinkui.

— Vadinasi, į kovą ir su jumis, tonzūruotaisiais, nes turite vienuolynų ir žemių.

— Ir su mumis, su mumis pirmiausia! Bet su Evangelija rankoje ir su kryžiumi. Tuomet eičiau. Dabar neverta.

Universitete buvau perskaitęs garsųjį komunistų manifestą, tad supratau, jog tas vienuolis yra vienas iš jų. Išties Siciliją sunku suprasti.

Gal ta įkyri mintis persekioja mane nuo senelio laikų, bet kažkodėl ėmiau svarstyti, ar į Garibaldžio palaikymo sąmokslą neįsitraukė žydai. Paprastai jų yra visur. Vėl kreipiausi į Muzumetį.

— Tai žinoma, — atsakė. — Pirmiausia, jei ne visi masonai yra žydai, tai jau tikrai visi žydai yra masonai. O garibaldiečiai? Smagiai perskaičiau Marsalos savanorių sąrašą, publikuotą su antrašte „Narsiuolių garbei“. Jame radau tokius vardus, kaip Eugenijus Rava, Džuzepė Ucielis, Izaokas Ankonietis, Samuelis Markezis, Abraomas Izaokas Alpronas, Mozė Maldacėjus ir Kolumbas Donatas, buvęs Abraomas. Gal pasakysit, jog tokiais vardais jie gali būti dori krikščionys?

(Birželio 16 diena) Nuėjau pas kapitoną Njevą prisistatyti. Dabita išpuoselėtais ūsiukais, su apgamu po lūpa, dedasi svajokliu. Poza, nes besikalbant užėjo savanoris pasiklausti apie kažkokius apklotus, kuriuos norėtų gauti, ir Njevas it koks smulkmeniškas sąskaitininkas jam priminė, kad jo kuopa dešimt paėmusi dar prieš savaitę.