Umberto Eco - Prahos kapinės

Aplenkėme Kapreros salą, kur po mūšių ilsėjosi Garibaldis.

— Netrukus susitiksite su generolu, — tarė Diuma ir vien jį paminėjęs nušvito iš susižavėjimo. — Šviesiabarzdis ir žydraakis, jis panėši į Leonardo „Paskutinės vakarienės“ Jėzų.

— Netrukus susitiksite su generolu, — tarė Diuma ir vien jį paminėjęs nušvito iš susižavėjimo. — Šviesiabarzdis ir žydraakis, jis panėši į Leonardo „Paskutinės vakarienės“ Jėzų. Jo judesiai elegantiški, o balsas be galo švelnus. Atrodo romus žmogus, bet jo akivaizdoje ištarkit žodžius Italija ir nepriklausomybė, ir jis pabus tarsi ugnikalnis, pratrūks ugnimi ir kunkuliuojančia lava. Jis stoja į kovą beginklis, bet prireikus čiumpa artimiausią kardą, ištraukia jį iš makšties ir puola priešą. Turi tik vieną silpnybę: mano, kad rutuliais žaidžia geriausiai iš visų.

Netrukus laive kilo sujudimas. Jūreiviai sugavo didžiulį jūrinį vėžlį, tokių galima pamatyti į pietus nuo Korsikos. Diuma susijaudino.

— Turėsim darbelio. Pirma apversim jį ant nugaros, kvailelis iškiš kaklą, o mes pasinaudoję tokiu neatsargumu nukirsim jam galvą, čiakšt! — paskui pakabinsim už uodegos dvylikai valandų kraujui nuleisti. Tuomet vėl paguldysim ant nugaros, po pilvo ir nugaros šarvu įkišim tvirtus ašmenis, saugodamiesi neperverti tulžies, antraip jis taps nevalgomas, išimsim vidurius ir paliksim tik kepenis, vidinė skaidri košė nieko verta, bet ten rasim du gabalus mėsos, baltumu ir skoniu panašios į veršieną. Galiausiai pašalinsim gleivinę, nupjausim kaklą, plaukmenis, supjaustysime riešuto dydžio gabalėliais, nuplausime ir ant silpnos ugnies kokias tris ar keturias valandas virsime sriubą, pagardintą pipirais, gvazdikėliais, morkomis, čiobreliais ir lauro lapais. Kol ji virs, supjaustysim vištieną juostomis, užtaisysime petražolėmis, svogūnėlių laiškais ir ančiuviais, sumesim į verdantį sultinį, paskui nusunksim ir sumesim į vėžlienos sriubą, kur įpilsim ir tris ar keturias stiklines maderos. Jei nebūtų maderos, galima įpilti ir marsalos su taurele degtinės ar romo. Tačiau tai pis aller [40] Paskutinė priemonė (pranc.). . Savo sriuba mėgausimės ryt vakare.

Mėgstantis taip skaniai pavalgyti vyras, kad ir abejotinos kilmės, sukėlė mano prielankumą.

(Birželio 13 diena) „Ema“ į Palermą atplaukė užvakar. Pilnas knibždančių raudonų palaidinių miestas panėši į aguonų lauką. Nors dauguma garibaldiečių savanorių apsirengę ir apsiginklavę kaip pakliuvo, kai kurie vilki civilinius drabužius ir turi tik skrybėlę su plunksna. Raudono audeklo jau sunku rasti, tad tokios spalvos marškiniai kainuoja baisingus pinigus ir juos įpirkti tegali vietos diduomenės vaikai, prisidėję prie garibaldiečių po pirmųjų, žiauriausių mūšių, o ne iš Genujos atplaukę savanoriai. Kavalierius Bjankas man skyrė užtenkamai pinigų, kad išgyvenčiau Sicilijoje, tad, nenorėdamas atrodyti it koks ką tik atvykęs dabita, iškart nusipirkau padėvėtą uniformą — nuskalbtus rausvus marškinius ir palaikes kelnes, bet vien marškiniai kainavo penkiolika frankų, Turine už tokius pinigus būčiau galėjęs nusipirkti ketverius.

Čia viskas nepamatuotai brangu: kiaušinis kainuoja keturis soldus, svaras duonos — šešis, svaras mėsos — trisdešimt. Nežinau, ar todėl, kad sala skurdi ir užkariautojai baigia suryti paskutines atsargas, palermiečiai nutarė, jog garibaldiečiai — dangaus siųsta mana, ir švarina juos be jokių skrupulų.

Dviejų didžiavyrių susitikimas Senato rūmuose („Kaip Paryžiaus rotušėje 1830-aisiais!“ — džiūgaudamas kalbėjo Diuma) buvo labai teatrališkas. Nežinau, kuris iš jų vaidino geriau.

— Brangusis Diuma, man jūsų be galo trūko! — sušuko generolas, o Diuma pratrūko sveikinimais. — Ne, ne, sveikinkit ne mane, o šituos vyrus. Tai jie milžinai! — ir kreipėsi į saviškius: — Tuoj pat suteikit ponui Diuma gražiausius rūmų apartamentus. Ir jų bus per mažai žmogui, pristačiusiam laiškus, kad atvyksta apie du tūkstančius vyrų, dešimt tūkstančių šautuvų ir du garlaiviai!

Žvelgiau į didvyrį su nepasitikėjimu, po tėvo mirties nepasiklioviau didvyriais. Diuma jį apibūdino it kokį Apoloną, o jis pasirodė besąs kuklaus stoto, ne šviesiaplaukis, o šiaudų spalvos plaukais, trumpomis kreivomis kojomis ir, kiek sprendžiau iš eisenos, kankinamas reumato. Mačiau, kaip dviejų saviškių padedamas sunkiai sėda ant žirgo.

Vėlyvą popietę prie karaliaus rūmų susirinkusi minia šaukė: „Tegyvuoja Diuma, tegyvuoja Italija!“ Akivaizdu, rašytojas patenkintas, bet man susidarė įspūdis, kad viską organizavo Garibaldis, tikėdamasis pažadėtųjų šautuvų ir žinodamas apie draugo tuštybę. Įsimaišęs į minią, stengiausi perprasti nesuprantamą dialektą, panašų į afrikiečių šneką, ir nugirdau trumpą pokalbį: vienas klausė, kas tas Diuma ir kodėl jis čia šlovinamas, kitas atsakė, kad tai čerkesų kunigaikštis, aptekęs auksu ir atvykęs atiduoti savo pinigų Garibaldžiui.

Diuma mane pristatė kai kuriems generolo vyrams, pajutau veriamą grėsmingą Garibaldžio leitenanto, siaubingojo Nino Biksijo, žvilgsnį ir taip jo pabūgau, kad tuoj iš ten pasišalinau. Turėjau rasti būstą, kur galėčiau pareiti ir išeiti niekieno nepastebėtas.

Dabar, siciliečių akimis, buvau garibaldiedis, o Garibaldžio savanoriams buvau laisvas metraštininkas.

Vėl pamačiau Niną Biksiją jojantį per miestą. Kalbama, kad žygiui vadovauja būtent jis. Garibaldis išsiblaškęs, nuolat mąsto apie rytojų, įgudęs atakuoti ir vesti paskui save kitus, o Biksijui rūpi šiandiena ir jis rikiuoja būrius. Jam jojant pro šalį vienas netoli stovintis garibaldietis pasakė draugui: „Pažiūrėk, koks žvilgsnis, veria kiaurai. Kerta nelyginant kardas. Biksijas! Vien vardas — tarsi žaibas skrostų.“

Akivaizdu, kad Garibaldis ir jo leitenantai apžavėjo savanorius. Blogai. Per daug žavingi vadai karalysčių gerovės ir ramybės labui turėtų būti nedelsiant nukirsdinti. Mano darbdaviai Turine teisūs: negalima leisti Garibaldžio mitui išplisti ir Šiaurėje, antraip visi tenykščiai ims siūdintis raudonus marškinius ir skelbs respubliką.

(Birželio 15 diena) Su vietos gyventojais sunku susikalbėti. Viena aišku: jie stengiasi pasipelnyti iš kiekvieno, kuris jiems panašus į pjemontietį, nors tarp savanorių pjemontiečių mažai. Radau smuklę, kurioje galiu pigiai pavalgyti ir paragauti vietos patiekalų neištariamais pavadinimais. Bandelės su blužnimi sprangios, bet užgerdamas geru vietos vynu pajėgiu praryti daugiau nei vieną. Ten valgydamas susidraugavau su dviem savanoriais, Aba, vos dvidešimt perkopusiu ligūriečiu, ir Bandžių, daugmaž mano metų žurnalistu iš Livorno. Iš jų pasakojimų atkūriau garibaldiečių išsilaipinimą ir pirmuosius mūšius.

— Ak, brangusis Simonini, kad žinotum, — kalbėjo Aba. — Išsilaipinimas Marsaloje buvo it cirkas! Taigi, prieš mus „Strombolis“ ir „Kapris“, du Burbonų laivai, mūsų „Lombardija“ užplaukia ant uolos, o Ninas Biksijas šaukia, esą geriau tegu jį užima su skyle triume nei sveiką ir nesudaužytą, negana to, reikėtų paskandinti ir „Pjemontą“. Dideli nuostoliai, dingtelėjo man, bet Biksijas teisus, negalima prancūzams dovanoti dviejų laivų, taip darė ir didieji kondotjerai — išsilaipinę sudegindavo laivus, kad niekas nepabėgtų, ir pirmyn. „Pjemontas“ pradeda švartuotis, užtaisoma „Strombolio“ patranka, bet užsikerta. Uoste stovinčio anglų laivo kapitonas užlipa į „Strombolio“ denį ir sako kapitonui, kad sausumoje yra Anglijos pavaldinių, tad už šį tarptautinį incidentą jam teks atsakyti. Juk žinia, anglai Marsaloje turi ekonominių interesų dėl vyno. Burbonų kapitonas atkerta, kad tarptautiniai incidentai jam nėmaž nerūpi, įsako šauti, patranka ir vėl užsikerta. Pagaliau iššovę Burbonų laivai nepadaro jokios žalos, tik sudrasko šunį.