Умберто Эко - Prahos kapinės

Praeivis, kuris tą pilką 1897 metų kovo rytą, nepaisydamas galimų padarinių, būtų kirtęs Mobero aikštę, arba Mobą, kaip ją vadino nusikaltėliai (viduramžiais joje burdavosi Menų fakulteto iš Vicus Stramineus, arba Fuaro, gatvės studentai, čia virė universitetinis gyvenimas, paskui ji tapo laisvosios minties pranašų, tokių kaip Etjenas Dolė, egzekucijos vieta), būtų atsidūręs vienoje iš nedaugelio Paryžiaus vietų, kurių neišgriovė baronas Hosmanas: dvokiančių skersgatvių rezginyje, skrodžiamame Bjevro, kuris plūdo didmiesčio įsčiomis dar neįkalintas ir kunkuliuodamas bei sūkuriuodamas liejosi į Seną, tėkmės. Nuo Mobero aikštės, kurią dabar darkė Šen Žermeno bulvaras, tebesišakojo gatviūkščių — Mokytojo Alberto, Šen Severino, Galando, Mėsinės, Šv. Julijono Vargdienio — voratinklis, nusidriekiantis iki pat Trimito gatvės, nutupdytas purvinais viešbučiais, kurių savininkai, dažniausiai overniečiai, garsėjo godumu, reikalaudavo mokėti franką už pirmą naktį ir po keturiasdešimt santimų už kitas (ir dar dvidešimt soldų, jei būtum paprašęs paklodės).

O jei paskui jis būtų pasukęs į Sotono gatvę, maždaug pusiaukelėje, tarp viešnamio su aludės iškaba ir smuklės, kurioje galėjai pavalgyti už du soldus ir užgerti pačiu prasčiausiu vynu (jau ir anuomet tai buvo pigu, bet gretimos Sorbonos studentai nebūtų pajėgę mokėti daugiau), būtų užtikęs aklagatvį, jau tada vadinamą Mobero aklagatviu, bet iki 1865 metų vadintą Ambuazo aklagatviu, ten kadaise stovėjo tapis-franc (nusikaltėlių žargonu, prasta smuklė, alinė, paprastai priklausanti buvusiam nusikaltėliui, lankoma bausmę atlikusių kalinių), o jo liūdna šlovė neišblėso dar ir todėl, kad XVIII amžiuje ten gyveno trys garsios nuodytojos, vieną dieną rastos užtroškusios nuo pačių virtų mirtinų substancijų garų.

Aklagatvio pusiaukelėje jis vargiai būtų pastebėjęs sendaikčių krautuvės, išblukusioje iškaboje šlovinamos kaip Brocantage de Qualite , vitriną, matinę nuo storo dulkių sluoksnio ant stiklų, dvidešimties centimetrų dydžio į medinius rėmus įspraustų kvadratėlių, pro kuriuos ir taip sunkiai galėjai įžiūrėti prekes. Greta vitrinos būtų pamatęs duris, visada užrakintas, o prie varpelio virvutės — popieriaus skiautę, skelbiančią, kad savininkas trumpam išėjęs.

O jeigu, kaip retkarčiais atsitikdavo, būtų radęs tas duris atrakintas, įėjęs vidun blausioje patalpos šviesoje būtų pamatęs kelias palaikes lentynas ir tokius pat netvirtus staliukus, užgrioztus iš pirmo žvilgsnio patraukliais, bet atidžiau įsižiūrėjus sąžiningai prekybai visiškai netinkamais daiktais, net jeigu jie būtų parduodami tokiomis pat menkomis kainomis. Būtų radęs ten porą pastovų, kurie galėjo užtraukti gėdą kiekvienam židiniui, laikrodį mėlynu sueižėjusiu emaliu, priegalvių, kadaise gal ir ryškiai siuvinėtų, aukštų gėlių vazų su apdaužytais keraminiais angeliukais, neapibūdinamo stiliaus laibakojų staliukų, surūdijusį geležinį krepšį, neaiškios paskirties medinių dėžučių išdegintais raštais, bjaurių perlamutro vėduoklių su kiniškais piešiniais, gal ir gintaro vėrinį, porą baltos vilnos batelių krištolo akutėmis inkrustuotomis sagtimis, aptrupėjusį Napoleono biustą, drugelių po suskilusiu stiklu, spalvoto marmuro vaisių po kažkada skaidriu gaubtu, kokoso riešutų, senų albumų su kukliomis gėlių akvarelėmis, keletą įrėmintų dagerotipų (kurie tada anaiptol nebuvo seni), o jeigu būtų kvailai netekęs galvos dėl kokio gėdingo niekniekio, likusio iš nusavintų kadaise turtingų šeinių turėtų gėrybių, tai stojęs prieš įtartinos išvaizdos savininką pasiklausti kainos būtų išgirdęs tokį skaičių, kad akimirksniu būtų užmiršęs iškreiptą meilę kolekcionuoti teratologines senienas.

Jeigu pagaliau lankytojas kam nors leidus būtų įžengęs pro antrąsias duris, skiriančias krautuvę nuo namo viršutinių aukštų, ir užlipęs palaikiais sraigtiniais laiptais, būdingais Paryžiaus namams laukujų durų pločio fasadais (kreivai sulipusiais vieni su kitais), būtų pakliuvęs į erdvią svetainę, kurioje būtų radęs jau ne pirmojo aukšto senienas, o visai kitokius dirbinius: erelių galvomis puoštą trikojį ampyro staliuką, sparnuoto sfinkso laikomą konsolę, XVII amžiaus spintą, raudonmedžio lentynas su šimtu oda įrištų knygų ir rašomąjį stalą, vadinamąjį amerikietišką sekreterą, uždengiamą pusapvaliu gaubtu ir turintį daugybę stalčiukų. Jei būtų užėjęs ir į gretimą kambarį, ten būtų radęs prabangią lovą su baldakimu, kaimišką etažerę, prikrautą Sevro porceliano, turkišką vandens pypkę, didelį alebastro dubenį, krištolo vazą, o ant galinės sienos — tapytą mitologinės tematikos pano, dvi dideles drobes, vaizduojančias istorijos ir komedijos mūzas, ant sienų įvairiai pakabintų arabiškų barakanų, rytietiškų kašmyro drabužių, senovinę piligrimo gertuvę, dar dubens laikiklį su lentynėle, apkrauta prabangiais tualeto reikmenimis, žodžiu, keistą įvairovę įdomių ir brangių daiktų, kurie gal neliudijo nuoseklaus ir rafinuoto skonio, tačiau, be abejonės, bylojo apie troškimą pasipuikuoti turtais.

Sugrįžęs į svetainę lankytojas prie lango, pro kurį sklido mažumėlė aklagatvį praskaidrinančios šviesos, būtų pamatęs už stalo sėdintį chalatu apsisiautusį seną žmogėną, kuris, jei tik lankytojas būtų galėjęs dirstelėti jam per petį, kaip tik ir rašė tai, ką mes netrukus skaitysime ir ką Pasakotojas retsykiais apibendrins, idant Skaitytojas per daug nenuobodžiautų.

Ir Skaitytojas tenesitiki, kad Pasakotojas stebėdamasis prasitars atpažinęs tą personažą kaip kur nors minėtą, nes niekas niekur dar nebuvo paminėta (pasakojimas apie jį tik prasideda), ir pats Pasakotojas nė nenumano, kas tas paslaptingasis rašytojas, bet tikisi išsiaiškinti (kartu su Skaitytoju) smalsiai ir įkyriai stebėdamas, ką tuose lapuose skrebena jo plunksna.

1897 metų kovo 24 diena

Jaučiuosi kiek nejaukiai sėdęs taip rašyti, lyg apnuoginčiau savo sielą, įsakius — o, ne, dėl Dievo meilės! sakykim, patarus — Vokietijos žydui (o gal Austrijos, bet juk tai viena ir tas pats). Kas aš esu? Gal bus daugiau naudos, jei klausiu apie savo aistras, o ne apie gyvenimo faktus. Ką myliu? Neatmenu mylimų veidų. Žinau, kad mėgstu skaniai pavalgyti: vien išgirdus La Tour d'Argent pavadinimą visą kūną nupurto drebulys. Ar tai meilė?

Ko nekenčiu? Norėčiau pasakyti — žydų, bet jei taip nuolankiai paklustu to austro (ar vokiečio) daktaro raginimams, reiškia, kad nesu prieš tuos prakeiktus žydus nusiteikęs.

Apie žydus žinau tik tiek, kiek mane išmokė senelis: jie yra par excellence bedievių tauta, sakydavo. Jie mano, kad gėrį turi patirti šiame, o ne kitame gyvenime. Todėl ir siekia užvaldyti šį pasaulį.

Jų šmėkla temdė mano vaikystės metus. Senelis pasakodavo apie jų akis, kurių jie nuo tavęs nenuleidžia, jos tokios suktos, kad visas išblykšti, apie jų lipšnias šypsenas, jų pieniškas lūpas, nedengiančias dantų, apie slogius, liguistus, atgrasius žvilgsnius, apie neapykantos įrėžtas raukšles nuo nosies iki nuolat krutančių lūpų, apie nosis it kokių pietų paukščių snapai… O jau tos akys, dievaži, akys… Karščiuojančiais padegusios duonos spalvos vyzdžiais, rodančiais aštuoniolika amžių puoselėtos neapykantos sukeltas kepenų ligas, su gausybe smulkių raukšlelių, vis gilėjančių senstant, — sulaukęs dvidešimties žydas jau raukšlėtas kaip senis. Kai šypsosi, paburkę akių vokai prisimerkia palikdami vos įžiūrimą plyšelį — tai sumanumo ženklas, sakydavo vieni, gašlumo, patikslindavo senelis… Kai paaugau tiek, kad jau galėjau suprasti, jis vis primindavo, kad žydas ne tik pasipūtęs kaip ispanas, neišmanus kaip kroatas, godus kaip rytietis, nedėkingas kaip maltietis, įžūlus kaip čigonas, nevalyvas kaip anglas, riebaluotas kaip kalmukas, valdingas kaip prūsas, vaidingas kaip astietis, bet ir nežabotas svetimautojas — mat apipjaustytas, todėl jam lengviau stojasi, ir todėl taip siaubingai neproporcingi jo, neūžaugos, kūnas ir toji milžiniška pusiau suluošinta atauga.