Umberto Eco - Prahos kapinės

Tas pranešimas buvo pirmas išties rimtas mano darbas, pakeverzojau ne šiaip kokį asmeniniam naudojimui skirtą testamentą, o sukūriau politiškai sudėtingą tekstą, kuriuo gal prisidėjau prie Sardinijos karalystės politikos. Atmenu, išties juo didžiavausi.

Taip atėjo lemtingieji 1860 metai. Lemtingi ne man, o šaliai, aš tik iš tolo stebėjau įvykius, kavinėse klausydamasis dykinėtojų kalbų. Nujausdamas, kad teks dažniau imtis politinių užsakymų, maniau, jog pravarčiausia panaudoti tų dykaduonių tauškiamas naujienas, ir nepasitikėjau žiniomis, kurios, pasak laikraščių, buvo tikros.

Taip sužinojau, kad Toskanos didžiosios kunigaikštystės, Modenos ir Parmos kunigaikštysčių gyventojai išvijo valdovus, kad popiežius nebekontroliavo vadinamųjų Emilijos ir Romanijos popiežiaus legacijų, kad visi reikalavo jungtis prie Sardinijos karalystės, kad 1860 metų balandį Palerme kilo maištai, kad Madzinis rašęs sukilimo vadams, esą Garibaldis atskubės jiems padėti, kad sklando gandai, neva jis ieško vyrų, pinigų ir ginklų savo žygiui, o Burbonų laivynas jau plaukia į Siciliją užkirsti priešui kelio.

— Bet ar žinot, kad Kavūras per savo patikėtinį La Fariną kontroliuoja Garibaldį?

— Ką čia tauškiat! Ministras pasirašė raštą, leidžiantį pirkti dvylika tūkstančių šautuvų garibaldiečiams.

— Šiaip ar taip, jie nebuvo išdalyti. Kas užkirto tam kelią? Karaliaus karabinieriai!

— Prašyčiau, ką čia kalbat. Kavūras padėjo, o ne kliudė dalyti šautuvus!

— Taigi, bet tai buvo ne Enfield šautuvai, kurių tikėjosi Garibaldis, o senas laužas, su jais tas didis vyras gali nebent vieversius medžioti!

— Iš karaliaus rūmų sužinojau, ir neklauskit, kas man pasakė, kad La Farina davė Garibaldžiui aštuonis tūkstančius lirų ir tūkstantį šautuvų.

— Taip, bet turėjo būti trys tūkstančiai. Du tūkstančius pasiliko Genujos gubernatorius.

— Kodėl Genujos?

— Juk nemanot, kad Garibaldis jos į Siciliją mulais? Jis pasirašė sutartį pirkti du laivus, šie turėtų išplaukti iš Genujos ar jos apylinkių. O žinote, kas laidavo paskolą? Masonai, tiksliau — Genujos masonų ložė.

— Kokia dar ložė, masonai yra jėzuitų pramanas!

— Verčiau patylėkit, jūs pats masonas, ir visi tai žino!

— Glissons [37] Tiek to (pranc.). . Iš patikimų šaltinių žinau, kad pasirašant sutartį dalyvavo, — čia kalbėtojas ėmė vos girdimai šnabždėti, — advokatas Rikardis ir generolas Negris di Šen Fronas…

— Ir kas gi tie ponai?

— Nežinot? — balsas visai pritilo. — Tai Slaptojo skyriaus, ar, tikriau, Aukštosios politinės priežiūros skyriaus — valdybos pirmininko informavimo tarnybos — vadovai… Galingesni ir už ministrą pirmininką, štai kas jie tokie, ką ten masonai.

— Sakot? Galima dirbti Slaptajame skyriuje ir būti masonu, nes taip naudingiau.

— Kokia dar ložė, masonai yra jėzuitų pramanas!

— Verčiau patylėkit, jūs pats masonas, ir visi tai žino!

Gegužės penktąją jau visi kalbėjo, kad Garibaldis su tūkstančiu savanorių išplaukė Sicilijos link. Pjemontiečių ten buvo ne daugiau kaip dešimt, buvo ir svetimšalių, daug advokatų, daktarų, vaistininkų, inžinierių ir žemvaldžių. Paprastų žmonių mažai.

Gegužės vienuoliktąją Garibaldžio laivai įplaukė į Marsalos uostą. Kur žiūrėjo Burbonų laivynas? Regis, juos įbaugino uoste stovintys du britų laivai, kurių oficiali užduotis buvo ginti savo tautiečių, Marsaloje turinčių klestintį brangaus vyno verslą, turtus. O gal anglai padėjo Garibaldžiui?

Trumpai tariant, per kelias dienas Garibaldžio Tūkstantinė (taip dabar visi ją vadino) Kalatafimyje sutriuškino Burbonų pulkus, o prisidėjus vietos savanoriams dar ir padidėjo, Garibaldis karaliaus Viktoro Emanuelio II vardu pasiskelbė Sicilijos diktatoriumi ir mėnesio pabaigoje užėmė Palermą.

Kaipgi Prancūzija, ką kalbėjo ji? Atrodė, Prancūzija viską stebi atsargiai, bet vienas prancūzas, dar garsesnis ir už Garibaldį, Aleksandras Diuma, didis romanistas, asmeniniu laivu „Ema“ jau plaukė su pinigais ir ginklais prisidėti prie išvaduotojų.

Neapolyje vargšas Abiejų Sicilijų karalius Pranciškus II, išgąsdintas garibaldiečių pergalių, išduotas savo generolų, paskubėjo suteikti amnestiją politiniams kaliniams ir vėl priimti 1848 metų statutą, kurį buvo atšaukęs, tik buvo jau per vėlu — ir jo sostinėje brendo liaudies maištai.

Kaip tik pirmosiomis birželio dienomis gavau kavalieriaus Bjanko raštelį, kuriame liepta tą vidurnaktį laukti vežimaičio, turinčio atvažiuoti prie mano raštinės durų. Keistas pasimatymas, bet užuodžiau įdomų reikalą, tad vidurnaktį, išpiltas prakaito, nes tomis dienomis ir Turiną kankino kaitra, lūkuriavau prie savo raštinės durų. Privažiavo dengtas vežimaitis užtrauktomis langų užuolaidomis su nepažįstamu ponu viduje ir nugabeno mane kažkur, kaip man pasirodė, netoli centro, negana to, man pasidingojo, kad du ar tris kartus pasukome tomis pačiomis gatvėmis.

Vežimaitis sustojo apgriuvusiame seno palaikio daugiabučio kieme, tikrose sulaužytų turėklų žabangose. Mane įvedė pro duris ir nulydėjo ilgu koridoriumi, kurio gale durelės atsivėrė į visai kitokio pastato holą su plačiais laiptais. Bet užlipome ne jais, o nulipome laipteliais holo gilumoje ir įėjome į kabinetą damastu išmuštomis sienomis, su dideliu karaliaus portretu ant galinės sienos ir žalia gelumbe dengtu stalu, už kurio sėdėjo keturi asmenys, vienas iš jų buvo kavalierius Bjankas, pristatęs man kitus. Nė vienas nepadavė rankos, tik linktelėjo galvą.

— Sėskitės, advokate. Ponas jums iš dešinės yra generolas Negris di Šen Fronas, iš kairės — advokatas Rikardis, o priešais jus sėdi profesorius Bodžijas, Valensijos Po kolegijos deputatas.

Iš to, ką girdėjau šnabždantis bare, supratau, kad pirmieji du veikėjai yra Aukštosios politinės priežiūros skyriaus vadovai, (vox populi) padėję garibaldiečiams nupirkti tuodu garsiuosius laivus. Trečiojo vyro vardą irgi buvau girdėjęs: žurnalistas, trisdešimties tapęs teisės profesorium, deputatas, žmogus, artimas Kavūrui. Raudoną jo veidą puošė ūseliai, stiklinės dugno dydžio monoklis, o jis pats atrodė taikiausias žmogus pasaulyje. Tačiau kitų trijų rodoma pagarba liudijo jo galią vyriausybėje.

Negris di Šen Fronas prabilo pirmas:

— Brangusis advokate, žinodami, kaip sugebate rinkti informaciją ir kaip apdairiai bei santūriai su ja elgiatės, norėtume jums patikėti nepaprastai subtilią misiją generolo Garibaldžio ką tik užkariautose žemėse. Nenutaisykite tokio susirūpinusio veido, neketiname prašyti vesti raudonmarškinių į kovą. Turėsite surinkti reikiamas žinias. Bet kad žinotumėt, kokia informacija domina vyriausybę, mums neišvengiamai teks patikėti tai, ką nedvejodamas pavadinčiau valstybės paslaptimis, todėl, manau, suprantate, koks apdairus turėtumėte būti nuo šio vakaro iki pat misijos pabaigos ir net ilgiau. Taip pat, kaip sakoma, ir dėl savo paties saugumo, kuris mums, be abejo, nepaprastai rūpi.

Diplomatiškesnis negalėtum būti. Šen Fronas labai rūpinosi mano sveikata, todėl perspėjo, kad sumanęs pliaukšti ką čia sužinojęs savo gyvybei sukelčiau rimtą grėsmę. Tačiau toks įvadas ir užduoties reikšmė leido numatyti, kokia man iš to būtų buvusi nauda. Todėl pagarbiai linktelėjęs paakinau Šen Froną tęsti.

— Niekas geriau už deputatą Bodžiją nepajėgs paaiškinti aplinkybių, nes informacija ir geidavimai ateina iš aukščiausio šaltinio, kuriam jis labai artimas. Profesoriau, prašau…