Umberto Eco - Prahos kapinės

Vienas iš tų ponų buvo kavalierius Bjankas, kuris vieną dieną prisistatė labai patenkintas Simono surašytu nepaneigiamu dokumentu. Matyt, jis buvo iš tų, kurie prieš susipažindami viską apie tą asmenį iššniukštinėdavo, tad kartą pasivedęs Simoną į šalį paklausė, ar šis tebesilanko Caffè ai Bicerin, ir pakvietė ten susitikti, kaip tarė, privačiai pasikalbėti. Pasakė:

— Brangus advokate, mes žinome, kad esate ištikimo Jo Didenybės pavaldinio vaikaitis, taigi, gavote deramą išsilavinimą. Taip pat žinome, kad jūsų tėvas atidavė gyvybę, ir mūsų pačių manymu, už teisingą reikalą, nors tą padarė, kaip čia pasakius, kiek per anksti. Todėl tikime jūsų lojalumu ir noru bendradarbiauti, turėdami galvoje ir tai, kad jums buvome labai atlaidūs, nes jau seniai galėjome apkaltinti ir jus, ir notarą Rebaudengą visai negirtinais veiksmais. Žinome, kad susitinkate su bičiuliais, bendrais, sielos draugais ar, kaip galėtume juos įvardyti, Madzinio, Garibaldžio sekėjais, karbonarais. Tai suprantama, nes, regis, toks jaunosios kartos pasirinkimas. Bet štai kokią turime bėdą: nenorėtume, kad tie jaunuoliai imtųsi netikėtų veiksmų, bent jau kol tai nebus naudinga ir protinga. Mūsų vyriausybė labai sunerimo dėl Pizakanės žygio, mat prieš keletą mėnesių su dvidešimt keturiais maištininkais jis nukako į Poncą, iškėlė trispalvę, išlaisvino tris šimtus kalinių ir išvyko į Saprį vildamasis, kad jo lauks ginkluoti vietos gyventojai. Atlaidieji Pizakanę vadina kilniaširdžiu, skeptikai — kvailiu, o iš tiesų jis gyveno iliuzijomis. Tie stačiokai, kuriuos norėjo išlaisvinti, paskerdė jį su visais sekėjais, tad matote, kur gali nuvesti geri ketinimai, jei nepaisoma tikrosios padėties.

— Suprantu, — atsakė Simonas, — bet kam aš jums reikalingas?

— Taigi, reikalas toks. Jei norime tiems jaunuoliams neleisti pridaryti klaidų, geriausia būtų kuriam laikui juos pasodinti, apkaltinus išpuoliu prieš valdžią, ir paleisti, kai išties prireiks kilnių širdžių. Todėl reikėtų juos užklupti rengiant sąmokslą. Jūs tikrai žinote, kuriais vadais jie pasitiki. Pakaktų jiems perduoti vieno iš tų vadų žinutę, kviečiančią susirinkti sutartoje vietoje ginkluotiems, su kokardomis, vėliavomis ir kitais niekniekiais, rodančiais, kad jie — kovoti pasirengę karbonarai. Tada atvyktų policija, juos suimtų, ir būtų tvarka.

— Bet jei būsiu su jais, mane suims kartu, o jei nebūsiu, jie supras, kad išdaviau.

— Tai jau ne, pone, nesame tokie buki, kad nebūtume to numatę.

Kaip matysime, Bjankas viską gerai apsvarstė. Tačiau ir mūsų Simonas puikiai gebėjo mąstyti, tad atidžiai išklausęs pateiktą planą sumanė nepaprastos formos atlygį ir pasakė Bjankui, kokio karališko dosnumo tikisi.

— Matote, kavalieriau, prieš priimdamas mane dirbti notaras Rebaudengas padarė daug neteisėtų veiksmų. Gana nurodyti du ar tris tokius atvejus, užtenkamai pagrįstus dokumentais, nemininčiais jokio tikrai svarbaus asmens, nebent tik tokius, kurie per tą laiką jau numirė, ir anonimiškai perduoti, jums maloniai tarpininkaujant, visą kaltinamąją medžiagą teismui. Jos turėtų pakakti apkaltinti notarą nuolat klastojus oficialius dokumentus ir įkalinti jį ilgiems metams, kurių užtektų gamtai atlikti savo darbą, o tai neužtruks, turint galvoje senolio būklę.

— O tada?

— Notarui atsidūrus kalėjime, parodysiu kelios dienos prieš jo areštą parašytą sutartį, rodančią, kad dalimis sumokėjęs visus įnašus įsigijau šią notaro raštinę ir tapau savininku. O dėl pinigų, tai visi manys, kad iš senelio gavau pakankamą palikimą, tiesą težino vienintelis Rebaudengas.

— Įdomu, — tarė Bjankas. — Bet teisėjas paklaus, kur tie pinigai dingo.

— Rebaudengas nepasitiki bankais ir visus pinigus laiko raštinės seife, aš, žinoma, galiu jį atidaryti, nes vos jis atsuka nugarą ir manęs nebemato, tiki, kad ir aš nematau, ką jis daro. Teisingumo vykdytojai atidarę seifą ras tuščią. Galėsiu paliudyti, kad Rebaudengo pasiūlymas buvęs labai netikėtas, pats nustebau išgirdęs prašomą tokią mažą sumą, tad numaniau jį turėjus kokią priežastį palikti šį darbą. Išties, bus rastas ne tik tuščias seifas, bet ir kažin kokių dokumentų pelenų židinyje, o rašomojo stalo stalčiuje laiškas, kuriuo vienas Neapolio viešbutis patvirtina kambario užsakymą. Tuomet paaiškės, kad Rebaudengas jautėsi teisėtvarkos stebimas ir pasirengė sprukti, kad galėtų pasidžiaugti turtais Prancūzijoje, kur, matyt, jau buvo išsiuntęs ir gautus pinigus.

— Tačiau pateikus teismui įrodymus apie tariamai sudarytą pirkimo sutartį jis viską neigs…

— Kas žino, kokius dar dalykus ims neigti, teisėjas juo tikrai nepatikės.

— Gudrus planas. Advokate, jūs man patinkat. Esat guvesnis, labiau motyvuotas, ryžtingesnis už Rebaudengą ir, sakyčiau, labiau eklektiškas. Sutarta, perduokit mums tuos karbonarus, o paskui mes imsimės Rebaudengo.

Suimti karbonarus buvo tik vaikų žaidimas, turint galvoje, kad tie entuziastai patys buvo dar vaikai, tik savo karščiausiose svajonėse jautęsi karbonarais. Simonas kurį laiką, pradžioje grynai iš tuštybės, žinodamas, kad kiekvienas pranešimas bus laikomas iš didvyrio tėvo gauta informacija, pasakojo karbonarams kai kuriuos tėvo Bergamaskio pašnibždėtus tauškalus. Jėzuitas nuolat įspėdavo jį apie žabangas, rezgamas karbonarų, masonų, madziniečių, respublikonų ir patriotais apsimetusių žydų, kurie, slėpdamiesi nuo visos pasaulio policijos, dėjosi anglių pardavėjais ir rinkdavosi slaptose vietose neva aptarti sandorių.

— Visi karbonarai paklūsta Didžiajai ložei, kurią sudaro keturiasdešimt narių daugiausia (baisu ir pagalvoti) iš Romos patricijų žiedo ir, žinoma, keletas žydų. Jiems vadovavo Nubijus, kilmingas ponas, nedoras kaip visi velniai, bet padedamas vardo ir turtų Romoje jis susikūrė nepriekaištingą padėtį. Buonarotis, generolas Lafajetas ar Šen Simonas iš Paryžiaus nelyginant kokio Delfų orakulo klausdavo jį patarimų. Pagrindinių Miuncheno ir Dresdeno, Berlyno, Vienos ar Peterburgo ložių vadai — Čarneris, Heimanas, Jakobis, Chodzko, Livenas, Muravjovas, Štrausas, Palavičinis, Drištenas, Bernas, Batijanis, Openheimas, Klausas ir Karolis klausdavo jo, kuriuo keliu eiti. Nubijus laikė Ložės vairą iki pat 1844 metų, kol kažkas jam pakišo Tofanos vandens. Ir nereikia manyti, kad tai padarėme mes, jėzuitai. Mūsų nuomone, jį nužudė Madzinis, kuris žydų remiamas siekė ir tebesiekia vadovauti visam karbonarų sąjūdžiui. Nubijaus įpėdiniu tapo Mažasis Tigras, žydas, kuris, kaip ir Nubijus, nesiliauja visur lakstyti ir kankinti priešus. Tačiau Didžiosios ložės sudėtis ir vieta laikoma paslaptyje. Ložės, kurias ji valdo ir paskatina, neturi nieko žinoti. Net ir tie keturiasdešimt Didžiosios ložės narių nenumano, iš kur ateina įsakymai, kuriuos jie privalo perduoti ar vykdyti. O dar sako, kad jėzuitai vergauja savo vyresniesiems. Tai karbonarai vergauja nematomam šeimininkui, gal kokiam pogrindinei Europai vadovaujančiam Didžiajam Seniui.

Visi karbonarai paklusta Didžiajai ložei, kurią sudaro keturiasdešimt narių daugiausia (baisu ir pagalvoti) iš Romos patricijų žiedo ir, žinoma, keletas žydų.

Nubijų Simonas įsivaizdavo nelyginant kokį herojų, tarsi Babetės iš Interlakeno vyriškąjį atitikmenį. O tėvo Bergamaskio pašakotai gotikinei novelei suteikęs epinės poemos formą pakerėjo draugus. Ir nuslėpė tokią nereikšmingą smulkmeną, kad Nubijus buvo jau miręs.