Umberto Eco - Prahos kapinės

Kad ir kaip būtų, mano kaip dvasininko pareiga yra priminti, kas jums nutiko mirus jūsų garbiajam seneliui, tesiilsi jo siela teisiųjų ramybėje. Aišku, jei nutiktų dabar numirti jums, Viešpats neleistų ilsėtis ramybėje, nes, man regis, kitiems žmonėms nebuvote itin geras ir gal dėl to jūsų atmintis atsisako sugrąžinti prisiminimus, nedarančius jums garbės.

Iš tiesų Dala Pikola tik šykščiai iš eilės perpasakojo Simoniniui įvykius, surašęs juos smulkiu braižu, kuris taip skyrėsi nuo Simoninio rašysenos, tačiau būtent tos skurdžios užuominos buvo it pakabas jo atmintin sugrįžusiems vaizdams ir žodžiams sukabinti. Pasakotojas išdėstys jų santrauką arba tinkamai pristatys, mėgindamas nuosekliai perteikti užuominų ir atsakymų žaismą ir neprimesti skaitytojui veidmainiškai dorybingo tono, kuriuo abatas perdėtai uoliai kritikavo savojo alter ego paklydimus.

Regis, Simono per daug nesukrėtė ne tik basųjų karmelitų ordino panaikinimas, bet ir senelio mirtis. Gal Simoninas senelį ir mylėjo, bet vaikystę ir paauglystę praleido uždarytas namuose, tarsi tyčia sukurtuose jį slėgti, senelis ir mokytojai juodomis sutanomis nuolat skatino nepasitikėti, piktintis ir bjaurėtis pasauliu, todėl jam visada atrodė sunku puoselėti kitokius jausmus, išskyrus niūrią savimeilę, palengva tapusią taikia filosofiškos pasaulėžiūros ramybe.

Pasirūpinęs laidotuvėmis, kuriose dalyvavo iškilūs dvasininkai ir su Ancien Regime susijusios Pjemonto diduomenės grietinėlė, jis susitiko su senu šeimos notaru, tokiu Rebaudengu, ir šis perskaitė testamentą, kuriuo senelis paliko jam visą turtą. Tačiau, pranešė notaras (regis, jį tai džiugino), dėl daugelio senolio pasirašytų jkaitinių raštų ir įvairių nesėkmingų investicijų iš to turto nieko nebeliko, neišskiriant nė namų su visais baldais, tad netrukus jie turėtų atitekti kreditoriams, kurie iki šiol laikėsi atokiai iš deramos pagarbos godotinam ponui, tačiau dėl vaikaičio tikrai nedels pradėti atitinkamas procedūras.

— Matot, brangus advokate, — kalbėjo notaras, — gal ir geros naujųjų laikų mados, kurios jau ne tokios kaip kadaise, bet kartais ir iškilių šeimų vaikams tenka imtis darbo. Jei esate linkęs pritarti tokiai, kad ir kokiai žeminamai, galimybei, galėčiau pasiūlyti darbą savo raštinėje, man praverstų teisę išmanantis jaunuolis, ir nors akivaizdu, kad negalėsiu atlyginti pagal jūsų protą, tačiau to, ką mokėsiu, turėtų pakakti kitam būstui susirasti ir kukliai, bet oriai gyventi.

Simonas iškart suprato, kad notaras pasisavino daugelį dalykų, kuriuos senelis įsivaizdavo praradęs per neatsargius sandorius, bet neturėjo jokių to įrodymų, o išgyventi reikėjo. Pamanė, kad dirbdamas su notaru vieną dieną galės jam atsilyginti tuo pačiu ir susigrąžinti, ką tas iš jo tikrai buvo atėmęs. Tad persikraustė į du kambarius Barbaru gatvėje, rečiau lankydavosi užeigose, kur rinkdavosi jo draugai, ir pradėjo dirbti Rebaudengui, šykščiam, valdingam ir nepatikliam, o šis iš karto liovėsi vadinti jį „advokatu“ ir „jūs“, kreipėsi tiesiog „Simonini“, prikišamai parodydamas, kas čia šeimininkas. Tačiau kelerius metus pradirbęs raštininku (kaip anuomet sakyta) Simoninis įgijo tvirtą pripažinimą ir, pamažu pelnęs atsargų savininko pasitikėjimą, suprato, kad pagrindinė jo veikla buvo ne tai, ką įprastai darydavo notarai: tvirtinti testamentus, dovanojimo, pirkimo ir pardavimo aktus ir kitokias sutartis, o veikiau liudyti dovanojimo, pirkimo ir pardavimo aktus, testamentus bei kitokius niekada neegzistavusius sandorius. Kitaip tariant, notaras Rebaudengas už prieinamą kainą parengdavo netikrus aktus puikiai mėgdžiodamas kitų rašyseną, liudininkų susirasdamas gretimose smuklėse.

— Brangus Simonai, prašau nesuprasti klaidingai, — sakė jau pradėjęs tujinti, — aš nepadirbinėju dokumentų, o tik surašau naujas kopijas tų dokumentų, kurie buvo pamesti ar dėl kokio menko atsitiktinumo niekada nebuvo sudaryti, tačiau galėjo ir turėjo būti parašyti. Sakyčiau, būtų klastotė, jei surašyčiau gimimo liudijimą, bylojantį, atleisk už pavyzdį, kad esi prostitutės iš Mažojo Odalengo sūnus, — ir patenkintas sukikeno sugalvojęs tokią žeminamą prielaidą. — Niekada nedrįsčiau taip nusikalsti, nes esu garbingas žmogus. Tačiau jeigu tavo priešas, tarkim, kėsintųsi į tavo palikimą, o tu tikrai žinotum, kad iš tiesų jis ne tavo tėvo ar motinos, o kekšės iš Mažojo Odalengo vaikas ir paslėpė savo gimimo liudijimą gviešdamasis tavo turto, ir norėdamas piktadario atsikratyti paprašytum manęs surašyti pradingusį liudijimą, aš, galima sakyti, pasitarnaučiau teisingumui pateikęs tai, kas, kaip žinome, yra tikra tiesa, ir sąžinė manęs negraužtų.

— Taip, bet iš kur sužinotumėt, kas iš tikro yra jo tėvai?

— Tu man pasakytum. Nes gerai jį pažįsti.

— Ir jūs manimi pasitikėtumėt?

— Visada pasitikiu savo klientais, nes tarnauju tik garbingiems žmonėms.

— O jei kartais klientas meluotų?

— Tuomet jis, o ne aš būtų padaręs nuodėmę. Jei imčiau galvoti, kad klientas gali man meluoti, nebedirbčiau šio darbo, nes jis paremtas pasitikėjimu.

— Brangus Simonai, prašau nesuprasti klaidingai, — sakė jau pradėjęs tujinti, — aš nepadirbinėju dokumentų, o tik surašau naujas kopijas tų dokumentų, kurie buvo pamesti ar dėl kokio menko atsitiktinumo niekada nebuvo sudaryti, tačiau galėjo ir turėjo būti parašyti.

Simonas liko ne visai įtikintas, kad tą Rebaudengo darbą kiti pavadintų sąžiningu, bet, supažindintas su notaro raštinės paslaptimis, turėjo dalyvauti klastojimo veikloje ir netrukus pranoko mokytoją nepaprastais kaligrafiniais gebėjimais.

Negana to, notaras, gal atgailaudamas dėl savo žodžių, o gal perpratęs bendradarbio silpnybę, kartkartėmis pasikviesdavo Simoniną į prabangius restoranus, tokius kaip Cambio (kur lankydavosi pats Kavūras), ir atskleidė finanziera — tikros gaidžių skiauterių, veršiuko užkrūčio liaukos, smegenėlių ir sėklidžių, jautienos filė, baravykų, pusės stiklinės marsalos vyno, miltų, druskos, aliejaus ir sviesto harmonijos, apšlakstytos alchemine acto doze — paslaptis, o patiekalą ragauti pridera vilkint, kaip byloja pavadinimas, finansininko redingotą arbą surdutą, nesvarbu, kaip pavadinsi.

Nors Simoninas, nepaisant tėvo paraginimų, neugdytas tapti didvyriu ir aukotis, bet už tuos vakarus buvo pasiryžęs tarnauti Rebaudengui iki mirties — ne savo, o, kaip netrukus paaiškės, paties Rebaudengo.

Jo atlyginimas tuo metu nors ir nedaug, bet padidėjo, nes notaras ėmė sparčiai senti, jo akys silpo, ranka ėmė drebėti, ir netrukus be Simono jis jau nebepajėgė išsiversti. Tačiau galėdamas sau leisti daugiau patogumų ir nepajėgdamas praeiti pro geriausius Turino restoranus (ak, tie nuostabieji Pjemonto virtiniai su baltos keptos mėsos, raudonos keptos mėsos, virtos jautienos, virtos vištienos, kopūstų, keturių kiaušinių, parmos sūrio ir muskato riešutų įdaru, užpilti sviestu su skiltele česnako ir rozmarino šakele), tenkindamas savo didžiausią ir kūniškiausią aistrą, jaunasis Simoninis jau nebegalėjo tose vietose rodytis vilkėdamas nutrintais drabužiais, tad didėjant galimybėms augo ir jo poreikiai.

Dirbdamas notarui Simonas suprato, kad šis savo konfidencialias paslaugas teikė ne vien privatiems klientams, bet — gal norėdamas susikurti užnugarį, jei kartais apie jo neteisėtą veiklą sužinotų valdžia — pagelbėdavo ir besirūpinantiems visuomenės saugumu, nes kartais, kaip pats sakydavo, norint teisėtai nuteisti įtariamąjį tekdavo pristatyti teisėjams dokumentais pagrįstų įrodymų, kad policijos spėjimai ne iš piršto laužti. Taip susipažino su kartais į notaro raštinę užsukdavusiais neaiškios tapatybės veikėjais, paties notaro vadintais „Valdybos ponais“. Nebuvo sunku atspėti, ką darė ir kam atstovavo toji Valdyba: ji užsiėmė slaptaisiais vyriausybės reikalais.