Umberto Eco - Prahos kapinės

— O mano sūnus su jais, — rypavo senelis, palūžęs kūnu ir siela.

Ir patiekdavo puikios jautienos su barolo vynu.

— Mano sūnus niekada nesupras, koks puikus šis patiekalas su svogūnais, morkomis, salierais, šalavijais, rozmarinais, lauro lapais, gvazdikėliais, cinamonu, kadagio uogomis, druska, pipirais, sviestu, su alyvuogių aliejumi ir, žinoma, buteliu barolo, patiekiamas su kukurūzų arba bulvių koše, — sakydavo. — Kelkit, kelkit revoliuciją… Praradot gyvenimo skonį. Norit išvyti popiežių, kad paskui kimštumėt Nicos bouillabaisse [31] Žuvienė (pranc.). pagal to žvejo Garibaldžio dūdelę… Neliko nieko švento.

Tėvas Bergamaskis dažnai apsirengdavo pasaulietiniais drabužiais ir pasakęs, kad negrįš kelias dienas, išeidavo neprasitaręs nei kur, nei ko. Tuomet užeidavau į jo kambarį, paimdavau sutaną, apsivilkdavau ir gėrėdavausi savimi veidrodyje sukdamasis šokio žingsniu. Lyg moteris, atleisk man, Viešpatie, o gal pamėgdžiodavau jį. Jei paaiškėtų, kad esu abatas Dala Pikola, vadinasi, būsiu aptikęs tolimas savo polinkio vaidinti ištakas.

Abito kišenėse radau pinigų (matyt, juos užmiršo dvasiškasis tėvas), tad nutariau pasimėgauti ir gomurio malonumais, ir tomis miesto vietomis, kurias dažnai girdėjau šlovinamas.

Taip apsitaisęs — nesuvokiau, kad tais laikais tai buvo provokacija — leidausi klajoti po Baloti, to kvartalo prie Rūmų vartų, skersgatvius, kur anuomet gyveno Turino padugnės ir būdavo verbuojama kariauna iš aršiausių miestą apnikusių barabų. Bet švenčių dienomis Rūmų vartų rajono turgus būdavo nepaprastai gyvas, žmonės stumdydavosi, grūsdavosi prie prekystalių, tarnaitės būriais eidavo į mėsines, vaikai pakerėti sustingdavo priešais kalnus riešutinių saldėsių, rajūnai pirkdavo vištas, žvėrieną ir dešras, restoranuose negalėdavai rasti laisvo staliuko, o aš braukdavau sutana per besiplaikstančius ponių apdarus ir pamaldžiai įsmeigęs žvilgsnį į savo sunertas rankas vis dėlto akies kraštu stebėdavau skrybėlėtas, kepurėtas, apgaubtas šydu ar skepeta pridengtas moterų galvas ir svaigdavau nuo zujančių diližanų ir karietų, riksmų, klyksmų ir gaudesio.

Sujaudintas to bruzdesio, kurį tėvas ir senelis iki tol nuo manęs slėpė, kad ir dėl skirtingų priežasčių, nusigavau net iki vienos iš legendinių anuometinio Turino Tfietų. Apsitaisęs jėzuito apdaru ir piktdžiugiškai mėgaudamasis jo keliama nuostaba, eidavau į Caffè al Bicerin prie Paguodos šventyklos išgerti pienu, kakava, kava ar kitokiais aromatais dvelkiančio gėrimo iš į metalinį apsodą su ąsele įstatytos stiklinės. Anuomet dar nežinojau, kad po kelerių metų apie bicerin rašys net Aleksandras Diuma, vienas iš mano didvyrių, ir ne daugiau kaip du ar tris kartus apsilankęs toje stebuklingoje vietoje pažinau nektarą, kilusį iš bavareisa, tik bavariškoje kavoje pienas ir šokoladas susimaišo, o bičerino taip ir lieka trys šilti sluoksniai, tad galima užsisakyti bicerin pur e fiur kavos su pienu, pur e barba kavos su šokoladu, ar ’n poc’ d tut, kitaip tariant, visko po truputį.

Ak, tos vietos su vitrinomis geležiniais rėmais, reklaminiais skydais šonuose, ketaus pilioriais ir kapiteliais išorėje ir medžio boiseries [32] Medinė sienų apkala (pranc.). su veidrodžiais viduje, marmuro staliukais ir prekystaliu, už kurio stovėjo migdolais kvepiančios vazos su keturiasdešimt skirtingų rūšių dražė… Ypač mėgau viską stebėti sekmadieniais, nes kavą it nektarą gerdavo prieš Komuniją badavę ir išėję iš Paguodos šventyklos atgaivos ieškantys maldininkai. Per gavėnią bicerin būdavo ypač paklausus, nes karštas šokoladas nelaikytas maistu. Veidmainiai.

Be kavos ir šokolado malonumų, labiausiai džiugino galimybė apsimesti kuo nors kitu: tai, kad žmonės nežinojo, kas iš tiesų esu, man kėlė pranašumo jausmą. Turėjau paslaptį.

Be kavos ir šokolado malonumų, labiausiai džiugino galimybė apsimesti kuo nors kitu: tai, kad žmonės nežinojo, kas iš tiesų esu, man kėlė pranašumo jausmų.

Vėliau tuos nuotykius teko apriboti, o galiausiai ir visai nutraukti, mat bijojau susitikti ką nors iš draugų, kurie tikrai nelaikė manęs šventeiva ir manė, kad degu ta pačia karbonarų liepsna kaip ir jie.

Su tais busimaisiais tėvynės vaduotojais dažniausiai susitikdavome Gambero d’Oro užeigoje. Siaurame tamsiame skersgatvyje virš visai neišsiskiriančių durų iškaba su vėžiu skelbė: „Auksinio vėžio“ užeiga, geras vynas ir skanus maistas“. Pro tas duris įžengdavai į ilgą patalpą, kurioje buvo ir virtuvė, ir vyno rūsys. Gerdavome uosdami dešrų ir svogūnų kvapus, kartais žaisdavom pirštais, o dažniausiai it sąmokslo nekeliantys sąmokslininkai leisdavom naktis įsivaizduodami būsiančius sukilimus. Senelio virtuvė pripratino mane prie skanaus maisto, o Gambero d’Oro užeigoje dažniausiai (jei nesi išrankus) tegalėjai numalšinti alkį. Tačiau norėjau bendrauti ir pabėgti nuo įnamių jėzuitų, tad verčiau su jaunais draugais „Vėžio“ srėbalas nei niūrios namų vakarienės.

Apyaušriais išeidavom dvokdami česnakais, patriotiniu įkarščiu degančiomis širdimis ir apsisiausdavom jaukiu rūko apsiaustu, puikiai tinkančiu pasislėpti nuo policijos šnipų akių. Kartais užkopdavom į kalvas kitame Po krante ir iš aukštai žiūrėdavom į slėnį užliejusioje migloje plūduriuojančius stogus ir varpines, o saulės nurausvinta Supergos bazilika tolumoje atrodė lyg švyturys jūroje.

Mes, studentai, kalbėdavomės ne vien apie būsimą Tautą. Kaip įprasta būnant tokio amžiaus, šnekėdavomės ir apie moteris. Spindinčiomis akimis kiekvienas pasakodavo apie iš balkono vogčiomis mestą šypsnį, lipant laiptais paliestą ranką, iškritusią iš maldaknygės ir pakeltą (kalbėjo pagyrūnas) džiovintą gėlę, dar dvelkiančią ranka, įdėjusia.ją tarp tų šventų lapų. Sėdėdavau rūstus ir taip pelniau dorų ir griežtų papročių Madzinio šalininko šlovę.

Bet vieną dieną didžiausias mūsų būrio ištvirkėlis prasitarė palėpėje radęs savo begėdžio, negana to, girtuoklio tėvo skrynioje paslėptas knygas, anuomet Turine vadintas (prancūziškai) cochons, bet, nedrįsdamas jų iškrauti ant riebaluoto Gambero d’Oro stalo, nutarė paleisti mums per rankas, tad kai atėjo mano eilė, negalėjau atsisakyti.

Taip iki vėlyvos nakties varčiau tas knygas, neabejotinai brangias ir prabangias, įrištas tymu, su banguotom nugarėlėm ir raudonos juostelės skirtuku, auksuotais lapų kraštais, auksuotais fleurons [33] Augaliniais motyvais (pranc.). , o kai kurios aux armes [34] Su herbais (pranc.). . Jos vadinosi Une veillėe dejeunefille ar Ah! Monseigneur, si Thomas nous voyait ! [35] Jaunos moters naktinėjimai ir O, monsinjore, jei Tomas būtų mus užklupęs (pranc.). , virpėjau sklaidydamas lapus ir žiūrinėdamas graviūras, o per sprandą ir skruostus sruvo prakaitas: jaunos merginos pakėlusios sijonus rodė akinamai baltus užpakalius, siūlydamosi gašliems vyriškiams, tad nežinojau, ar mane labiau jaudina begėdiški jų apvalumai, ar kone nekalti įžūliai pasukusių galvas į prievartautojus merginų šypsniai, vylingi žvilgsniai ir šypsenos nušviesti veidai, gaubiami juodų plaukų, iš abiejų pusių susuktų žiedais; ar dar baisiau — trys moterys ant minkštasuolio sėdėjo praskėtusios kojas, rodydamos kaip tik tai, kas turėjo būti gamtos duota jų nekaltybės apsauga, viena pati siūlėsi dešinei vyro sutaršytais plaukais rankai, šis gi tuo pat metu spraudėsi į greta sėdinčią besarmatę ir ją bučiavo, o trečiai, nepaisydamas apnuogintų paslėpsnių, kairiąja ranka plėšė korsetą didindamas ir taip nepadorią iškirptę. Dar radau keistą gumbuoto veido abato karikatūrą — įdėmiau įsižiūrėjęs pamačiau, kad tas veidas yra iš daugybės visaip susivijusių nuogų vyriškų ir moteriškų kūnų ir milžiniškų varpų, kartu su sėklidėmis vaizduojančių tankius banguotus plaukus, krintančius jam ant sprando.