Umberto Eco - Prahos kapinės

Vaikystėje senelis neleido manęs į valstybinę mokyklą pasakęs, kad ten moko tik karbonarai ir respublikonai. Visus tuos metus leidau namuose vienas, valandų valandas apmaudžiai stebėdamas upės pakrantėje žaidžiančius vaikus, lyg šie būtų atėmę kažką, kas priklausė man, o likusį laiką uždarytas kambaryje mokiausi su tėvu jėzuitu, kurį senelis atsižvelgdamas į mano amžių išrinkdavo iš jį supusių juodvarnių. Visų tų mokytojų nekenčiau ne tik todėl, kad jie kalė mokslus daužydami lazdele per pirštus, bet ir dėl to, kad tėvas (tada, kai probėgšmais mane užkalbindavo) man diegė neapykantą kunigams.

— Mano mokytojai ne kunigai, o tėvai jėzuitai, — sakydavau.

— Dar blogiau, — atšaudavo tėvas. — Niekada nepasitikėk jėzuitais. Ar žinai, ką parašė kunigas (taip, įsidėmėk, kunigas, o ne masonas, karbonaras, šėtono iliuminatas, kaip mane vadina, o angeliško gerumo kunigas abatas Džobertis)? Jėzuitizmas diskredituoja, puola, skaudina, šmeižia, persekioja, žlugdo laisvos dvasios žmones, jėzuitizmas išveja iš valstybinės tarnybos gerus ir gabius, jie pakeičiami nevykėliais ir bailiais, jėzuitizmas lėtina, užkerta, trukdo, bukina, silpnina, šimtais būdų griauna viešąjį ir privatų švietimą, skleidžia apmaudą, nepatiklumą, priešiškumą, neapykantą, barnius, matomus ir slaptus asmenų, šeimų, klasių, valstybių, vyriausybių ir tautų nesutarimus, jėzuitizmas silpnina protus, tingumu pažaboja širdis ir valią, jaunuolius išsekina perdėta drausme, brandaus amžiaus žmones žlugdo nuolankia, veidmainiška morale, užmuša, atšaldo, nutraukia daugumos draugystę, šeimos meilę, sūnaus prieraišumą, šventą tėvynės meilę… Nėra pasaulyje kitos tokios beširdės (rašė jis), žiaurios ir negailestingos sektos kaip Jėzaus draugija, kai tik prireikia ginti savuosius interesus. Lipšniu, meilikaujančiu veidu, saldžiais it medus žodžiais, malonia ir draugiška pagalba jėzuitas, jei tik deramai laikosi ordino tvarkos ir vyresniųjų priesakų, pridengia savo geležinę sielą, nepažįstančią švenčiausių jausmų ir tauriausios meilės. Jis iš tiesų įgyvendina Makiavelio priesaką sprendžiant tėvynės likimą nepaisyti nei tiesos, nei netiesos, nei gailesčio, nei žiaurumo. Todėl jie nuo vaikystės ugdomi kolegijose, kad nepažintų šeimos meilės, neturėtų draugų, būtų pasirengę vyresnybei pranešti apie menkiausią artimo bendramokslio klaidą, suvaldytų kiekvieną širdies virpesį ir puoselėtų beatodairišką paklusnumą perinde ac cadaver [29] Kaip negyvėliai (lot.). . Džobertis rašė, kad Indijos fazingarai, arba smaugikai, savo dievams aukoja pasmaugtų ar papjautų priešų kūnus, o Italijos jėzuitai žudo sielas liežuviu kaip gyvatės arba plunksna.

Nors visada nusišypsodavau pamatęs, kad kai kurias iš tų minčių Džobertis nusirašė iš prieš metus išleisto Eženo Siu romano „Amžinasis žydas“, — užbaigdavo tėvas.

Tėvas. Juodoji šeimos avis. Jei klausytum senelio, jis susidėjo su karbonarais. Kalbėdamas apie senelio įsitikinimus jis pusbalsiu sakydavo neklausyti jo svaičiojimų, tačiau ar drovėdamasis, ar iš pagarbos tėvo idėjoms, ar todėl, kad manim nesidomėjo, vengdavo kalbėti apie savo paties idealus. Bet man užteko slapčia pasiklausyti senelio pokalbių su tėvais jėzuitais ar mamos Teresės plepalų su sargu, kad suprasčiau, jog tėvas susidėjo su tais, kurie pritarė revoliucijai ir Napoleonui, ir netgi kalbėjo, kad Italija turėtų atsikratyti Austrijos imperijos, Burbonų ir popiežiaus priespaudos ir tapti (to žodžio seneliui girdint negalėjai tarti) Tauta.

Mano mokslo pagrindus padėjo tėvas Pertuzas kiaunės profiliu. Tėvas Pertuzas pirmasis mokė mane mūsų laikų istorijos (o senelis mokė senosios).

Paskui pasklido gandai apie karbonarų sąjūdžius, apie kuriuos sužinodavau iš išvykusiam tėvui siunčiamų laikraščių, kuriuos nustverdavau, kol senelis nespėdavo sunaikinti. Dar atsimenu, kad lotynų ir vokiečių kalbų mane mokė tėvas Bergamaskis, toks artimas senelio draugas, jog namuose jam buvo skirtas kambarys netoli manojo. Tėvas Bergamaskis… Kitaip nei tėvas Pertuzas, jis buvo jaunas dailus vyras banguotais plaukais, gražių bruožų veidu, iškalbingas ir bent jau namuose oriai dėvėdavęs tvarkingą sutaną. Atmenu jo baltas rankas laibais pirštais su kiek ilgesniais, nei tikėtumeis iš bažnyčios tarno, nagais.

Matydamas mane palinkusį prie knygų, dažnai atsisėsdavo už nugaros ir glostydamas plaukus imdavo kalbėti apie daugybę naivaus jaunuolio tykančių pavojų ir aiškinti, jog karbonarų judėjimas yra ne kas kita, kaip didesnės rykštės — komunizmo — priedanga.

— Iki pastarojo meto, — sakydavo, — komunistai neatrodė baisūs, tačiau dabar, po Maršo (regis, taip tardavo tą vardą) manifesto, privalome atskleisti jų žabangas. Tau dar neteko girdėti apie Babetę iš Interlakeno. Savo prosenelio Vaishaupto verta dukraitė, ji vadinta šveicarų komunizmo Švenčiausiąja Mergele.

Kažin kodėl tėvą Bergamaskį labiau domino ne maištai Milane ar Vienoje, apie kuriuos anomis dienomis daug kalbėta, o religiniai Šveicarijos katalikų ir protestantų kivirčai.

— Babetė gimė iš apgaulės ir augo apsupta apsirijėlių, vagių, plėšikų ir kraujo. Dievą pažino tik girdėdama jį nuolat keikiamą. Per susirėmimus Liucernos apylinkėse radikalai susidorojo su keliais katalikais iš pirmųjų kantonų, ir būtent Babetės namuose jiems išplėštos širdys ir išluptos akys. Po grožio mantija Babetė vėjo plaikstomais ilgais geltonais it Babilono kekšės plaukais slėpė esanti slaptųjų draugijų šauklė, demone, rezganti tų paslaptingų gaujų intrigas ir gudrybes, ji pasirodydavo netikėtai ir pradingdavo akies mirksniu kaip piktasis elfas, žinojo slapčiausias paslaptis, diplomatines depešas išplėšdavo nė neperlaužusi antspaudų, it gyvatė įsmukdavo į slapčiausius Vienos, Berlyno, net Peterburgo kabinetus, padirbinėjo vekselius, klastojo pasų numerius, vaikystėje išmoko nuodijimo meno ir sektos įsakyta deramai juo naudodavosi. Atrodė apsėsta Šėtono, tiek turėjo karštos gyvasties ir toks kerintis buvo jos žvilgsnis.

Išplėtęs akis stengiausi nesiklausyti, bet naktimis sapnuodavau Babetę iš Interlakeno. Nors ir mėginau snūduriuodamas išmesti iš galvos šviesiaplaukės demonės, be abejonės, ant nuogų pečių užkritusiais plaukais, tos šėtoniškos ir kvapnios šmėklos geidulingai alsuojančia krūtine, bedieviškos ir nuodėmingos, paveikslą, bet ilgėjausi jos kaip sektino pavyzdžio ir, nors mane apimdavo siaubas vien nuo minties paliesti ją pirštais, troškau būti kaip ji, toks pats visagalis slaptasis agentas, keičiantis pasų numerius ir nešantis pragaištį priešingos lyties aukoms.

Išplėtęs akis stengiausi nesiklausyti, bet naktimis sapnuodavau Babetę iš Interlakeno.

Mano mokytojai mėgo skaniai pavalgyti, šios ydos ir aš neatsikračiau net suaugęs. Prisimenu užstalės nuotaiką, jei ne linksmą, tai bent apsimestinai rimtą, kai gerieji tėvai aptarinėdavo senelio jiems paruošto mėsos troškinio tobulą skonį.

Jam reikia mažiausia pusės kilogramo jautienos filė, uodeginės, šlauninės, rūkytos dešros, veršiuko liežuvio, galvos, virtos kiaulienos dešros, vištienos, svogūno, dviejų morkų, dviejų lapinių salierų, ryšelio petražolių. Viską išvirti užtrunka skirtingą laiką, nelygu mėsa. Bet, kaip primindavo senelis, o tėvas Bergamaskis patvirtindavo įnirtingai linksėdamas galva, vos sudėjus mėsą ant padėklo, kuris bus nešamas ant stalo, reikia ją apiberti sauja rupios druskos ir apipilti keliais samčiais karšto sultinio skoniui sustiprinti. Garnyro nedaug, gal kelios bulvės, bet daug padažų — vynuoginis garstyčių, krienų, garstyčių su vaisiais, o svarbiausia (čia senelis nesileisdavo į jokius kompromisus) — žaliasis užpilas: sauja petražolių, keturių ančiuvių filė, bandelės minkštimas, šaukštelis kaparėlių, skiltelė česnako, virto kiaušinio trynys. Viską gerai sutrinti su alyvuogių aliejumi ir actu.