Umberto Eco - Prahos kapinės

Atmenu, tokie buvo mano vaikystės ir paauglystės malonumai. Ko dar geidauti?

Tvanki popietė. Mokausi. Tėvas Bergamaskis tylėdamas atsisėda už manęs, pirštais suspaudžia sprandą ir šnabžda, kad tokiam dievobaimingam, tokiam geram berniukui, kuris norėtų išvengti kitos lyties gundymų, jis galįs duoti ne tik tėvišką draugystę, bet ir šilumą bei meilę, kokią gali duoti subrendęs vyras.

Nuo tada jokiam kunigui neleidžiu savęs paliesti. Gal persirengiu abatu Dala Pikola, kad galėčiau liesti kitus?

Tačiau artėjant mano aštuonioliktajam gimtadieniui senelis, norėjęs, kad tapčiau advokatu (Pjemonte advokatais vadinami visi baigę teisės studijas), pagaliau sutiko išleisti mane iš namų ir pasiuntė į universitetą. Pirmą kartą bendravau su savo bendraamžiais, bet per vėlai, kad jais pasitikėčiau. Nesupratau, kodėl jie prislopintai kikena ir supratingai susižvilgčioja kalbėdami apie moteris, ir leidžia per rankas prancūziškas knygas su bjauriomis graviūromis. Mieliau likdavau vienas ir skaitydavau. Tėvas iš Paryžiaus prenumeravo Le Constitutionnel, kuris dalimis spausdino Siu „Amžinąjį žydą“, ir aš, žinoma, tą knygą ryte rijau. Iš jos sužinojau, kaip niekingoji Jėzaus draugija, siekdama užvaldyti kieno nors palikimą, rezgė kokčiausius nusikaltimus, pamynusi vargšų ir dorųjų teises. Tie skaitiniai mane ne tik paskatino nepasitikėti jėzuitais, bet ir atskleidė feuilleton [30] Dalimis laikraščiuose spausdinamas romanas (pranc.). malonumus: savo namų palėpėje radau dėžę su knygomis, kurias tėvas akivaizdžiai nuslėpė nuo senelio (kaip ir aš stengiausi nuo jo nuslėpti šią vienatvės ydą), ir, kol paskausdavo akys, ištisas popietes leidau su „Paryžiaus paslaptimis“, „Trimis muškietininkais“, „Grafu Montekristu“…

Prasidėjo nuostabūs 1848 metai. Kiekvienas studentas džiūgavo, kad į popiežiaus sostą sėdo kardinolas Mastajus Feretis, kuriam prieš dvejus metus popiežius Pijus IX suteikė amnestiją už politinius nusikaltimus. Metų pradžioje Milane kilo pirmieji maištai prieš austrus, ir miestiečiai, siekdami sukelti imperijos karališkojo iždo krizę, netgi liovėsi rūkę (mano bičiuliams turiniečiams tie draugai milaniečiai, ramiai laikęsi prieš kareivius ir policijos pareigūnus, provokavusius juos kvapniausiais cigarų dūmais, atrodė tikri didvyriai). Tą pat mėnesį kilo revoliuciniai sąjūdžiai Abiejų Sicilijų karalystėje, ir Ferdinandas II pažadėjo konstituciją. Tačiau vasarį Paryžiuje liaudies sukilimas nuvertė nuo sosto Liudviką Pilypą ir buvo paskelbta (pagaliau ir vėl!) respublika, panaikinta mirties bausmė už politinius nusikaltimus bei vergovė ir suteikta visuotinė balso teisė, tad kovą popiežius palaimino ne tik konstituciją, bet ir spaudos laisvę ir atleido geto žydus nuo daugybės žeminamų apeigų bei priespaudos. Maždaug tuo metu konstituciją pripažino ir didysis Toskanos kunigaikštis, o Karolis Albertas paskelbė Sardinijos karalystės statutą. Ir pagaliau revoliuciniai Vienos, Bohemijos, Vengrijos sąjūdžiai bei penkios Milano sukilimo dienos privertė austrus pasitraukti, o pjemontiečių kariuomenė pradėjo karo veiksmus išlaisvintam Milanui prijungti prie Pjemonto. Mano draugai šnabždėjo ir apie komunistų manifesto pasirodymą, juo džiaugėsi ne vien studentai, bet ir darbininkai bei žemiausių luomų žmonės, ir visi tikėjo, kad netrukus paskutinis kunigas bus pakartas ant paskutinio karaliaus žarnų.

Tačiau ne visos žinios buvo geros, nes Karolis Albertas mūšius pralaimėjo ir milaniečių bei visų patriotų buvo paskelbtas išdaviku, o Pijus IX, įbaugintas vieno iš savo ministrų žmogžudystės, spruko į Gaetą pas Abiejų Sicilijų karalių, veikė slapta ir pasirodė besąs mažiau liberalus nei dėjosi iš pradžių, o daugelis konstitucinių lengvatų buvo panaikintos… Bet į Rbmą atvyko Garibaldis su Madzinio patriotais, ir kitų metų pradžioje turėjo būti paskelbta Romos respublika.

Tėvas galutinai pradingo iš namų kovą, mama Teresė kalbėjo esanti tikra, kad jis prisidėjo prie sukilėlių milaniečių, bet apie gruodį vienas iš mūsų įnamių jėzuitų gavo žinią, esą tėvas pasiekęs madziniečius, patraukusius ginti Romos respublikos. Prislėgtas senelis svaidėsi siaubingomis pranašystėmis, kad annus mirabilis netrukus taps annus horribilis. Tais pačiais mėnesiais Pjemonto valdžia uždraudė jėzuitų ordiną ir konfiskavo jo turtus, o siekdama jį galutinai sunaikinti uždraudė ir jam artimus ordinus — Šventojo Karolio ir Švenčiausiosios Marijos bei ligvoritus.

— Ateina Antikristas, — aimanavo senelis ir matydamas, kaip pildosi liūdniausios Mordechajaus pranašystės, aišku, dėl visko, kas tik nutikdavo, kaltino žydų intrigas.

Senelis priglausdavo nuo liaudies įtūžio bėgančius tėvus jėzuitus, kol šiems pavykdavo įsiterpti į pasaulietinę dvasininkiją, o 1849 metų pradžioje daug jų atvyko slapta pabėgusių iš Romos ir visi pasakojo, kokie siaubingi ten dėjosi dalykai.

Tėvas Pakis. Perskaitęs Siu „Amžinąjį žydą“ jame regėjau įsikūnijusį tėvą Rodeną, ištvirkusį jėzuitą, veikusį šešėlyje ir visus moralės principus aukojusį draugijos labui, nes jis kaip ir tėvas Rodenas vilkėjo pasaulietinius drabužius ir dėjosi nepriklausąs ordinui, kitaip tariant, nešiojo palaikį apsiaustą prisigėrusią prakaito, pleiskanomis nusėta apykakle, vietoj kaklaskarės ryšėjo nosinę, vilkėjo nudrengtą juodos gelumbės liemenę, o savo dideliais, visada purvinais batais nesivaržydamas trypė gražiuosius mūsų namų kilimus. Aštrių bruožų, liesas, išblyškęs veidas, žili riebaluoti prie smilkinių prilipę plaukai, vėžlio akys, siauros pamėlusios lūpos.

Nesitenkindamas tuo, kad vien prisėdęs prie stalo sukeldavo pasidygėjimą, dar visiems atimdavo apetitą ir siaubingomis istorijomis, kurias pasakodavo pamokslininko tonu ir žodžiais:

— Bičiuliai, balsas man dreba, bet turiu jums pasakyti. Raupsai plinta iš Paryžiaus, ir nors Liudvikas Pilypas nebuvo šventasis, tačiau anarchiją pažabojo. Šiomis dienomis mačiau Romos liaudį! Bet ar išties tai buvo Romos liaudis? Apdriskusios, susivėlusios būtybės, kalėjimo atmatos, kurios už taurę vyno atsisakytų rojaus. Ne liaudis, o prastuomenė, pagimdyta Romoje niekingiausių Italijos ir užsienio miestų atmatų, garibaldiečių ir madziniečių, aklas visų blogybių įnagis. Jūs nė nežinote, kokių nuodėmingų piktadarybių pridarė respublikonai. Jie įsiveržia į bažnyčias, plėšia urnas su kankinių palaikais, pelenus leidžia pavėjui, o urnas verčia naktipuodžiais. Lupa šventuosius akmenis iš altorių, tėplioja juos išmatomis, durklais bado Švenčiausiosios Mergelės statulas, šventųjų atvaizdams išduria akis ir anglimi prirašinėja nešvankybių. Vieną dvasininką, pasisakiusį prieš respubliką, įsitempė į pavartę, pervėrė durklu, išlupo akis ir išpjovė liežuvį, o paleidę žarnas apsuko aplink kaklą ir pasmaugė. Ir nemanykite, kad išlaisvinus Romą (kalbama, kad iš Prancūzijos turėtų ateiti pagalba) madziniečiai bus nugalėti. Jie suvirto iš visų Italijos provincijų, yra gudrūs ir apsukrūs, melagiai ir apgavikai, ryžtingi ir narsūs, kantrūs ir tvirti. Jie ir toliau telkiasi slapčiausiuose miesto užkaboriuose, gudriomis veidmainystėmis prasiskverbia į slapčiausius kabinetus, į policiją, kariuomenę, laivyną ir tvirtoves.

Vieną dvasininką, pasisakiusį prieš respubliką, jie įsitempė į pavartę, pervėrė durklu, išlupo akis ir išpjovė liežuvį, o paleidę žarnas apsuko aplink kaklą ir pasmaugė.