Vilis Mainkas: Nuostabios Marko Polo kelionės

Matėjas atsirėmė alkūnėmis į stalą ir įsmeigė akis į vieną tašką. Vynas butelyje teliūskavo į laivo supimo taktą.

— Aš prikalbėjau Antoniją, kad slapta priimtų mane į laivą. Mat, bijojau, kad tavo tėvas ims ir pasakys: „Ne, Matėjau, jūs mums nereikalingas.“ Šit ir tupiu dabar čionai ir kalbu apie tokius dalykus, kurių visai nenorėjau pasakoti.

— Aš jums padėsiu, kapitone Matėjau, — sušuko Markas. — Jūs turite keliauti su mumis! Kaip aš džiaugiuosi! Palaukit, aš tuojau pakalbėsiu su savo tėvu.

Markas užlipo ant denio ir vėl atsisėdo į savo senąją vietą.

— Kokias tu ten turi paslaptis su kapitonu Antonijų? — paklausė Mafijas Polas.

— Aš turiu jums šį tą pasakyti, tėte.

— Kas gi atsitiko?

— O man ar galima žinoti, kas čia per reikalas? — pasiteiravo Mafijas.

— Kaipgi. Aš noriu su jumis abiem pasikalbėti.

Ir Markas papasakojo, ką jis matęs kapitono kajutėje, ir ėmė karštai prašyti, kad jie patenkintų kapitono Matėjo norą.

Nikolas ir Mafijas Polai žinojo, kas per vienas tasai Matėjas, buvo girdėję apie jo drąsius kontrabandinius žygius. Apie tai kalbėjo visa Venecija. Tėvas su dėde pasikeitė žvilgsniais. Markas stebėjo juos su nerimu širdyje.

— Na ką gi, eisime pasižiūrėti to tavo kapitono Matėjo, — pasakė Mafijas Polas atsistodamas. — Kaip manai, Nikola, ar imsime jį drauge, jei jis mums patiks?

— Nagi eime pas jį, Mafijau!

— Jis jums tikriausiai patiks, dėde, — karštai atsiliepė Markas, — jis beveik toks pat, kaip jūs!

— Ak, šitaip! Tada viskas gerai!

Laivas plaukė netoli kranto. Tolumoje dunksojo tamsūs kalnai. Bangos daužė pakrantės uolas. Markas su nekantrumu laukė grįžtančių tėvo ir dėdės, bet jie ilgai nesirodė. Žemė vėl dingo iš akių, aplinkui nieko daugiau nesimatė — tik dangus ir vanduo.

Pagaliau broliai, kapitono Antonijo lydimi, grįžo į denį.

— Kas atsitiko, tėveli? — paklausė Markas. — Kodėl neatsivedėte kapitono Matėjo?

— Tatai ne taip paprasta, — atsakė jam dėdė Mafijas. — Po savanoriško kalėjimo jo išvaizda tokia, kad be abejonės įvarys baimės mūsų šauniesiems vienuoliams. Rytoj kapitonas Antonijas pristatys jį visiems.

— Vadinas, jis keliaus su mumis? — džiaugsmingai sušuko Markas.

Nikolas Polas linktelėjo galvą.

— Man rodos, jis šaunus vyras, — pasakė Mafijas.

Kapitonas Antonijas švaistėsi po denį, šūkaudamas ir įsakinėdamas. Jūreiviai sukruto, nes vėjas buvo palankus. Praslinko dar kelios dienos, ir jūra atgijo: horizonte vis dažniau pasirodydavo burlaiviai ir irkluojamos galeros. Tačiau krantų dar nebuvo matyti. Jūros paviršius, rodos, buvo supintas iš daugybės galingų besikaitaliojančių žalsvų ir tamsiai mėlynų srovių.

Matėjas jausdavosi be galo laimingas, kai jam leisdavo pavaduoti šturmaną. Ir Markas visur būdavo drauge su juo. Vieną rytą jie pamatė žemę. Kalnų papėdėje driekėsi nedidelis miestelis. Palei įlanką rikiavosi balti ir geltoni namai su plokščiais stogais. Priešais juos buvo Armėnijos pakrantė.

— Štai mes ir pasiekėme tikslą,— pasakė Matėjas. — O gaila! Jūra tokia žavi!

Žmonės kalbėjo patylomis, neramiai dairėsi aplinkui, tarytum bijodami, kad vėl gali pasikartoti taip neseniai pergyventos baisenybės. Per miestą praūžė karas, palikdamas sugriautus namus, nuskendusius laivus, ietimis ir strėlėmis pervertus, kraujais paplūdusius kūnus.

Virš ištuštėjusio Ajaso [10] Ajasas ir Sisas — Kilikijos Armėnijos miestai. Tos šalies kalnų tarpekliais eidavo vilkstinės iš Bagdado ir Damasko į Bosforo krantus ir iš Samarkando, Tbilisio ir Tebrizo į Viduržemio jūros uostus. XI ir XII amž. per Kilikijos Armėniją ne kartą žygiavo kryžiaus karų dalyviai, ir šitoji šalis pasidarė viena iš atramos bazių kryžiaus karams. uosto švietė švelni rudens saulė. Išilgai pakrantės augo palmės. Aplink mėlynuojančią įlanką dunksojo tamsūs kalnai.

Nikolas ir Mafijas Polai tuojau pat leidosi į Venecijos pirklių faktoriją. Prieš porą metų jie ten lankėsi, grįždami į Veneciją. Tada Ajasas buvo klestintis prekybos miestas — jo gatvėse galima buvo sutikti visokių tautybių žmonių iš įvairių kraštų, čia lankydavosi pirkliai iš Venecijos, Genujos, Bagdado, Ormuzo. [11] Kilikijos Armėnijos karaliai su mongolais gyveno taikiai. Jie save pripažindavo Irano mongolų chanų vasalais ir tarpininkaudavo Europos karaliams per diplomatinius pasitarimus su mongolų valdovais. O dabar čia riogsojo vieni griuvėsiai. Ir motinos, pamačiusios svetimšalius, baimingai šaukdavosi savo vaikus.

Kas gi atsitiko?

Meseras [12] Ponas (ital.). Nelis, vienintelis venecijietis, likęs Ajase, priėmė juos labai nuoširdžiai ir pakvietė į savo namus. Iš jo broliai Polai sužinojo, kas čia įvyko prieš keletą savaičių.

Egipto sultonas Baibaras įsiveržė su didele kariuomene į Armėniją ir nuniokojo jos žemes. Sostinė Sisas buvo paimta ir išplėšta, karaliaus rūmai ir sodai nusiaubti. [13] Kilikijos Armėnija, kaip mongolų ir Vakarų Europos valstybių sąjungininkė, stojo į karą su Egiptu ir, dar prieš atvykstant Markui Polui į Ajasą, buvo nusiaubta Egipto sultono Beibarso (1260–1277).

Ajaso gyventojai, pastebėję artėjančius priešo pulkus, bėgo į kalnus arba ieškojo prieglobsčio uoste stovėjusiuose laivuose. Sultono kariauna apiplėšė apleistą miestą ir jį sudegino. Paskiau jie užgrobė ir nuskandino laivus, kuriuose žuvo du tūkstančiai armėnų.

— O kaip jūs išsigelbėjote, mesere Neli? — paklausė Mafijas Polas.

— Aš su armėnų pirkliais pabėgau į kalnus. Egipto kariuomenei pasitraukus, radau savo įmonę apiplėštą, bet, laimė, pastatai nebuvo sugriauti. Pamažu žmonės grįžo iš kalnų į miestą.

— Vadinas, dabar pavojinga leistis į kelionę? — paklausė Nikolas Polas.

— Aš nesu bailys, — atsakė Nelis, — bet naktį vengiu rodytis gatvėje.

Tarnaitė atnešė vyno ir uždegė žvakes. Meseras Nelis paprašė svečius likti vakarienės, bet broliai nerimo. Jie padėkojo ir atsisveikino su vaišingu šeimininku.

— Atrodo, kelionę teks atidėti, — tarė Mafijas Polas.

Uosto gatve švilpavo vėjas. Po griuvėsius slampinėjo alkani šunys. Vakaro saulė nudažė dangų ir jūrą — raudona ir gelsva šviesa įvairiausiais atspalviais raibuliavo viršum vandens ir skverbėsi pro dulkių debesis, sūkuriais nešamų link jūros.

— Jei mes pateksime į mameliukų [14] Mameliukai — viduramžių Egipto vergai ir atleistiniai. XII–XIII amž. Egipto valdovai visur, kur tik galėdami, supirkinėjo vergus savo kariuomenei papildyti. Tarp mameliukų buvo žmonių iš įvairiausių tiurkų genčių, taip pat čerkesų, osetinų, gruzinų ir net iš Kijevo bei Riazanės kilusių vyrų. XIII amž. pirmojoje pusėje mameliukai Egipte įgijo didelę įtaką, o 1250 metais užgrobė valdžią. Sultonas Beibarsas buvo poloviečių kilmės mameliukas, ir labai galimas daiktas, kad jo senelis kariavo su kunigaikščiu Igoriu „prie upės, prie Kajalos ties Dniepru didingu“. nagus, jie mus nugalabys.

— Popiežiaus pasiuntiniai su dovanomis didžiajam chanui jiems būtų puikus laimikis.

Broliai pasuko laivo link. Kresnas Mafijas, nuo kurio stambaus veido niekuomet nenuslinkdavo pašaipi šypsena, ir lieknas, tvirto sudėjimo ir ryškių bruožų Nikolas — jie visai nebuvo panašūs, bet be žodžių suprasdavo vienas kitą. Dabar kiekvienas jų laukė, kad kitas pirmas pradėtų kalbą dėl slegiamų juos rūpesčių.