Vilis Mainkas: Nuostabios Marko Polo kelionės

— Duokš ranką, sūnau, — pasakė kapitonas Matėjas, — kas žino, kada mes vėl pasimatysim? Niekas negali iš anksto pasakyti, ar tai įvyks po penkių dienų, ar po penkerių metų, o gal ir niekados. Senas jūrininkas linki tau gero vėjo. O tai verta daugiau, negu tūkstantis dukatų.— Ir jo skardus juokas nuaidėjo tarp mūrinių sienų.

Marko ranka dingo didžiuliame kapitono delne. Bet jaunuolis išlaikė šį stiprų paspaudimą nė nemirktelėjęs.

— Iki pasimatymo, kapitone Matėjau! — šūktelėjo Markas skardžiu balsu. — Po penkių dienų vėl susitiksim!

Linksmas jis iššoko į krantą ir pastūmė koja valtį, kurioje liko sumišęs kapitonas Matėjas.

Rytas buvo vėsus ir vėjuotas. Pakėlęs bures, laivas pasuko San Nikolo forto link. Senatoriai ir vienuolyno vyresnysis, išlydėję popiežiaus pasiuntinius, grįžo į Dožų rūmus. Tik Džovanis su Džanina dar liko krantinėje. Stovėdamas denyje su vėjo draikomais plaukais, Markas Polas mojavo savo draugams tol, kol tie visiškai dingo iš akių. Tada jis nuėjo į priekį, ir netrukus laivas, išskleidęs visas bures, išplaukė į atvirą jūrą.

Markas nesitvėrė džiaugsmu. Jis jautėsi lyg erelis, laisvai ir didingai sklandąs padangėmis.

Vilnys daužėsi į laivo bortus, siaura Lido [5] Lido — grupė salų ir uostas priešais Venecijos lagūną. Garsus kurortas. juosta pasislėpė už horizonto, aplinkui tyvuliavo nerami pilkšvai žalia jūra su baltomis bangų keteromis.

Mafijas Polas stovėjo šalia savo sūnėno. Ir jo veide atsispindėjo džiaugsmas, kurį žmogus visada patiri, kai laivas palieka uostą ir su pakeltomis burėmis skrodžia jūros bangas.

Jis pasilenkė prie Marko ir tarė:

— Na matai, pagaliau mes ir keliaujame!

— Kaip žavu, dėde Mafijau!

Brolis Gujelmas taip pat stovėjo denyje. Bet jo žvilgsnis buvo nukreiptas atgal, ten, kur dar neseniai matėsi apsauginiai San Nikolo vienuolyno mūrai. Rodos, jie kartu su Lido sala būtų nugrimzdę į jūrą.

Brolis Nikolas sėdėjo kajutėje ir saugojo brangias popiežiaus dovanas didžiajam chanui. Puikios krištolinės vazos, bažnytiniai apdarai, vienuolių perrašytos knygos ir kiti vertingi daiktai užėmė pusę kajutės — vietos užteko vos porai sudėtų viena ant kitos lovų, mažam staliukui ir dviem taburetėm. Brolis Nikolas buvo prityręs ir išsimokslinęs dievo tarnas, vis dėlto jam daugiau patiko ramus ir saugus vienuolio gyvenimas, negu ši, nors ir labai garbinga, popiežiaus Grigaliaus X patikėta misija.

Broliui Nikolui pasirodė, kad laivą staiga ėmė stipriau supti. Jis prisistūmė prie lovos taburetę ir palypėjęs įsikibo abiem rankom į turėklą. Ilgai laukti nereikėjo — kajutės siena siūbtelėjo žemyn, ir popiežiaus pasiuntinys įriedėjo į savo guolį.

Išsitiesęs lovoje, vienuolis lengviau atsikvėpė. Jis buvo toks apkūnus, kad tarp pilvo ir lubų beliko vos sprindžio tarpas, todėl vartytis reikėjo labai atsargiai. Stebėdamas keistai siūbuojančias kajutės sienas ir klausydamasis duslaus jūros šniokštimo, brolis Nikolas su karčia šypsena galvojo apie ramų gyvenimą tarp vienuolyno sienų. Pastarųjų dienų įvykiai jį gerokai nukamavo. Bet netrukus jis užmigo, pamiršdamas visus savo vargus.

Markas Polas per tą trumpą laiką arčiau susipažino su laivo vadovybe ir, kalbėdamasis su jūreiviais, daug ką sužinojo apie įgulą. Jam atrodė keista, kad kapitonas Antonijas retai tepasirodo denyje, visiškai pasikliaudamas savo šturmanu ir prityrusia įgula. Bocmanas papasakojo Markui, kad kapitonas nevengiąs išmesti vieną kitą burnelę ir savo kajutėje turįs neišsenkamas vyno atsargas. Bet kapitonas baisiai širstąs, jei kuris nors iš jo vyrų išgeria bent lašelį. Jau ne kartą yra buvę, kad jis išrikiuodavo visą įgulą, pradedant šturmanu ir baigiant virėju, prieidavo prie kiekvieno iš eilės, liepdamas papūsti kvapą. Dažnas traukdavosi atatupstas, kai kapitonas Antonijas kišdavo nosį prie jo burnos, nes prieš tokius patikrinimus, užsidaręs savo kajutėje, jis išmaukdavo slapčiomis ne vieną butelį vyno.

Bet Antonijas buvo senas jūrų vilkas, todėl jūreiviai nepyko ir tik šaipydavosi iš tokių jo užgaidų. Kartą, po smarkios audros Biskajos įlankoje, kapitonas Antonijas kvietėsi iš eilės į savo kajutę visą įgulą ir kiekvieną pavaišino stiklu vyno, žinoma, nepamiršdamas išgerti ir pats.

Taip Markas Polas sužinojo visokių linksmų ir liūdnų istorijų. Pūtė gaivus vėjas, ir malonu buvo stovėti denyje, mėgautis tolydžio besikeičiančiais jūros vaizdais, bangų žaismu ir stebėti šaudančias virš vandens žuvėdras.

Tačiau pasitaikydavo ir nuobodžių valandų, ypač kai nurimdavo vėjas ir dangus apsiniaukdavo. Tada burlaivis iš lėto slinkdavo per vandens dykumą, netekusią viso savo grožio. Ir tuomet pajunti begalinį norą pajusti žemę po kojomis, pamatyti medžius, vilnijančius javų laukus ir žmones, vaikščiojančius po pievą.

— Tai tikra jūros liga, — paaiškino Markui bocmanas. — Ji praeina, vos tik pasirodžius saulei arba pakilus audrai. — Įdegęs, vėjų nugairintas jūreivio veidas su mažomis protingomis akimis įgijo paslaptingą išraišką.— Puikiausias dalykas jūroje — tai štormas. Tik tada kaip reikiant pasijunti žmogumi.

Bet Markas buvo taip susidomėjęs kelione, kad jo visiškai nepalietė ši jūros nuobodulio liga. Jau tris dienas jie plaukė, o jam vis dar nepavyko žvilgtelėti į kapitono kajutę. Eidamas į denį, kapitonas Antonijas niekuomet nepamiršdavo užrakinti durų. Markas tuojau pat nusėlindavo žemyn ir klausydavosi, priglaudęs ausį prie durų. Tačiau kapitono kajutėje būdavo tylu.

Nejaugi jis būtų apsirikęs? Markas negalėjo tuo patikėti. Jo įtarimą sustiprino ir tai, kad rakto skylutė visada būdavo, pridengta. Čia glūdėjo kažkokia paslaptis, apie kurią, be kapitono, tik jis vienas težinojo. Jei nuojauta jo neapgavo, penktąją kelionės dieną laive turėtų kažkas įvykti.

Vienuoliai daugiausia sėdėdavo savo ankštoje kajutėje. Markas dažnai su jais pasikalbėdavo. Brolis Nikolas da Vičenca su savo perdėtu mandagumu ir verksmingu balsu jam nepatiko. Užtat su broliu Gujelmu jis mielai pasišnekučiuodavo. Kai Nikolas da Vičenca šniokštuodamas užkopė į denį, Markas nulipo žemyn ir pasibeldė į vienuolių kajutės duris.

— Garbė Jėzui Kristui! — pasveikino jis.

— Per amžių amžius, amen. Sėsk, sūnau mano, — pakvietė brolis Gujelmas, pristumdamas taburetę.

Ant stalo gulėjo knyga.

— Ar galiu paklausti, ką jūs čia skaitote, broli Gujelmai? — pasidomėjo Markas Polas, žiūrėdamas į gražias, ranka rašytas eilutes. Tiesios raidės buvo tarsi nubraižytos gelsvame popieriuje.

— Tai brolio Džovanio de Piano Karpinio užrašai. 1245 metais jis kaip popiežiaus pasiuntinys keliavo pas mongolus. Aš nusirašiau kai kurias tos knygos vietas. Prieš išlipdamas į krantą, išmesiu tą rankraštį į jūrą. [6] Čia kalbama apie knygą „Mongolų istorija", kurią Pianas Karpinis parašė, sugrįžęs iš kelionės. Marko Polo laikais dar nežinota spaudos ir knygos būdavo perrašomos ranka. — Ir brolis Gujelmas atsiduso.

— Negi ten taip blogai, ką jis rašo? — nustebęs paklausė Markas.

— Mongolai išdidūs ir žiaurūs. Popiežiaus pasiuntiniams, sukorusiems nepaprastai ilgą ir sunkų kelią, kol pasiekė chano Kujuko rūmus, teko ilgai laukti priėmimo. Ir elgėsi su jais chanas labai išdidžiai.

— Ar aš galiu paskaityti, ką rašo apie tai brolis Karpinis? — smalsiai paklausė Markas.

— Skaityk balsiai, kad ir aš dar kartą išgirsčiau. Štai nuo šios vietos: čia kaip tik aprašyta vienuolių ir pasiuntinių audiencija pas chaną.