Vilis Mainkas: Nuostabios Marko Polo kelionės

Brolis Gujelmas padavė Markui rankraštį, ir jaunuolis įniko skaityti:

„Kai naujasis chanas įžengė į sostą, mums buvo įsakyta jam prisistatyti. Pirmasis chano tarėjas Džingajus, surašęs mūsų ir kitų svetimšalių vardus, ėmė juos garsiai skaityti, skelbdamas valdovui ir jo kunigaikščiams apie atvykusius. Paskui kiekvienas iš mūsų priklaupė keturis kartus ant kairiojo kelio, bet mes buvome įspėti, kad neperžengtume šėtros slenksčio. Ir tik po to, kai buvome kruopščiai patikrinti, ar neturime durklų, buvome įleisti į vidų iš rytų pusės, nes iš vakarų galėjo įeiti tik pats valdovas. Taip pirmą kartą atsidūrėme naujojo chano būste. Čia jis priėmė ir visus kitus pasiuntinius, bet šiaip į jo šėtrą retai kas gaudavo pakliūti.

Ir įteikė pasiuntiniai chanui visokiausių dovanų — šilko, aksomo, purpurinių audinių, kilimų, auksu siuvinėtų diržų, brangių kailių ir aibes kitų vertingų daiktų. Jų buvo tokia gausybė, tarsi kokioj pasakoj. Užvis gražiausias buvo brangakmeniais nusagstytas baldakimas, nešamas valdovui virš galvos, kad jo nekaitintų saulė. O chano vietininkas dovanų atvarė apie pusšimtį rinktinių kuprių su auksu išsiuvinėtomis gūniomis, ant kurių buvo įtaisyti platūs balnai žmonėms sėdėti. Be kuprių chanas gavo ištisas kaimenes puošniai pabalnotų ir pakamanotų žirgų bei mulų.

Mus taip pat paklausė, ar norėtume įteikti chanui savo dovanas, bet mes beveik viską jau buvome išdaliję.

Atokiau nuo karo stovyklos ant kalvos stovėjo mažiausiai penki šimtai vežimų, prikrautų aukso, sidabro ir šilkinių apdarų. Visą šią mantą pasidalijo tarp savęs chanas su kunigaikščiais, o šie tą dalį skirstė savo žmonėms taip, kaip jiems atrodė reikalinga.“

Beskaitydamas Markas užmiršo, jog esąs ankštoje laivo kajutėje. Tarytum pasakų pasaulis atsivėrė prieš jo akis, ir troškimas pamatyti tuos kraštus su jų neapsakomais lobiais jaunuolį vergte pavergė.

Nepatenkintas brolio Gujelmo balsas pažadino jį iš tų svajų.

— Pakaks, mano sūnau. Aš matau, kaip sužavėjo tave tasai nuodėmingas svetimos šalies gyvenimas.

Markas padėjo knygą ant stalo.

— Taip, broli Gujelmai, — pasakė jis, — aš labai patenkintas mūsų kelione. Tėvas man daug yra pasakojęs apie didžiojo chano Chubilajaus [7] Chanas Chubilajus (1216–1294) — Čingischano anūkas, valdęs Čingischano giminės „pagrindinę jurtą“, tai yra Mongoliją su gretimomis Pabaikalio ir Užbaikalio teritorijomis, o taip pat ir Kiniją. Nuo 1259 metų jis vadinosi didžiuoju chanu ir formaliai buvo laikomas visų mongolų ulusų valdovu nuo pat Didžiojo vandenyno iki Eufrato ir Dniestro upių. dvarą. Dabar ten viskas virto kitaip: mongolai jau gyvena puikiuose rūmuose tolimajame Katajuje [8] Markas Polas ir jo amžininkai Šiaurės Kiniją vadino Katajum, o Pietų Kiniją — Manzi arba Mangi šalimi. . Aš nesulauksiu tos dienos, kada galėsiu ten pakliūti.

— Esi jaunas, sūnau mano. Telaimina tave dievas! O dabar eik. Man reikia valandėlę pailsėti.

Kai Markas išėjo į koridorių, kapitonas Antonijas kaip tik kopė į denį. Jaunuolis prisėlino prie kapitono kajutės durų ir, priglaudęs ausį, ėmė klausytis. Jis išgirdo sunkius žingsnius ir tylų kosčiojimą.

Markas patenkintas nusišypsojo ir pabeldė į duris. Kajutėje iškart stojo tyla.

Vėjas pakeitė kryptį ir stipriai įtempė bures. Skaisčiai švietė saulė. Žydru dangumi plaukė balti plunksniniai debesėliai. Toli paliko Italijos krantai. Laivas plaukė Egėjo jūra. Keleiviai patogiai įsitaisė denyje, visi buvo gerai nusiteikę, net susirūpinęs brolio Gujelmo veidas pragiedrėjo.

Markas sėdėjo su savo tėvu ir dėde laivo priekyje ant lynų ritinio. Jau penkias dienas jie buvo kelyje, ir jaunuolis su didžiausiu nekantrumu laukė kažkokios staigmenos. Norėdamas paruošti laukiamam įvykiui tėvą ir dėdę, Markas pasakė:

— Gaila, kad Matėjas Paolas nevažiavo kartu su mumis. — Ir, nesulaukęs atsako, pridūrė: — Ar ne tiesa, dėde?

Mafijas Polas tuo metu žvelgė į jūros tolius ir, užuot atsakęs, mąsliai linktelėjo.

Nikolas tiriamai pažvelgė į sūnų.

— Kodėl tau šovė į galvą tokia mintis? — paklausė jis.

— Aš tik norėjau pasakyti, kad mūsų kelionėje praverstų turėti patikimą žmogų.

— Girdi, kaip jis kalba! — nusijuokė Mafijas. — Tarsi senas prityręs karavanbašis.

— Jis visiškai teisus, — patvirtino Nikolas Polas. Dėdė taip pat pagyrė sūnėną už apdairumą.

Abu broliai vis tebekalbėjo, gėrėdamiesi Marko nuovokumu, ir šis pajuto esąs visai subrendęs vyras. Tik pažiūrėkite, koks jis šaunuolis! O čia dar pasirodė kapitonas Antonijas ir mostu pakvietė jį pas save.

— Atleiskite, su manim nori pakalbėti kapitonas, — tarė Markas, iš lėto atsistodamas.

— Atėję į mano kajutę, jūs be galo nustebsite! — sumurmėjo kapitonas Antonijas, vesdamasis jaunuolį žemyn.

Markas tylėdamas ėjo iš paskos.

— Jis nori pakalbėti kaip tik su jumis.

Atsidarė durys, ir Markas pamatė vidury kajutės bestovintį Matėją.

— Buon giorno [9] Labą dieną (ital.). , kapitone! — sušuko Markas. — Kartais pasitaiko susitikti po penkių dienų, kartais po penkerių metų, bet gali atsitikti ir taip, kad visai netenka pasimatyti.

Matėjas čiupo jaunuolį už pečių ir stipriai papurtė:

— Tik pažiūrėk į šį velniūkštį, Antonijau! Kaip gerai jis įsiminė mano žodžius!

Matėjas paleido vaikiną iš savo glėbio ir sudribo ant suolo.

— Ką mes toliau darysime, Markai? — paklausė jis.

Bet Markas vis dar negalėjo atsipeikėti nuo bičiuliškų stipruolio Matėjo glamonių — dar ir dabar jam siūbavo kajutės sienos kaip per audrą.

Kapitonas Antonijas kreipėsi į savo bičiulį Matėją:

— Štai ir turi, ko norėjai. Dabar stypsome čia lyg kokie nusikaltėliai.

— Nekalbėk niekų, Antonijau! — Matėjas atsistojo.

— Bepig tau postringauti. O aš dabar savo rankomis išmesčiau tave už borto! — niršo Antonijas, iš pykčio pešiodamas barzdą.

Matėjas tik nusikvatojo, prajuokindamas ir Antoniją.

Tuo tarpu Markas spėjo apsidairyti po kajutę. Ji buvo įrengta gana jaukiai: platus suolas, naktį naudojamas vietoj lovos, stalas su raižytomis kojomis, keturios taburetės, didelė žalvarinė lempa ir sieninė spinta. Šienos buvo išklotos kilimais, kairėje mažos durys į sandėliuką.

— Dabar turime sutvarkyti šį reikalą, — pasakė Matėjas. — Kaip matai, aš pridariau savo bičiuliui nemaža rūpesčių.

Kapitonas Antonijas atnešė butelį vyno, tris stiklines ir jas pripylė. Markas prisiminė bocmano pasakojimą, ir tokia pagarba jam buvo itin maloni.

Jie išgėrė. Stiprus raudonas vynas iškart mušė į galvą. Kai kapitonas Antonijas buvo bepiląs po antrą stiklinę, Matėjas jį sulaikė:

— Ne kiekvienas taip pripratęs prie vyno, kaip tu! — Ir paskui labai rimtu veidu kreipėsi į Marką Polą: — Klausyk, ką aš tau pasakysiu, Markai! — Matėjas giliai susimąstė. Matyt, jam buvo sunku kalbėti, ir jo žodžiai skambėjo tarsi išpažintis. — Sužinojęs, kad jūs rengiatės į tolimą kelionę, aš neradau sau vietos. Staiga manyje kažkas nubudo. Venecija man pasidarė nebe miela, viskuo ėmiau bodėtis — ir vanduo kanaluose dvokė, ir lagūna atrodė lyg koks purvinas liūnas, o naktimis… naktimis vien tik jūrą sapnuose teregėjau…

Matėjas susimąstė. Kapitonas Antonijas ir Markas laukė, ką jis dar pasakys.

— O žinai ką, Markai, moterims, mūsų motinoms, tikrai nelengva. Kai aš pardaviau savo juodąją barką, motina tiek tepasakė: „Matau, rengiesi iškeliauti, sūneli!“ O juk aš nė žodžiu nebuvau apie tai prasitaręs. Ji viską suprato anksčiau, negu aš pats.