Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

— Kaip, kaip?

— Turi įlįsti į jo kailį ir pažiūrėti jo akimis.

Atikus pasakė, kad šiandien aš daug išmokau, ir mis Karolina taip pat kai ko pasimokė. Ji pasimokė nieko nesiūlyti Kaningemui, bet, antra vertus, jei mudu su Valteriu stotume jos vieton, tai pamatytume, kad ji visai netyčia suklydo. Mes negalime reikalauti, kad ji per vieną dieną susipažintų su visais Meikombo papročiais, negalime jos kaltinti, jeigu ji ko nežino.

— Po šimts pypkių, — pasakiau. — Juk man nereikėjo jai skaityti! Tada nebūtų manęs apkaltinusi. Klausyk, Atikau, kam man eiti į mokyklą? — aš skubėjau išsakyti staiga dingtelėjusią mintį. — O kaip Baris Juelas, prisimeni? Jis ateina į mokyklą tik pirmą dieną. O inspektorė galvoja, kad užtenka įrašyti jo pavardę į žurnalą, ir įstatymas įvykdytas...

— Tau šitaip negalima, Paukšteli, — pasakė Atikus. — Kai kuriais ypatingais atvejais įstatymą galima apeiti. Bet tavo atžvilgiu įstatymas lieka nepajudinamas. Taigi į mokyklą teks eiti.

— Nesuprantu. Man reikia, o jam ne.

— Tai klausyk.

Atikus pasakė, kad jau trečia Juelų karta yra tikra gėda Meikombui. Jis neprisimena, kad kuris nors iš Juelų būtų kada nors žmoniškai dirbęs. Jis pažadėjo, kad po Kalėdų, kai reikės išvežti eglutę, pasiims mane drauge ir parodys, kur ir kaip jie gyvena. Jie žmonės, bet gyvena kaip gyvuliai.

— Jie gali eiti į mokyklą, kada tik nori, kada tik parodo bent mažiausią norą šviestis, — pasakė Atikus. — Yra priemonių priversti juos mokytis, bet būtų neprotinga versti tokius žmones kaip Juelai...

— Jeigu aš rytoj neičiau į mokyklą, tu mane priverstum?

— Užteks kalbėti apie tai, — šaltai nukirto Atikus. — Tu esi paprastas vaikas, panele Paukšteli Finč. Ir turi laikytis įstatymų.

Jis pasakė, kad Juelai yra išimtis mūsų visuomenėje ir elgiasi jie savaip. Kartais išmintingi žmonės duoda jiems vienokių ar kitokių privilegijų, tiesiog nepastebėdami Juelų elgesio. Jiems, pavyzdžiui, nereikia per prievartą eiti į mokyklą. Arba, sakysime, Bario tėvui misteriui Bobui Juelui leidžiama medžioti šautuvu bei spąstais ir ne sezono metu.

— Tai blogai, Atikau, — pasakiau aš. Už medžioklę Meikombo apygardoje ne sezono metu buvo baudžiama.

— Žinoma, tai neteisėta, — pritarė man tėvas, — ir labai blogai, bet kai žmogus prageria visą jam duotą pašalpą, jo vaikams belieka verkti ir badmiriauti. Nepažįstu mūsų apylinkėse nė vieno žemdirbio, kuris gailėtų šių vaikų tėvui kokio nors medžioklės laimikio.

— Misteris Juelas neturėtų taip elgtis...

— Žinoma, kad neturėtų, tačiau jis neatsisakys savo įpročių. Negi dėl to tu smerktum jo vaikus?

— O ne, — burbtelėjau aš ir išdrožiau paskutinį argumentą. — Jeigu aš lankysiu mokyklą, tai mudu niekada negalėsime skaityti...

— O tu labai sielojiesi dėl to?

— Taip.

Tada Atikus pažiūrėjo į mane, ir aš pamačiau jo veide tą išraišką, kuri paprastai žadėdavo man kažką nepaprasta.

— Ar tu žinai, kas yra kompromisas? — paklausė jis.

— Kai apeinamas įstatymas?

— Ne, kai abi šalys susitaria, sutikdamos padaryti nuolaidas, — paaiškino jis. — Štai pavyzdys: jei tu sutinki, kad būtinai reikia lankyti mokyklą, mudu skaitysime vakarais, kaip visada skaitydavome. Sutarta?

— Sutarta!

— Sutartis galios ir be formalumų, — pasakė Atikus pamatęs, kad aš noriu spjauti jam į delną.

Jau buvau bedaranti stiklines verandos duris, kai Atikus tarė:

— Beje, Paukšteli, mokykloje apie mūsų susitarimą geriau nesipasakok.

— Kodėl?

— Bijau, kad mokytesnės asmenybės mūsų susitarimui nepritars.

Mudu su Džemiu buvome pripratę prie teisinių tėvo posakių, kuriais rašomi testamentai, ir galėdavome bet kuriuo momentu pertraukti jį, prašydami paaiškinti mums nesuprantamus dalykus.

— Kaip tai suprasti?

— Aš niekada nesimokiau mokykloje, — pasakė jis, — bet nujaučiu, kad mis Karolina ims mane persekioti, jeigu tu pasakysi, kad mudu kas vakarą skaitome, o aš visai nenorėčiau būti persekiojamas.

Tą vakarą Atikus prijuokino mus iki ašarų, kuo rimčiausiai skaitydamas ilgą apsakymą apie vieną žmogų, kuris sėdėjo ant stulpo be jokios priežasties, bet Džemiui užteko išgirsti tą apsakymą, ir jis visą sekmadienį ištupėjo mūsų namelyje tarp medžių kamienų. Džemis užlipo ten tuoj po pusryčių, išbuvo iki saulėlydžio ir būtų pasilikęs per naktį, jei Atikus nebūtų atkirtęs tiekimo linijų. Aš beveik visą dieną praleidau karstydamasi medžiu aukštyn ir žemyn, Džemio prašymu laksčiau ten ir atgal, aprūpinau jį literatūra, maistu, vandeniu ir jau buvau benešanti jam nakčiai vilnones antklodes, bet čia Atikus pasakė, kad Džemis nulips, jeigu aš paliksiu jį ramybėje. Ir pasirodė, kad Atikus neklydo. 4

Kitos dienos mokykloje buvo ne ką geresnės už pirmąją. Ta begalinė dienų virtinė vedė į vieną tikslą — Alabamos valstija buvo pilna gerų norų išmokyti mane „grupinės veiklos“, tačiau ji tik veltui eikvojo mylias karpomojo popieriaus ir daugybę spalvotų kreidos gabalėlių. Baigiantis mokslo metams, pagal vadinamąją Diujo dešimtainę sistemą jau buvo mokoma visose klasėse, todėl aš neturėjau progos palyginti ją su kitais mokymo metodais. Bet buvo ir kitų pavyzdžių: Atikus ir mano dėdė, niekada nelankę mokyklos, žinojo viską ar pagaliau, ko nežinojo vienas, žinojo kitas. Negana to, aš puikiausiai žinojau, kad mano tėvas yra valstijos atstovų rūmų narys, kad jis kiekvienąkart išrenkamas vienbalsiai, nors ir neturi supratimo apie tuos dalykus, kuriuos mano mokytojai laiko svarbiausiais, siekiant išugdyti dorą pilietį. Džemiui, mokytam ir pagal paprastą sistemą, ir pagal dešimtainę, atrodė, neblogai sekėsi dirbti ir pavieniui, ir grupėje. Bet Džemis buvo blogas pavyzdys: dar negimė toks žmogus, kurio išrasta mokymo sistema priverstų Džemį atsisakyti knygų. O aš neišmokau nieko ir visas savo turimas žinias susirankiodavau skaitydama žurnalą „Taim“ ir šiaip viską, ką tik skaitomo rasdavau namuose. Iš lėto malama Meikombo apygardos mokyklinės sistemos girnų, aš negalėjau nusikratyti įspūdžio, kad esu apvaginėjama. Ką iš manęs vagia — nežinojau, bet buvo sunku patikėti, kad valstija būtinai nori dvylika metų kamuoti mane mirtina nuobodybe.

Tais metais man pamokos baigdavosi pusvalandžiu anksčiau negu Džemiui, kuris mokydavosi iki trečios valandos, tad aš viena skuosdavau kiek įkabindama pro Redlių sodybą ir atsikvėpdavau tik ties mūsų veranda, kur man nebegrėsė pavojus. Vieną popietę šitaip skubėdama pro šalį, staiga kažką pastebėjau ir taip susidomėjau, kad giliai atsikvėpiau, atsargiai apsižvalgiau ir pasukau atgal.

Redlių sklypo gale augo du ąžuolai; jų šaknys plačiai kerojo, ir šaligatvis toje vietoje buvo duobėtas. Vienas iš tų medžių ir patraukė mano dėmesį.

Kamiene, išpuvusios šakos vietoje, buvo nedidelė drevė, o jos viduryje pamačiau sidabrinį popierėlį, maloniai žybčiojantį popiečio saulėje. Aš pasistiebiau, dar kartą skubiai apsižvalgiau ir, įkišusi ranką drevėn, ištraukiau du gabalėlius kramtomosios gumos be viršutinio spalvoto popierėlio.

Aš norėjau tučtuojau kišti juos burnon, bet prisiminiau, kur esu. Greit nubėgau namo ir verandoje ėmiau apžiūrinėti laimikį. Guma atrodė visai šviežia. Pauosčiau — kvepia puikiausiai. Lyžtelėjau ir valandėlę palaukiau. Pamačiau, kad tebesu gyva, ir įsidėjau gumą į burną — ji buvo mėtinė.

Grįžęs namo Džemis paklausė, ką aš žiaumoju. Pasakiau, ką radau.