Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

Kiekvienas pirmokas, vien pasižiūrėjęs į Valterį Kaningemą, galėjo suprasti, kad jis turi kirminų. Jis buvo basas, ir mes supratome, iš kur tie kirminai. Jais galima apsikrėsti, jeigu vaikštai be apavo po karvides ir kiaulių aptvarus. Jeigu Valteris būtų turėjęs batus, būtų atėjęs su jais į mokyklą pirmą dieną, o paskui jie vėl būtų gulėję neavimi iki viduržiemio. Jis vilkėjo švariais baltinukais ir rūpestingai sulopytu kombinezonu.

— Pamiršai šiandien atsinešti? — paklausė mis Karolina.

Valteris žiūrėjo tiesiai prieš save. Aš mačiau, kaip virpa liesas jo skruostas.

— Ar pamiršai? — pakartojo mis Karolina. Valterio skruostas vėl truktelėjo.

— Aha, — pagaliau išspaudė jis.

Mis Karolina nuėjo prie savo stalo ir atidarė piniginę.

— Štai tau dvidešimt penki centai, — tarė ji Valteriui. — Eik į miestą ir pavalgyk. Rytoj pinigus grąžinsi.

Valteris papurtė galvą.

— Nereikia, panele, dėkui, — tyliai nutęsė jis.

Mis Karolinos balsas tapo nekantrus:

— Nagi, Valteri, prašau paimti.

Valteris vėl papurtė galvą.

Kai Valteris purtė galvą jau trečią kartą, kažkas sušnibždėjo:

— Paukšteli, atsistok ir pasakyk jai.

Aš apsidairiau ir pamačiau, kad į mane žiūri visi iki vieno miesto vaikai, taip pat ir tie, kurie važinėja autobusu... Jau du kartus aš buvau kalbėjusi su mis Karolina, ir dabar visi laukė mano žodžio, naiviai tikėdamiesi, kad tokia artima pažintis padės jai mane suprasti.

Aš ryžausi gelbėti Valterį:

— Ee... mis Karolina...

— Kas nutiko, Džiną Luiza?

— Mis Karolina, jis yra Kaningemas.

Aš vėl atsisėdau.

— Ką nori tuo pasakyti, Džiną Luiza?

Aš maniau, kad gerai jai paaiškinau. Mes visi puikiausiai viską supratome: Valteris Kaningemas meluoja net nemirktelėdamas. Jis nepamiršo priešpiečių, jis niekada jų neturės. O ketvirčio dolerio vienoje vietoje jis turbūt kaip gyvas nėra matęs.

Aš dar kartą pabandžiau:

— Valteris yra iš Kaningemų šeimos, mis Karolina.

— Nesuprantu tavęs, Džiną Luiza.

— Nieko baisaus, panele, ateis laikas, ir susipažinsite su visa mūsų apygarda. Kaningemai niekad nieko neima, jeigu negali grąžinti, — nei parapijos pašalpų, nei valstybinės paramos. Jie niekada nieko nėra priėmę iš kitų, jie verčiasi savo išgalėmis. Jie nedaug ką teturi, bet stengiasi apsieiti be kitų pagalbos.

Šitokias žinias apie Kaningemų giminę, tiksliau, apie vieną jos atšaką, aš prisiminiau iš praėjusios žiemos įvykių, kai Valterio tėvui prireikė juridinių Atikaus patarimų. Nuobodžiausias pokalbis apie teisių apribojimą užtruko visą vakarą, o išeidamas misteris Kaningemas tarė:

— Nežinau, misteri Finčai, kada galėsiu jums atsilyginti.

— Nesirūpinkite dėl to, Valteri, — pasakė Atikus.

Kai aš paklausiau Džemį, kas yra teisių apribojimas, Džemis paaiškino, kad taip būna, kai žmogui prignyba uodegą. Tada pasiteiravau Atikų, ar misteris Kaningemas mums sumokės.

— Ne pinigais, — pasakė Atikus. — Bet iki Naujųjų metų jis atsilygins. Pamatysite.

Ir mes pamatėme. Vieną rytą mudu su Džemiu galiniame kieme radome krūvą prakurų. Vėliau ant laiptelių atsirado maišas karijų riešutų. Kalėdoms gavome krepšį dekoratyvinių bugienio šakelių. Šį pavasarį, kai mes vėl aptikome pilną maišą šviežių ridikėlių, Atikus pasakė, kad misteris Kaningemas atsilyginęs jam su kaupu.

— Kodėl jis moka tokiais dalykais? — paklausiau aš.

— Jis gali sumokėti tik šitaip. Jis neturi pinigų.

— O mes neturtingi, Atikau?

Tėtis linktelėjo.

— Taip. Žinoma.

Džemis suraukė nosį.

— Tokie neturtingi kaip Kaningemai?

— Ne, ne tokie. Kaningemai valstiečiai, fermeriai ir labiausiai kenčia dėl krizės.

Pasak Atikaus, laisvųjų profesijų žmonės skursta dėl to, kad skursta fermeriai. Meikombo apygarda — žemės ūkio kraštas, todėl gydytojai, dantistai ir teisininkai čia sunkiai užkala centą. Teisių apribojimas — ne vienintelė misterio Kaningemo bėda. Tie akrai, kuriuos jis valdė be apribojimo, buvo pakartotinai įkeisti, o už juos gauta nedidelė pinigų sumelė išėjo palūkanoms sumokėti. Jeigu misteris Kaningemas būtų laikęs liežuvį už dantų, būtų įsitaisęs kur nors prie viešųjų darbų, bet tąsyk palikta žemė būtų sunykusi, ir jis geriau sutiko badauti, kad neprarastų žemės ir kad galėtų balsuoti taip, kaip jam patinka. Misteris Kaningemas, sakė Atikus, yra iš atkakliųjų.

Kadangi Kaningemai negalėjo sumokėti advokatui pinigais, jie atsilygino mums tuo, ką turėjo.

— Ar žinote, — paklausė Atikus, — kad gydytojas Reinoldsas irgi taip dirba? Kai žmonėms gimsta vaikutis, jis paima iš jų saikelį bulvių. Paukšteli, jeigu teiksiesi manęs paklausyti, aš tau paaiškinsiu, kas yra teisių apribojimas. Džemio apibrėžimai kartais būna beveik tikslūs.

Jei aš būčiau sugebėjusi išaiškinti visus tuos dalykus mis Karolinai, būčiau išvengusi kai kurių nemalonumų, o mis Karolinai nebūtų tekę taip skaudžiai nusivilti, bet aš nemokėjau šnekėti taip suprantamai kaip Atikus, todėl tariau:

— Mis Karolina, jūs darote jam gėdą. Valteris neturi namuose dvidešimt penkių centų ir negalės jums grąžinti, o su prakurais jums nebus ką veikti.

Mis Karolina valandėlę pastovėjo kaip įbesta, paskui stvėrė mane už apykaklės ir nusitempė prie savo stalo.

— Džiną Luiza, daugiau neketinu to pakęsti, — pasakė ji. — Tu šį rytą blogai pasirodei visais atžvilgiais, mano miela. Ištiesk ranką.

Aš maniau, kad ji ketina spjauti man į delną, nes Meikombe žmonės šitaip atkišdavo ranką, kai pagal seną garbingą paprotį norėdavo sutvirtinti nerašytą sutartį. Aš nesupratau, koks čia tarp mūsų bus sandėris, ir atsigręžiau į klasę, laukdama paaiškinimo, tačiau pirmokai žiūrėjo į mane be galo nustebę. Mis Karolina paėmė liniuotę, šešis kartus lengvai pliaukštelėjo man per delną, paskui liepė stoti į kampą. Visi vaikai pratrūko juoktis, vos tik suprato, kad aš iš mis Karolinos gavau pylos.

Tada mis Karolina pagrasė, kad visi sulauks panašaus likimo, ir pirmokai vėl prapliupo kvatotis. Jie liovėsi tik tada, kai išvydo tarpduryje stovinčią mis Blaunt. Mis Blaunt buvo gimusi ir augusi Meikombe, kol kas dar neįšventinta į dešimtainės sistemos sekėjus; ji sustojo ant slenksčio, įsirėmusi rankomis į šonus, ir pareiškė:

— Dar bent kartą išgirsiu cyptelėjimą šitoje klasėje — visiems užkursiu pirtį. Mis Karolina, toks erzelis trukdo šeštokams mokytis apie piramides!

Mano viešnagė kampe truko neilgai. Skambučio išgelbėta, mis Karolina stebėjo, kaip vaikai vienas po kito išeina priešpiečių. Aš išslinkau paskutinė ir mačiau, kaip ji susmuko kėdėje ir padėjo galvą ant rankų. Jei mis Karolina būtų elgusis su manim draugiškiau, aš gal būčiau pajutusi jai gailestį. Tokia daili ji buvo, vargšelė! 3

Kieme truputį atsigriebiau — nutvėrusi Valterį Kaningemą, ėmiau baksnoti jį nosim į žemę, bet atėjo Džemis ir liepė man liautis.

— Neprasidėk su mažiukais, — pasakė jis.

— Jis beveik tavo metų, — atkirtau. — Per jį aš blogai pasirodžiau mokykloje.

— Palik jį ramybėje, Paukšteli. Kas nutiko?

— Jis neturėjo priešpiečių, — pasakiau aš ir ėmiau pasakoti, kaip įsipainiojau į Valterio mitybos reikalus.

Valteris tuo tarpu atsikėlė ir tylėdamas klausėsi mano pokalbio su Džemiu. Kumščius jis laikė sugniaužęs, tarsi laukdamas, kol mes abu jį užpulsime. Aš treptelėjau koja, vydama jį šalin, bet Džemis, ištiesęs ranką, sulaikė mane. Jis pažvelgė į Valterį atidžiai ir tiriamai.