Харпер Ли: Nežudykit strazdo giesmininko

— Ar tavo tėtis misteris Valteris Kaningemas iš Senojo Saremo? — paklausė jis. Valteris linktelėjo galvą.

Valteris atrodė nupiepęs, tarsi niekad gyvenime negavęs sočiai pavalgyti; akys, mėlynos kaip Dilo Hario, buvo ašarotos, paraudusiais vokais. Jo veide nebuvo nė lašo kraujo, tik nosies galiukas šlapiavo ir raudonavo. Jis čiupinėjo pirštais savo kombinezono dirželius, nervingai sukiodamas metalinius kabliukus.

Staiga Džemis šyptelėjo jam.

— Eime pas mus priešpiečių, Valteri, — tarė jis. — Mums bus labai malonu.

Valterio veidas nušvito, paskui vėl apsiniaukė. Džemis pasakė:

— Mūsų tėtis — tavo tėčio draugas. O mūsų Paukštelis pramuštgalvė, bet daugiau tavęs nelies.

— Negarantuoju, — tarstelėjau aš. Man buvo pikta, kad Džemis švaistosi pažadais neatsiklausęs manęs. Bet ilgosios pertraukos brangios minutės bėgo greitai, ir aš pridūriau: — Gerai jau, Valteri, daugiau tavęs nepulsiu. Ar mėgsti pupeles? Mūsų Kela skaniai verda.

Valteris stovėjo nejudėdamas ir kandžiojo lūpas. Mudu su Džemiu pagaliau numojome ranka, bet kai nuėjome kone iki Redlių sodybos, Valteris šūktelėjo:

— Ei, aš einu!

Kai Valteris pasivijo mus, Džemis pradėjo su juo maloniai kalbėtis.

— Čia gyvena šmėkla, — nuoširdžiai paaiškino jis, rodydamas į Redlių namą. — Ar girdėjai kada apie ją, Valteri?

— Kur negirdėsi, — pasakė Valteris. — Kai pirmą kartą atėjau į mokyklą, vos nenumiriau tų riešutų užvalgęs... Žmonės šneka, kad jis užnuodija riešutus, paskui numeta per tvorą į mokyklos pusę.

Dabar, kai drauge ėjo Valteris ir aš, Džemis dėjosi visai nebijąs Baubo Redlio. Jis net ėmė girtis:

— Kartą aš net buvau priėjęs prie pat namo, — pasakė jis Vaiteliui.

— Kas bent kartą prieina prie pat namo, paskui neturėtų visąlaik tekinas bėgti pro šalį, — leptelėjau aš, žiūrėdama į debesis.

— O kas bėga tekinas, panele Zirzekle?

— Tu bėgi, kai niekas neina drauge.

Kai priėjome prie mūsų laiptelių, Valteris jau buvo spėjęs užmiršti, kad jis Kaningemas. Džemis nubėgo į virtuvę ir paprašė Kelpurniją padėti ant stalo dar vieną lėkštę. Atikus pasisveikino su Valteriu, ir juodu pradėjo pokalbį apie derlių, kuris mudviem su Džemiu buvo visai neįkandamas.

— Todėl aš ir sėdžiu vis pirmoje klasėje, misteri Finčai, kad kiekvieną pavasarį turiu pagelbėti tėtei kaupti medvilnę, bet dabar vienas mūsų mažylis paaugo ir netrukus galės eiti prie lauko darbų.

— Ar jūs sumokėjote už jį saikeliu bulvių? — paklausiau aš, bet Atikus pažvelgė į mane ir papurtė galvą.

Valteris ėmė krautis valgio į savo lėkštę ir visą laiką kalbėjosi su Atikumi kaip lygus su lygiu, o mudu su Džemiu negalėjome atsistebėti. Atikus ėmė gvildenti žemės ūkio problemas, bet čia Valteris pertraukė jį ir paklausė, gal mes turime sirupo. Atikus pašaukė Kelpurniją, kuri greit grįžo nešina ąsotėliu sirupo. Ji sustojo prie Valterio laukdama, kol jis pats įsipils. Bet Valteris ėmė piltis sirupo ant daržovių, ant mėsos ir pylėsi negailėdamas. Tikriausiai būtų prisipylęs ir į stiklinę su pienu, jei aš nebūčiau paklaususi, kokius fokusus jis čia išdarinėja.

Tada jis taip greit pastatė ąsotėlį, kad net sidabrinis padėklas tarkštelėjo, ir nuleido rankas ant kelių. Paskui nunėrė galvą.

— Juk jis paskandino visus priešpiečius, — nenusileidau aš. — Viską užpylė sirupu...

Tada Kelpurniją liepė man ateiti į virtuvę.

Ji buvo įniršusi, o įniršusi Kelpurniją imdavo kalbėti netaisyklingai. Ramiai nusiteikusi, ji kalbėdavo ne blogiau už kitus meikombiečius. Atikus sakė, kad Kelpurniją yra mokytesnė už daugelį negrų.

Ji pašnairavo į mane, ir raukšlelės apie jos akis pagilėjo.

— Yra ir tokių žmonių, kurie valgo ne taip, kaip mes, — rūsčiai sušnibždėjo ji, — bet tu neturi jokios teisės kišti savo dvylekio prie stalo, jeigu jie valgo kitaip. Tas berniukas tavo svečias. Jeigu jis norės kramtyti staltiesę, tai tegu ir kramto, girdi?

— Koks jis svečias, Kela, jis tiesiog Kaningemas...

— Prikąsk liežuvį! Kas ateina į šiuos namus — visi svečiai, kad ir kas jie būtų, ir nebandyk daugiau riesti nosies ir jų kritikuoti. O jeigu nemoki žmoniškai elgtis prie stalo, valgysi virtuvėje!

Ir, skaudžiai plekštelėjusi per sėdynę, Kelpurniją stumtelėjo mane pro valgomojo duris. Aš pasiėmiau savo lėkštę ir baigiau valgyti virtuvėje — gerai dar, kad nereikėjo taip sugėdintai vėl žiūrėti jiems į akis. Aš pasakiau Kelpurnijai, kad ji dar prisišauks bėdą vieną gražią dieną, kai tik man pasiseks pasprukti nuo jos, aš nusiskandinsiu tvenkinyje, ir tada jai beliks gailėtis, kad taip su manimi elgėsi. Be to, pridūriau aš, šiandien kartą jau per ją nukentėjau: ji kalta, kad mokė mane rašyti.

— Liaukis niekus pliauškusi, — pasakė ji.

Džemis ir Valteris grįžo į mokyklą anksčiau už mane. Aš pasilikau ir papasakojau Atikui visas Kelpurnijos neteisybes, nors žinojau, kad paskui vienai teks skuosti pro Redlių sodybą.

— Ir išvis Džemį ji myli labiau už mane, — galų gale pareiškiau ir pasiūliau Atikui ilgai nelaukus išvyti Kelpurniją.

— O ar tu žinai, kad su Džemiu jai perpus mažiau vargo? — Atikaus balsas buvo griežtas. — Aš neketinu atleisti jos nei dabar, nei kada nors vėliau. Mes nė dienos neapsieitume be Kelpurnijos, supranti? Tik pagalvok, kaip ji tavimi rūpinasi, ir klausyk jos, girdi?

Aš grįžau į mokyklą ir sėdėjau klasėje, neapkęsdama Kelpurnijos, kol apmaudingas mano mintis staiga nutraukė klyksmas. Pakėliau galvą ir išvydau mis Karoliną, stovinčią vidury kambario, — jos veidas buvo perkreiptas didžiausio siaubo. Matyt, per pertrauką ji jau spėjo atsigauti ir nusprendė toliau eiti mokytojos pareigas.

— Ji gyva! — spiegė ji.

Visa vyriškoji mūsų klasės pusė puolėjai į pagalbą. O Viešpatie, pagalvojau aš, išsigando pelės. Čia Čarlis Litlis, kuris buvo toks kantrus ir atlaidus visiems gyviems padarams, kad ir apsakyti sunku, paklausė:

— Kur ji nubėgo, mis Karolina? Greit sakykite, į kurią pusę? Disi, — jis atsigręžė į berniuką stovintį jam už nugaros, — Disi, uždaryk duris, ir mes ją pagausime. Greičiau, panele, kur ji nubėgo?

Drebančiu pirštu mis Karolina parodė ne į grindis, ne į stalą bet į vieną pirmoką man nepažįstamą kerėplą. Litlis suraukė kaktą ir ramiausiai tarė:

— Jūs apie jį, panele? Na taip, jis gyvas. Ar tai jis įvarė jums baimės?

Mis Karolina, apimta nevilties, sumikčiojo:

— Aš ėjau pro šalį, o ji išlindo iš plaukų... taip ir išlindo iš plaukų...

Litlis išsišiepė iki ausų.

— Nėra ko baimintis, panele. Jūs gal niekad utėlės nematėt? Na, nebijokite, eikite prie stalo ir dar trupučiuką mus pamokykite.

Litlis buvo iš tų, kurie pavalgę nežino, kada vėl gaus kąsnį, bet buvo džentelmenas iš prigimties. Jis paėmė mis Karoliną už alkūnės ir nuvedė ją prie staliuko.

— Nurimkite, panele, — tarė jis, — nėra ko baimintis utėlės. Tuojau paduosiu jums vandens.

O utėlės šeimininkas, sukėlęs tokį sąmyšį, sėdėjo kuo ramiausiai. Jis pasirausė plaukų kupetoje ir, aptikęs savo viešnią sutraiškė ją nykščiu ir smiliumi.

Mis Karolina stebėjo šį veiksmą kaip apkerėta, siaubo pilnomis akimis. Litlis padavė vandens popieriniame puodelyje, ir ji su dėkingumu atsigėrė. Pagaliau mokytoja atgavo žadą.

— Kuo tu vardu, vaike? — tyliai paklausė.

Berniokas sumirksėjo akimis.

— Kas, ar aš?

Mis Karolina linktelėjo.