Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

— Rastų daiktų negalima valgyti, Paukšteli.

— Guma buvo ne ant žemės, o medyje.

Džemis nusišiepė.

— Ji tikrai buvo medyje, — pasakiau aš. — Buvo padėta medyje, tame, pro kurį einam iš mokyklos.

— Tučtuojau išspjauk!

Aš išspjoviau. Vis tiek mėtų skonio jau beveik nesijautė.

— Pusę dienos kramčiau ir nenumiriau, netgi bloga nebuvo.

Džemis treptelėjo koja.

— Tarsi nežinotum, kad tų medžių negalima net paliesti. Mirsi, jeigu juos liesi!

— Tu juk palietei namą!

— Tai visai kas kita! Eik ir išsiskalauk burną. Tuojau pat. Girdi?

— Neisiu, dings visas skonis.

— Neskalausi — pasakysiu Kelpurnijai.

Aš paklausiau Džemio — prasidėti su Kelpurnija rizikinga. Šiais metais, kai pradėjau lankyti mokyklą, mano santykiai su Kelpurnija kažkodėl smarkiai pasikeitė: ji liovėsi neteisingai mane barusi, nesikišo į mano reikalus, tik patyliukais bambėjo, kai būdavo kuo nors nepatenkinta. O aš žūtbūt stengdavausi nesupykinti jos.

Greitai ateis vasara; mudu su Džemiu nekantriai jos laukėme. Vasara mums smagiausias laikas: tada mes miegame galinėje stiklinėje verandoje pastatytose sudedamosiose lovose, net bandome miegoti savo namelyje tarp medžių šakų; vasarą valgome visokiausių skanumynų; visas pasaulis tviska saulės spinduliuose tūkstančiais spalvų, bet užvis svarbiausia, kad vasara — tai Dilas.

Paskutinę mokslo metų dieną mokytojai mus paleido anksti, ir aš grįžau namo drauge su Džemiu.

— Gal rytoj atvažiuos mūsų Dilas, — pasakiau aš.

— Tikriausiai poryt, — tarė Džemis. — Anapus Misisipės iš mokyklos paleidžia viena diena vėliau.

Kai priėjome prie Redlių ąžuolų, aš pirštu parodžiau drevę, šimtąjį kartą įtikinėdama Džemį, kad tikrai čia radau kramtomosios gumos. Staiga pamačiau, kad viduje vėl spindi sidabrinis popierėlis.

— Matau, Paukšteli, matau...

Džemis apsižvalgė, ištraukė iš drevės mažą žibantį paketėlį ir atsargiai įsidėjo jį į kišenę. Mes nubėgom namo ir priekinėje verandoje ėmėme apžiūrinėti mažą dėžutę, apvyniotą sidabriniais popierėliais nuo kramtomosios gumos. Tokiose dėžutėse pardavinėjami vestuviniai žiedai: jos būna išklotos purpuriniu aksomu ir turi miniatiūrinį užraktą. Džemis atidarė dėžutę. Viduje viena ant kitos gulėjo dvi nušveistos ir nublizgintos monetos. Džemis jas apžiūrėjo.

— Indėnų galvos, — tarė jis. — Viena 1906-ųjų, o kita — 1900 metų. Jos tikrai senovinės.

— 1900 metų, — aiktelėjau aš. — Sakyk tu man...

— Patylėk, aš galvoju.

— Džemi, o gal čia kieno nors slaptavietė?

— Ne, niekas pro čia nevaikšto, tik mes. Nebent suaugusieji...

— Suaugusieji neturi slaptaviečių. Kaip manai, Džemi, ar galime pasilikti tas monetas?

— Nežinau, ką daryti, Paukšteli. Kam jas galėtume atiduoti? Aš juk žinau, kad niekas pro čia nevaikšto. Sesilis apsuka pusę miesto šalutinėmis gatvėmis.

Sesilis Džeikobsas, kuris gyveno pačiame mūsų gatvės gale, šalia pašto, eidamas į mokyklą kasdien nukeliaudavo visą mylią, kad tik aplenktų Redlių sodybą ir senosios misis Henri Lafajet Djuboz namus. Misis Djuboz gyveno už dviejų namų nuo mūsų; visi kaimynai buvo įsitikinę, kad misis Djuboz yra pati bjauriausia senė pasaulyje. Džemis niekad neidavo pro jos namus be Atikaus.

— Kaip manai, ką darysim, Džemi?

Rastas daiktas tampa tavo tik tada, jeigu neatsiranda savininkas. Nusiskinti kameliją, vasaros dieną pasivaišinti šiltu mis Modės Atkinson karvės pienu ar nusiraškyti svetimą vynuogę mes nelaikėme nuodėme, bet pinigai — visai kas kita.

— Žinai ką — pasakė Džemis. — Pasilaikysime juos, kol vėl prasidės mokslai, tada apeisim visus ir apklausinėsim, ar tai ne jų pinigai. Gal juos paslėpė kuris nors iš tų vaikų, kurie važinėja į mokyklą autobusu, o šiandien taip skubėjo namo, kad užmiršo. Šių monetų savininkas yrą aš tikrai tai žinau. Žiūrėk, kokios jos švarutėlės. Jas kažkas labai rūpestingai saugojo.

— Aha, bet kodėl kažkam prireikė dėti čia kramtomąją gumą? Juk ji greitai genda.

— Nežinau, Paukšteli. Bet šitos monetos yra labai vertingos...

— Kaip vertingos?

— Matai, čia indėnų galvos — vadinasi, jos susijusios su indėnais. Šiose monetose slypi magiška galia ir jos gali atnešti laimę. Ir ne šiaip sau kokių dangiškų migdolų, o ilgą gyvenimą, sveikatą ar sėkmę per egzaminus... Jos tikrai labai vertingos. Pasidėsiu į skrynelę.

Džemis dar ilgai žiūrėjo į Redlių sodybą ir tik paskui nuėjo į savo kambarį. Jis, atrodė, vėl kažką galvojo.

Po dviejų dienų pasirodė Dilas, visas švytintis iš pasididžiavimo — jis pats vienas važiavo traukiniu iš Meridiano iki Meikombo geležinkelių mazgo (ta stotis taip vadinama tik iš įpratimo, o iš tiesų yra Eboto apygardoje), kur jį pasitiko mis Reičelė su vieninteliu Meikombo taksi; jis pietavo vagone-restorane, matė draugėn suaugusius dvynius, kurie išlipo iš traukinio Bei Sent Luise, ir atkakliai tvirtino, kad tai tiesa, visai nepaisydamas mūsų prieštaravimų. Jis mūvėjo nebe tas bjaurias mėlynas kelnes, kurios būdavo prisegamos prie marškinių, o tikras trumpas kelnes su diržu; paūgėti jis nepaūgėjo, bet atrodė stambesnis ir sakėsi matęs savo tėvą. Anot Dilo, jo tėvas aukštesnis už mūsiškį, turi juodą smailią barzdą ir yra Luisvilio-Nešvilio geležinkelio kompanijos pirmininkas.

— Truputį padėjau garvežio mašinistui, — pasakė Dilas žiovaudamas.

— Kurgi ne, turbūt kiaulės ausyje krapšteisi. Nepliurpk niekų, — vyptelėjo Džemis. — Ką šiandien žaisime?

— Tomą, Semą ir Diką, kaip visada, — pasakė Dilas. — Eime į sodelį.

Dilas norėjo žaisti brolius Rouverius dėl to, kad čia buvo trys teigiami veikėjai. Jam buvo įkyrėję su mumis vaidinti keistuolius.

— Nuobodybė, — tariau aš. Man tikrai buvo įsipykęs Tomas Rouveris, kuris filmo vidury staiga netenka atminties, paskui visai dingsta ir pasirodo tik pačioje pabaigoje, kai jis surandamas Aliaskoje.

— Sugalvok ką nors, Džemi, — paprašiau aš.

— Man jau nusibodo galvoti.

Dar tik pirmosios mūsų laisvės dienos, o mums jau nusibodo. Tai ką mes tada veiksime visą vasarą?

Kai mes atsidūrėme sodelyje, Dilas sustojo ir įsižiūrėjo į Redlių sodybą.

— Aš... užuodžiu... mirtį, — pasakė jis. — Taip, taip, užuodžiu, — pakartojo jis, kai aš jam liepiau prikąsti liežuvį.

— Nori pasakyti, kad gali užuosti, jeigu kas nors miršta?

— Ne, aš galiu pauostyti žmogų ir pasakyti — mirs jis ar ne. Mane viena senė išmokė. — Dilas prikišo nosį ir pauostė mane. — Džiną... Luiza... Finč, tu mirsi po trijų dienų.

— Dilai, jeigu tu neužsičiaupsi, aš tau iškaršiu kailį. Tuoj pat gausi...

— Paleido mat gerklę, — suniurzgė Džemis. — Elgiesi taip, tarsi tikėtum karštosiomis dvasiomis.

— O tu elgiesi taip, tarsi netikėtum, — atkirtau aš.

— Kas yra karštoji dvasia? — paklausė Dilas.

— Ar tau kada nors yra pasitaikę, kad eidamas naktį nuošaliu keliu staiga užeitum šiltą vietą? — paklausė Džemis Dilą.

— Karštoji dvasia yra tokia, kuri negali patekti į dangų, todėl bastosi tuščiuose keliuose. Jeigu peržengsi tą šiltą vietą, tai miręs būsi toks pat šiltas ir valkiosies naktimis, čiulpdamas iš kitų gyvybę...

— O kaip ją apeiti?

— Apeiti negalima, — pasakė Džemis. — Kartais karštosios dvasios išsidriekia skersai kelio, bet jeigu jau reikia būtinai eiti, turi pasakyti: „Angeliuk, atsisuk, man iš kelio pasitrauk, neužpulk, nepasmauk“. Tada ji neapsisuks aplink tave...