Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

— Netikėk nė vienu jo žodžiu, Dilai, — pertariau aš Džemį.

— Kelpurnija sako, kad čia negrų pasakos.

Džemis piktai dėbtelėjo į mane, bet tepasakė:

— Na, žaisime ką nors ar ne?

— Eime pasiridinėti su padanga, — pasiūliau aš.

Džemis atsiduso.

— Juk žinai, kad aš jau netelpu.

— Tu galėsi stumti.

Aš nubėgau į kiemą ir ištraukiau iš po namo seną automobilio padangą. Paskui atridenau ją į sodelį.

— Aš pirma, — pasakiau Džemiui.

Dilas pareiškė, kad jis turėtų būti pirmas, nes ką tik atvažiavo.

Džemis išsprendė ginčą — aš būsiu pirmoji, bet Dilas galės ridinėtis ilgiau. Aš susiraičiau padangoje.

Iki pat paskutinės minutės man neatėjo į galvą, kad Džemis įsižeidęs dėl to, jog aš ginčijausi dėl karštųjų dvasių, ir kantriai laukia progos man atsilyginti. Ir atsilygino, iš visų jėgų pastumdamas ratą šaligatviu. Žemė, dangus, namai susiliejo pašėlusiame sūkuryje, man švilpė ausyse, ėmiau dusti. Negalėjau ištraukti rankų ir sustabdyti rato, nes jos buvo suspaustos tarp kelių ir krūtinės. Beliko viltis, kad Džemis pralenks mane arba kad padanga pati sustos, užkliuvusi už ko nors ant šaligatvio. Girdėjau, kaip Džemis bėga iš paskos, stengdamasis mane pavyti, ir kažką šaukia.

Padanga užlėkė ant žvyro, persirito skersai kelią, trenkėsi į kažką, ir aš išlėkiau lauk kaip kamštis iš butelio. Gulėjau ant cemento apkvaitusi, jausdama kylantį šleikštulį. Aš ėmiau purtyti galvą, tekšnoti rankomis per ausis, kad jose liautųsi spengę, ir staiga išgirdau Džemio balsą:

— Paukšteli, bėk, bėk greičiau!

Pakėliau galvą ir pamačiau šalia savęs Redlių namo laiptelius. Taip ir apmiriau.

— Bėk, Paukšteli, negulėk ten! — rėkė Džemis. — Kelkis ir bėk!

Vargais negalais pasikėliau drebėdama kaip lapelis.

— Čiupk padangą! — šūkaliojo Džemis. — Tempk ją čia! Pakvaišai arką?

Kai aš jau galėjau pajudėti, nudūmiau atgal taip greitai, kiek tik nešė drebančios kojos.

— Kodėl neatnešei padangos? — suriko Džemis.

— O kodėl pats nepasiimi? — suklykiau aš.

Džemis nutilo.

— Eik pats ir paimk, ji netoli vartelių. Juk tu net namą kartą palietei, prisimeni?

Džemis pažvelgė į mane įsiutęs, bet nedrįso prieštarauti ir nubėgo šaligatviu. Prie vartelių truputį pamindžikavęs, staigiai puolė vidun, ir padanga buvo išgelbėta.

— Matai? — Džemis pervėrė mane pergalingu žvilgsniu. — Galva nenukrito. Garbės žodis, Paukšteli, kartais tu elgiesi nepakenčiamai, kaip tikra mergiūkštė.

Bet jis kai ko nežinojo, ir aš nutariau to nesakyti. Tarpduryje pasirodė Kelpurnija ir šūktelėjo:

— Limonadas! Greitai eikite į pavėsį, kol dar gyvi neiškepėte!

Vasarą būdavo tokia tvarka — įdienojus mes gerdavome limonadą.

Kelpurnija atnešė į verandą ąsotį, tris stiklines ir vėl nuėjo prie savo darbų. Aš nelabai ėmiau į galvą, kad patekau į Džemio nemalonę, — išgers limonado ir viską pamirš.

Džemis vienu mauku išgėrė antrą stiklinę ir paplekšnojo sau per krūtinę.

— Sugalvojau, ką mes dabar žaisim, — pareiškė jis. — Visai naują žaidimą.

— Kokį? — paklausė Dilas.

— Baubą Redlį.

Džemio smegenys kartais suveikdavo tiesiog nuostabiai: jis tyčia sugalvojo tokį žaidimą, kad įtikintų mane nebijąs Redlių nė per nago juodymą, kad įrodytų, kaip skiriasi jis — bebaimis didvyris ir aš — bailė.

— Baubą Redlį? O kaip? — paklausė Dilas.

Džemis tarė:

— Paukšteli, tu galėsi būti misis Redli...

— Gal būsiu, o gal ir ne. Man atrodo, kad...

— Kas tau? — tarė Dilas. — Vis dar drebi?

— Jis gali išeiti naktį, kai mes visi miegam... — pasakiau aš.

Džemis švilptelėjo.

— Paukšteli, kaipgi jis sužinos, ką mes žaidžiame. Be to, aš manau, kad jo ten seniai nebėra. Jis numirė kažin kada, ir namiškiai įgrūdo jį į kaminą.

Dilas pasakė:

— Džemi, mudu galim žaisti, o Paukštelis tegu žiūri, jeigu ji tokia bailė.

Aš nė kiek neabejojau, kad Baubas Redlis sėdi namuose, bet įrodyti negalėjau ir jaučiau, kad geriausia laikyti liežuvį už dantų, nes vėl būsiu apkaltinta tikėjimu karštosiomis dvasiomis, nors dienos metu tokie dalykai manęs nė kiek nejaudino.

Džemis paskirstė vaidmenis. Aš buvau misis Redli, ir visas mano darbas buvo išeiti į verandą ir šluoti ją. Dilas buvo senasis misteris Redlis — jis vaikščiojo šaligatviu pirmyn ir atgal, o kai Džemis jam kažką sakė, jis tik kosėjo. Džemis, be abejo, buvo Baubas: jis, palindęs po priekiniais laiptais, kažką rėkalojo ir ūkčiojo.

Slinko vasaros dienos, bet mūsų žaidimas nesibaigė. Mes jį dailinome ir tobulinome, sugalvojome dialogus, siužetą, kol sulipdėme nedidelę pjesę, kurią vaidindavome kasdien vis su naujais pakeitimais.

Dilas buvo nenaudėlių nenaudėlis: jis gebėdavo įsijausti į bet kokį jam skirtą neigiamą vaidmenį ir atrodydavo net aukštesnis, jeigu niekšingumas to reikalaudavo. Jis puikiai vaidindavo pačius blogiausius personažus, kurie buvo tikri barbarai. O aš norom nenorom turėdavau suvaidinti visas iš eilės moteris, kurios tik pasitaikydavo mūsų vaidinimuose. Šis paskutinis vaidinimas buvo nuobodesnis už „Tarzaną“, ir aš visą vasarą nerimavau, nors Džemis ir įtikinėjo, kad Baubas Redlis miręs ir man nieko neatsitiks, nes visą dieną čia pat yra jis ir Kelpurnija, o naktį namuose būna ir Atikus.

Džemis buvo apsigimęs didvyris.

Mūsų žaidimas buvo nedidelė liūdna drama, suregzta iš gandų, iš pasklidusių kaimynystėje paskalų nuotrupų: misis Redli buvo labai graži, ji ištekėjo už misterio Redlio ir prarado savo turtą. Paskui ji neteko beveik visų dantų, plaukų ir dešinės rankos smiliaus (čia jau Dilo fantazija: esą Baubas nukandęs jai smilių vieną naktį, kai negalėjęs rasti kačių ar voverių, kurias valgydavęs). Ji sėdėdavo svetainėje ir verkdavo kiauras dienas, o Baubas tuomet pamažėle raižydavo peiliu visus baldus, kiek tik jų buvo namuose.

Kartais mes visi žaisdavome berniukus, kuriuos pagauna policija; dėl įdomumo aš pabūdavau teisėju, o Dilas nuvesdavo Džemį ir pabrukdavo jį po laiptais, baksnodamas šluota. Prireikus Džemis tapdavo šerifu, marga miestelėnų minia ar mis Stefanija Kroford, kuri galėjo papasakoti apie Redlius daugiau už bet kurį kitą Meikombo gyventoją.

Kai reikėdavo suvaidinti pačią svarbiausią sceną, Džemis įsmukdavo į namus, Kelpurnijai nematant nudžiaudavo iš siuvamosios mašinos stalčiuko žirkles, įsitaisydavo sūpuoklėse ir imdavo karpyti laikraščius. Ir štai Dilas eina pro šalį, kosteli Džemio pusėn, o Džemis duria žirklėmis Dilui į šlaunį. Man, stebinčiai juos, atrodydavo, kad taip vyksta iš tikrųjų.

Kiekvieną dieną, kai misteris Natanas Redlis eidavo pro mūsų namus į miestą, mes stovėdavome užkandę žadą tol, kol jis išnykdavo iš akių, o paskui svarstydavome, ką jis darytų, jeigu įtartų, ką mes darome. Mes liaudavomės žaidę ir tada, kai pasirodydavo kuris kitas iš kaimynų, o vieną kartą pamačiau, kaip į mus išpūtusi akis žiūrėjo mis Modė Atkinson iš kitapus gatvės; pamiršusi, kad karpo gyvatvorę, ji laikė rankoje atkištas žirkles.

Kartą žaidėme dvidešimt penktą skyrių iš „Vienos šeimos istorijos“ antros dalies ir buvome taip įsijautę į savo žaidimą, kad iš karto nepamatėme Atikaus — jis stovėjo ant šaligatvio ir žiūrėjo į mus, plekšnodamas per koją susuktu į ritinėlį žurnalu. Saulė jau buvo užkopusi į pusiaudienį.

— Ką žaidžiate? — paklausė tėvas.