Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

— Nieko, — atsakė Džemis.

Džemis vengė atsakyti, ir aš iš karto supratau, jog mūsų žaidimas — paslaptis, todėl tylėjau.

— Ką darote su žirklėmis? Kam karpote laikraščius? Bus blogai, jeigu jie šios dienos.

— Nieko.

— Kaip nieko? — paklausė Atikus.

— Nieko.

— Duok man žirkles, — tarė Atikus. — Ciane žaislas. Ar kartais jūsų žaidimas nesusijęs su Redliais?

— Ne, — atsakė Džemis rausdamas.

— Tikiuosi, kad ne, — trumpai pasakė Atikus ir įėjo vidun.

— Dže... mi...

— Užsičiaupk! Jis nuėjo į svetainę ir gali mus išgirsti. Kieme, kur nebuvo pavojaus būti išgirstiems, Dilas paklausė Džemį, ar dar galėsime žaisti šį žaidimą.

— Nežinau. Atikus nesakė, kad negalima...

— Džemi, — tariau aš, — man atrodo, kad Atikus vis tiek žino.

— Ne, nežino. Jei žinotų, būtų pasakęs.

Aš nebuvau taip tvirtai įsitikinusi, bet Džemis pasakė, kad aš mergiotė, o mergiotės visada fantazuoja, todėl kiti žmonės jų nekenčia, ir jeigu aš pradėsiu elgtis kaip mergiotė, tai galiu eiti ir pasiieškoti kitų draugų.

— Gerai, gerai, žaiskit ir toliau, — pasakiau aš. — Pamatysit, kas bus.

Atikus mus pamatė — štai antroji priežastis, dėl kurios aš norėjau mesti tą žaidimą. O pirmoji atsirado tą dieną, kai aš įsiritau į Redlių kiemą. Tada, purtydama galvą ir slopindama šleikštulį, Džemio riksmų apkurtinta, išgirdau tylų garsą, tokį tylų, kad nuo šaligatvio tikrai nebūčiau išgirdusi. Viduje kažkas juokėsi. 5

Nesilioviau graužusi Džemio, kol jam pagaliau nusibodo, kaip aš ir tikėjausi; pavojingas žaidimas kuriam laikui buvo užmirštas, ir aš lengviau atsikvėpiau. Bet Džemis vis tiek tvirtino, kad Atikus neuždraudė, todėl mums esą galima žaisti. O jeigu ir būtų uždraudęs, Džemis sugalvojo išeitį — pakeisti veikėjų vardus, kad niekas negalėtų mūsų apkaltinti.

Dilas karštai pritarė tokiam sumanymui. Tiesą sakant, Dilas kažkaip pasikeitė — ėmė pūsti į Džemio dūdą. Dar vasaros pradžioje prašė mane tekėti už jo, o paskui visai užmiršo apie tai. Iš pradžių pareiškia, kad aš priklausau jam, pasisavina kaip kokį daiktą, prisiekia, kad aš vienintelė mergaitė, kurią jis visada mylės, o paskui — nė lašo dėmesio. Du kartus aš jį prikūliau, bet jis nepasidarė geresnis, tik dar labiau susigiedojo su Džemiu. Juodu dienų dienas prasėdėdavo namelyje tarp medžių kamienų, regzdami kažkokius slaptus sumanymus, o mane pasišaukdavo tik tada, kai jiems prireikdavo dar vieno žmogaus. Bet aš kol kas nenorėjau prisidėti prie pramuštgalviškųjų išmonių ir beveik visas vasaros pavakares prasėdėdavau su mis Mode Atkinson jos verandoje, rizikuodama būti jų vėl apšaukta mergiote.

Mudu su Džemiu visada nedraudžiami bėgiodavome po mis Modės sklypą, tik turėdavome neliesti jos azalijų, bet šiaip jau mūsų santykiai su ja nebuvo aiškūs. Kol Džemis su Dilu neslėpė nuo manęs savo sumanymų, ji man buvo kaimynė, ir tiek, tik artimesnė ir geresnė už kitas.

Pagal nerašytą susitarimą su mis Mode mudu su Džemiu galėjome žaisti jos vejoje, valgyti jos vynuoges, jeigu tik nelaužysime šakų, ir kiek tinkami landžioti po platų jos kiemą. Tokios sąlygos mums buvo labai palankios, ir mes retai kada kalbindavome ją, bijodami pažeisti tą subtilią mūsų bičiulystę, bet Džemis ir Dilas savo elgesiu pastūmėjo mane arčiau prie jos.

Mis Modė nekentė savo namo: kambariuose praleistas laikas jai atrodė sugaištas veltui. Ji buvo našlė ir mokėjo keistis kaip chameleonas — dieną darbuodavosi gėlių lysvėse, užsimaukšlinusi seną šiaudinę skrybėlę, apsivilkusi vyrišku kombinezonu, o po penkių, nusimaudžiusi vonioje, išeidavo į verandą kupina išdidžios grožybės ir švytėdavo kaip karalienė visoje mūsų gatvėje.

Ji mylėjo viską, kas tik augo žemėje, net piktžoles. Tačiau buvo viena išimtis. Jei tik ji rasdavo bent vieną gysločio stiebelį savo kieme, prasidėdavo tikras mūšis prie Mamos: ji užgriūdavo tą stiebelį su skardiniu kibirėliu ir apipildavo jį nuo viršūnės iki pat šaknų nuodingu skysčiu, nuo kurio, anot jos, ir mes galime numirti, jeigu lįsim per arti.

— Kodėl jūs paprasčiausiai neišraunate jo? — paklausiau aš, išvydusi tokią nuožmią ataką prieš trijų colių aukščio stiebelį.

— Kodėl neišraunu? Ką tu kalbi, vaikeli? — Moteris pakėlė liauną daigelį ir perbraukė nykščiu per plonytį stiebelį. Pabiro mikroskopinės sėklelės. — Vienas toks gyslotis gali pražudyti visą daržą.. Štai žiūrėk. Kai ateina ruduo, stiebas sudžiūsta ir vėjas išnešioja sėklas po visą Meikombo apygardą!

Mis Modė pasakė tai su tokia veido išraiška, tarsi būtų kalbėjusi apie biblinį marą.

Ji kalbėdavo energingai, ne taip, kaip buvo įprasta Meikombe. Vadindavo mus vardais ir pavardėmis, o kai šypsodavosi, pasimatydavo du mažyčiai auksiniai dangteliai, užmauti ant iltinių dantų. Kai aš pasakiau, kad man jie labai patinka ir tikiuosi netrukus tokius turėti, ji pasakė: „Žiūrėk.“ Klaktelėjusi liežuviu, ji išėmė dantų tiltą, ir šis nuoširdus gestas sutvirtino mūsų draugystę.

Mis Modės dosnumą gaudavo pajusti ir Džemis su Dilu, kai jie nebūdavo užsiėmę savo paslaptimis: mes ragaudavome iki tol mums nežinomo mis Modės talento vaisių. Pasirodo, ji kepdavo skaniausius visoje apylinkėje pyragus. Dabar šalia didelio pyrago ji iškepdavo dar tris mažiukus ir šaukdavo skersai gatvę:

— Džemi Finčai, Paukšteli Finč, Čarli Beikeri Hari, eikite čionai.

Mes greit puldavome pas ją ir už vikrumą visada būdavome apdovanojami.

Vasarą sutemos ilgos ir ramios. Dažniausiai mudvi su mis Mode tyliai sėdėdavome jos verandoje, žiūrėdamos, kaip dangus, saulei leidžiantis, nusidažo geltonai, paskui rausvai, kaip tarp namų nardo kregždės ir dingsta už mokyklos stogų.

— Mis Mode, — paklausiau aš vieną vakarą, — kaip manote, ar Baubas Redlis dar gyvas?

— Jo vardas Arturas, ir jis gyvas, — tarė mis Modė. Ji lėtai sūpavosi ąžuolinėje supamojoje kėdėje. — Ar jauti, kaip šį vakarą kvepia mano mimoza? Angeliškas aromatas.

— Aha. O iš kur jūs žinote?

— Ką žinau, vaikeli?

— Kad Bau... kad misteris Arturas gyvas?

— Koks šiurpus klausimas. Bet ir visa toji istorija šiurpi. Aš žinau, Džiną Luiza, jis gyvas, nes nemačiau, kad jo karstą būtų išnešę iš namų.

— Gal jis numirė, ir namiškiai įgrūdo jį į kaminą?

— Kas čia per išmonė?

— Ogi Džemis galvoja, kad jie taip padarė.

— Oho! Kasdien jis darosi vis panašesnis į Džeką Finčą.

Mis Modė pažinojo dėdę Džeką Finčą, Atikaus brolį, nuo pat vaikystės. Jie buvo beveik vienmečiai ir augo drauge Finčų prieplaukoje. Mis Modės tėvas Frenkas Bafordas buvo Finčų kaimynas. Jis buvo gydytojas, bet turėjo tik vieną aistrą — auginti gėles, todėl liko neturtingas. O dėdė Džekas Finčas leido sau auginti gėles tik dėžutėse po langais, ir jis praturtėjo. Dėdė Džekas atvažiuodavo pas mus kasmet Kalėdoms ir per kiekvienas Kalėdas šaukdavo skersai gatvę mis Modei, kad ji tekėtų už jo. O mis Modė šaukdavo jam atgal:

— Rėk garsiau, Džekai Finčai, kad išgirstų pašto kontoroje, nes aš negirdėjau, ką tu sakei!

Mudviem su Džemiu atrodė, kad labai keista šitaip pirštis damai, bet ir pats dėdė Džekas buvo gana keistas. Jis sakydavo, kad stengiasi supykinti mis Modę ir keturiasdešimt metų stengiasi veltui, nes mis Modė mažiausiai galvoja apie vedybas su juo, užtat baisiai mėgsta jį erzinti, ir apsiginti nuo jos galima tik energingu puolimu. Tokį paaiškinimą mes puikiausiai supratome.