Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

— Paukšteli, mes nieko nedarysime, tik nueisime iki žibinto stulpo ir atgal.

Mes tyliai slinkome šaligatviu klausydamiesi, kaip kaimynai verandose girgždina sūpuokles, kaip ramiai šį vakarą šnekučiuojasi mūsų gatvės gyventojai. Kartkartėmis išgirsdavome mis Stefanijos Kroford juoką.

— Na? — tarstelėjo Dilas.

— Tvarka, — atsakė Džemis. — Paukšteli, kodėl tau nėjus namo?

— O ką jūs darysite?

Dilas su Džemiu pasakė norį žvilgtelėti pro tą langą, kurio langinė atsiknojusi, — gal jiems pasisektų išvysti Baubą Redlį, o jei aš nenoriu eiti su jais, tai galiu drožti namo ir laikyti savo rėksmingą kakarinę užčiauptą, štai ir viskas.

— Tai kuriems galams reikėjo laukti iki šios dienos ir iki pat vakaro?

Todėl, paaiškino Džemis, kad sutemus niekas jų nepastebės, ir Atikus dabar taip įsikniaubęs į knygą, kad neišgirstų ir paskutiniojo teismo trimitų, o jeigu Baubas Redlis juos užmuš, tai prapuls tik mokslo metai, bet ne atostogos; be to, naktį bus geriau matyti, kas darosi tamsiuose kambariuose, negu dienos metu, aišku man ar ne?

— Džemi, labai prašau...

— Paukšteli, sakau tau paskutinį kartą, liaukis pliurpus arba keliauk namo... Dievaži, tu kasdien daraisi vis labiau panaši į mergiotę!

Po tokių žodžių man nebebuvo kas daryti, reikėjo eiti drauge su jais. Mes pagalvojome, kad geriau bus pralįsti pro aukštos vielų tvoros apačią pačiame Redlių sklypo gale, nes taip mažiau rizikos, kad mus kas pamatys. Už tvoros buvo didelis sodas ir siauras medinis sandėliukas.

Džemis pakėlė aukštyn apatinę vielą ir mostelėjo Dilui lįsti. Paskui įlindau aš ir palaikiau vielą Džemiui. Jis vos ne vos prasispraudė.

— Tyliau, tyliau, — sušnibždėjo jis. — Būkite atsargūs, neužsirioglinkite ant kopūstų, nes nuo to gurgždėjimo ir negyvėlis prabustų.

Turėdama tai galvoje, aš galėjau žengti tik kokį vieną žingsnį per minutę. Paskui ėmiau eiti greičiau, nes mėnesienoje pamačiau, kad Džemis jau toli priekyje ir moja man. Mes priėjome prie vartelių iš sodo į kiemą. Džemis stumtelėjo juos. Varteliai girgžtelėjo.

— Spjaukit ant jų, — sušnibždėjo Dilas.

— Įviliojai mus į spąstus, Džemi, — suburbėjau aš. — Ne taip lengva bus iš čia išsikrapštyti.

— Ššš. Spjauk, Paukšteli.

Mes spjaudėm, kol mums išdžiūvo burnos. Paskui Džemis ėmė lėtai verti vartelius, kol tie atsirėmė į tvorą. Mes atsidūrėme galiniame kieme.

Iš kiemo pusės Redlių namas atrodė dar nepatrauklesnis: per visą jo ilgį tęsėsi apgriuvusi veranda, buvo dvejos durys ir du tamsūs langai tarp jų. Verandos stogą vienoje pusėje laikė ne stulpas, o netašytas rąstagalys. Kampe riogsojo sena krosnelė, o virš jos vaiduokliškai bolavo skrybėlių kabyklos veidrodis, atspindėdamas mėnesieną.

— Oi, — tyliai aiktelėjo Džemis, pakėlęs vieną koją.

— Kas atsitiko?

— Bailiai, — suvebleno jis.

Iš visų pusių mūsų tykojo nematomos kliūtys — štai ir Dilas priekyje į kažką atsitrenkė ir sušnibždėjo: „O, Dieve“. Mes nusėlinome už namo kampo, prie lango su pravira langine. Bet Džemiui iki palangės trūko kelių colių.

— Leisk, kilstelėsiu, — sumurmėjo jis Dilui. — Ne, palauk.

Džemis suėmė dešine ranka savo kairės riešą, kaire ranka — mano dešinės riešą, aš dešine — savo kairės riešą, o kaire — jo riešą, ir pasidarė balnelis. Mes pasilenkėme, ir Dilas atsisėdo ant jo. Paskui pakėlėme jį, ir jis nusitvėrė palangės.

— Paskubėk, — sušnibždėjo Džemis, — ilgai neišlaikysime.

Dilas stuktelėjo man per petį, ir mes nuleidome jį ant žemės.

— Ką matei?

— Nieko. Užuolaidas. Bet kažkur spingsi blausi švieselė.

— Einam iš čia, — sukuždėjo Džemis. — Grįžtam atgal į kiemo pusę. Ššš, — nutildė jis mane, kai aš norėjau paprieštarauti.

— Pabandykim pažiūrėti pro verandos langą.

— Dilai, nereikia, — paprašiau aš.

Dilas stabtelėjo ir praleido Džemį į priekį. Džemis padėjo koją ant laiptelio, ir tas sugirgždėjo. Džemis truputį pastovėjo, paskui pabandė iš lėto perkelti svorį ant vienos kojos. Laiptelis tylėjo. Džemis žengė iš karto per dvi pakopas, padėjo koją ant verandos grindų, šastelėjo viršun ir vos nepargriuvo, praradęs pusiausvyrą. Bet tuojau tvirtai atsistojo ant kojų, paskui atsiklaupė, nušliaužė prie lango ir pažvelgė į vidų.

Tą akimirką aš pamačiau šešėlį. Vyriškio su skrybėle šešėlį. Iš pradžių pagalvojau, kad tai medis, bet nebuvo nė mažiausio vėjelio, o medžių kamienai nevaikščioja. Galinė veranda skendėjo mėnesienoje, ir šešėlis, lyg iškirptas žirklėmis, nužingsniavo veranda Džemio link.

Tada jį pamatė ir Dilas. Jis užsidengė veidą rankomis.

Paskui šešėlis krito ant Džemio, ir tas jį pamatė. Apglėbęs galvą rankomis, Džemis suakmenėjo.

Šešėlis sustojo maždaug per pėdą nuo Džemio. Jis mostelėjo ranka į šalį, nuleido ją žemyn ir sustingo. Paskui apsigręžė, praslinko pro pat Džemį, perėjo verandą ir dingo už namo kampo, iš kur ir buvo pasirodęs.

Džemis nušoko nuo verandos ir puolė prie mūsų. Jis atplėšė vartelius, vikriai išstūmė pro juos mudu su Dilu ir nuginė tiesiai per čiužančių kopūstų lysves. Bėgdama per tuos kopūstus, aš suklupau, ir kaip tik tą akimirką driokstelėjo šūvis, sudrebindamas visą apylinkę.

Dilas su Džemiu plojosi ant žemės šalia manęs. Džemis sumikčiojo, vos gaudydamas kvapą:

— Pro tvorą į mokyklos kiemą!.. Paskubėk, Paukšteli!

Džemis palaikė apatinę vielą, kol mudu su Dilu prasliuogėme į kitą pusę. Jau buvome besiglaudžią po vienišu ąžuolu mokyklos kieme, tik staiga susivokėme, kad su mumis nėra Džemio. Nubėgom atgal ir radom jį įstrigusį tvoroje ir besistengiantį išsinerti iš kelnių, užsikabinusių už vielos. Jis atbėgo prie ąžuolo tik su apatinėmis kelnaitėmis.

Čia, kur nebegrėsė pavojus, sustojome visiškai apkvaitę, bet Džemio smegeninė veikė puikiai:

— Turim spaust namo, nes mūsų pasiges.

Mes perbėgome mokyklos kiemą, prašliaužėme pro tvoros apačią į Elnių pievą, kuri siekėsi su mūsų sklypu, persiropštėme per savo kiemo tvorą, atbėgome prie galinių laiptelių, ir tik tada Džemis leido mums atsipūsti.

Atgavę kvapą, visi trys nužingsniavome į mūsų kiemą taip ramiai ir abejingai, kaip tik mokėjome. Kai pažvelgėme į gatvę, pamatėme prie Redlių vartelių besibūriuojančius kaimynus.

— Geriau einam tenai, — tarė Džemis. — Jiems pasirodys keista, jeigu neprieisime.

Misteris Natanas Redlis stovėjo savo kieme, prie vartelių, persimetęs per petį šautuvą. Atikus stovėjo šalia mis Modės ir mis Stefanijos Kroford. Čia pat buvo ir mis Reičelė bei misteris Eiveris. Niekas nepastebėjo, kaip mes priėjome.

Mums patyliukais prisiartinus prie mis Modės, ji atsigręžė.

— Kur jūs buvote? Girdėjote, kas čia įvyko?

— Kas gi? — paklausė Džemis.

— Misteris Redlis šovė į negrą savo kopūstų darže.

— O! Ar jis pataikė?

— Ne, — tarė mis Stefanija. — Jis šovė į orą. O negras taip nusigando, kad visas net pabalo. Misteris Redlis sako, kad jei kas pamatys baltą juodasnukį, tai ir bus tas pats. Jis sako, kad antras vamzdis irgi užtaisytas, ir jeigu jis vėl išgirs darže krebždant, tada jau taikys tiesiai, nesvarbu, ar ten bus šuo, ar nigeris, ar... Džemis Finčas!

— Ką jūs turit galvoje, panele? — sutriko Džemis.

Tada prabilo Atikus.

— Kur tavo kelnės, sūnau?

— Kelnės?

— Taip, kelnės.