Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

Išsisukinėti buvo beprasmiška. Visi matė, kad jis tik su apatinėmis kelnaitėmis. Aš atsidusau.

— Ee... misteri Finčai!

Gatvės žibinto šviesoje aš pamačiau, kad Dilas kažką sugalvojo — jo akys išsiplėtė, putlus angeliškas veidelis pasidarė dar apvalesnis.

— Ką pasakysi, Dilai? — paklausė Atikus.

— Ee... kelnes aš iš jo išlošiau, — suburbleno jis.

— Išlošei? Kaip tai?

Dilas pasikrapštė ranka pakaušį, paskui viršugalvį, po to pasitrynė kaktą.

— Mes lošėme nusirengiamąjį pokerį prie tvenkinio, — paaiškino jis.

Mudu su Džemiu lengviau atsikvėpėme. Matyt, kaimynus Dilo atsakymas irgi patenkino — visi taip ir sužiuro į mus. Kas gi tas nusirengiamasis pokeris?

Bet aiškinti nebuvo kada: mis Reičelė kad suspigs kaip gaisrininkų sirena:

— O Jėzau! Dilai Hari! Prie mano tvenkinio vyksta azartiniai lošimai? Aš tau parodysiu nusirengiamąjį pokerį!

Tik Atikaus dėka Dilas nebuvo tuojau pat sukapotas į gabalėlius.

— Palaukite minutėlę, mis Reičele, — pasakė jis. — Kiek žinau, anksčiau jie nieko panašaus nedarydavo. Jūs lošėte kortomis?

Džemis stačia galva puolė gelbėti Dilo:

— Ne, tėte, degtukais.

Mano brolis pasirodė nuostabus. Degtukai — pavojingas dalykas, bet kortos — tikra pražūtis.

— Džemi, Paukšteli, — tarė Atikus, — žiūrėkite, kad aš daugiau negirdėčiau apie pokerį, kad ir koks jis būtų. Eik pas Dilą, Džemi, ir atsiimk kelnes. Susitarkite patys.

— Nesijaudink, Dilai, — pasakė Džemis, kai mes nubindzenome šaligatviu, — mis Reičelė nieko tau nepadarys. Atikus užkalbės jai dantį. O tu greit susigaudei, žmogau. Klausyk... girdi?

Mes sustojome ir išgirdome Atikaus balsą:

— ... nieko baisaus... vaikai yra vaikai, mis Reičele...

Dilas nusiramino, bet mudu su Džemiu nė kiek. Kokiomis kelnėmis Džemis pasirodys rytoj rytą — štai kur tikra bėda.

— Galiu duoti tau savo, — pasiūlė Dilas, kai mes priėjome prie mis Reičelės namo. Džemis pasakė esąs labai dėkingas, bet iš to jokios naudos, nes vis tiek negalėsiąs į jas įlįsti. Mes atsisveikinome, ir Dilas nuėjo namo. Paskui, matyt, staiga prisiminė, kad mudu susižadėję, nes išbėgo gatvėn ir paskubomis pakštelėjo man į skruostą Džemio akivaizdoje.

— Ei, rašykite man, gerai? — riktelėjo jis mums pavymui.

Net jeigu Džemis ir nebūtų likęs be kelnių, mes vis tiek būtume blogai miegoję. Kiekvienas krebžtelėjimas, kurį išgirdau gulėdama savo sudedamojoje lovelėje galinėje verandoje, tą naktį man atrodė trigubai garsesnis: sugurgžda žvyras po praeivių kojomis, o man jau atrodo, kad Baubas Redlis ateina keršyti, išgirstu tolumoje negro juoką — tai Baubas Redlis išbėgęs į lauką ieško mūsų, peteliškė atsimuša į tinklelį — tai turbūt Baubas Redlis siusdamas ardo vielas; net platanai judėjo kaip gyvi, lemdami kažką bloga. Aš snūduriavau negalėdama kietai įmigti, kai išgirdau tyliai mane šaukiantį Džemį.

— Ar tu jau visai pakvaišai?

— Ššš... Atikus išjungė šviesą.

Blausioj mėnesienoj pamačiau, kad Džemis nuleido kojas ant grindų.

— Einu kelnių, — pasakė jis.

Aš kaipmat atsisėdau.

— Negalima. Aš tau neleisiu.

Džemis skubėjo apsivilkti marškinius.

— Aš turiu eiti.

— Jeigu eisi, pažadinsiu Atikų.

— Jeigu pažadinsi, užmušiu tave.

Aš įsikibau į Džemį ir pasisodinusi ant savo lovos pamėginau įkrėsti jam proto.

— Misteris Natanas suras jas iš ryto. Jis žino, kad tu jas pametei. Jis parodys tas kelnes Atikui, tu gausi pylos, bet tuo viskas ir baigsis. Gulk į lovą.

— Aš viską žinau, — tarė Džemis. — Todėl ir einu.

Man tiesiog pasidarė bloga. Jis ketina vienas grįžti į tą vietą. Aš prisiminiau mis Stefanijos žodžius — misterio Natano antras vamzdis užtaisytas, jis laukia, kol vėl išgirs krebždant, tada, nesvarbu, ar ten bus juodasnukis, ar šuo, ar... Džemis žinojo visa tai ne blogiau už mane. Mane apėmė siaubas.

— Klausyk, Džemi, neverta. Na, gausi lupt, paskaudės ir praeis. O štai misteris Redlis gali tave nudėti, Džemi. Prašau...

Džemis kantriai atsiduso.

— Tu... tu suprask, Paukšteli, — tyliai tarė jis, — aš neprisimenu, kad Atikus kada nors būtų mane mušęs. Ir nenoriu, kad muštų.

Čia tai tiesa. Atikus tik grasindavo mums kas antrą dieną.

— Nemušė, nes nebuvo rimtai nutvėręs.

— Gal ir taip, bet... aš nenoriu, kad iš viso mane muštų, Paukšteli. Nereikėjo šį vakarą ten lįsti, Paukšteli.

Man atrodo, kad tą naktį mudu ėmėme tolti vienas nuo kito. Tiesa, kartais būdavo taip, kad aš jo negalėdavau suprasti, bet netrukus visos painiavos išaiškėdavo, ir vėl viskas būdavo kaip anksčiau. Tačiau šįkart aš nepajėgiau jo perprasti.

— Klausyk, — meldžiau aš, — tu tik pagalvok, kaip baisu bus ten vienam...

— Nutilk!

— Nejaugi tu manai, kad Atikus galėtų taip smarkiai supykti, kad net liautųsi šnekėtis su tavimi? Aš jį prižadinsiu, Džemi, garbės žodis, prižadinsiu...

Džemis griebė mane už pižamos apykaklės ir smarkiai ją pasuko.

— Tada aš eisiu su tavim... — sušnibždėjau dusdama.

— Nereikia. Tik triukšmą sukelsi.

Daugiau aš nieko nebegalėjau padaryti, todėl atšoviau duris ir palaikiau jas atidarytas, kol Džemis sėlino laiptais žemyn. Turėjo būti kokia antra valanda nakties. Mėnulis leidosi, blėstančioje mėnesienoje pinučių šešėliai buvo susilieję. Balti Džemio marškinėliai šmėkščiojo tamsoje, tarsi mažas vaiduoklis būtų skubėjęs pasislėpti nuo auštančio ryto. Papūtė lengvas vėjelis, vėsindamas prakaitu apsipylusi mano kūną.

Man pasirodė, kad Džemis nuėjo prie tvoros tuo pačiu keliu aplink, per Elnių pievą, per mokyklos kiemą, — bent jau pasuko į tą pusę. Šitas kelias ilgesnis, todėl dar ne laikas jaudintis. Aš palaukiau, kol bus laikas jaudintis, ir ėmiau klausytis — ar nedriokstelės šūvis. Paskui man pasigirdo, kad tolumoje girgžtelėjo tvora. Bet tik pasigirdo.

Išgirdau Atikų kosint. Sulaikiau kvapą. Kartais vidury nakties, eidami į vonios kambarį, mes girdėdavome, kad Atikus skaito. Jis yra sakęs, kad dažnai naktį nubunda, užeina pažiūrėti mūsų, o paskui skaito knygą, kol vėl apima miegas. Aš laukiau, kol jis įžiebs lempą savo kambaryje, įtempusi žvilgsnį stebėjau, ar nepamatysiu šviesos ruoželio koridoriuje. Bet buvo tamsu, ir aš vėl pradėjau alsuoti.

Peteliškės pradingo, bet pribrendusios platano sėklos barškeno į stogą nuo menkiausio vėjo dvelktelėjimo. Kažkur tolumoje amsėjo šunys, ir tamsoje buvo labai nejauku.

Netrukus pamačiau grįžtantį Džemį. Balta marškinių dėmelė liuoktelėjo per tvorą, juosiančią galinį kiemą, ir palengva ėmė didėti. Džemis užkopė verandos laipteliais, įėjo vidun, užšovė duris ir atsisėdo ant savo lovos. Be žodžių parodė man kelnes. Paskui atsigulė, ir aš kurį laiką girdėjau, kaip virpa jo lovelė. Po to viskas nurimo. Aš dar klausiausi, bet jis nebekrustelėjo. 7

Visą savaitę Džemis vaikščiojo tylus ir paniuręs. Aš padariau taip, kaip Atikus man kartą buvo pataręs, — pabandžiau įlįsti į Džemio kailį ir pažiūrėti į pasaulį jo akimis. Ir supratau: jei man būtų tekę vienai eiti prie Redlių sodybos antrą valandą nakties, tai kitą dieną būtų buvusios mano laidotuvės. Todėl nekvaršinau Džemiui galvos ir stengiausi nesipainioti jam po kojų.

Prasidėjo mokslo metai. Antroje klasėje buvo ne tik kad ne geriau nei pirmoje, bet netgi blogiau — mums ir vėl kaišiojo panosėn paveikslėlius, užuot mokę skaityti ir rašyti. Už sienos nuolat skardėdavo juokas, ir iš to buvo galima nujausti, kaip sekasi mis Karolinai; beje, pirmoje klasėje netrūko antramečių, tai jie bent jau padėdavo jai palaikyti ten tvarką. Vienintelis geras dalykas antroje klasėje buvo tas, kad pamokos baigdavosi tuo pačiu metu, kaip ir Džemiui, ir mudu trečią valandą drauge keliaudavome namo.