Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

Man toptelėjo, kad misteris Eiveris, ko gero, žino, kaip mes budėdavome vasarą, vildamiesi, kad jis pakartos savo triuką, kita vertus, jeigu už nuodėmes tenka tokia bausmė, tai ne pro šalį ir nusidėti. Man nereikėjo laužyti galvos, iš kur misteris Eiveris prisirinko tokių meteorologinių žinių, — aišku, kad iš Rozetės akmens.

— Džemi Finčai, ei, Džemi Finčai!

— Džemi, tave šaukia mis Modė.

— Lakstykit tik vidury kiemo. Prie verandos apsnigtos gvaizdės. Nesumindžiokite jų!

— Aha! — atsiliepė Džemis. — Koks gražus sniegas, tiesa, mis Mode?

— Po šimts pypkių tokį grožį! Jeigu šiąnakt pašals, pražus visos mano azalijos!

Ant senosios šiaudinės mis Modės skrybėlės žvilgėjo sniego kristalai. Moteris lankstėsi ties mažais krūmeliais ir gobstė juos drobiniais maišiukais. Džemis paklausė, kodėl ji taip daro.

— Kad jiems būtų šilta, — atsakė ji.

— Kaip gėlėms gali būti šilta? Jos neturi kraujo apytakos.

— Negaliu tau šito paaiškinti, Džemi Finčai. Aš tik žinau, kad gėlės sušals, jeigu naktį bus šalčio, todėl reikia jas apdengti. Aišku?

— Aha! Mis Mode!

— Ką pasakysi, mielasis?

— Ar mudu su Paukšteliu galime pasiskolinti iš jūsų sniego?

— O Viešpatie, imkite visą! Po namu yra sena pintinė, kurioje laikydavau persikus, verskite į ją. — Mis Modė prisimerkė. — Džemi Finčai, ką tu darysi su mano sniegu?

— Pamatysite, — atsakė Džemis. Mudu parsinešėme iš mis Modės sklypo į mūsiškį tiek sniego, kiek tik įmanėme, ir patys sušlapome iki ausų.

— Ką mes darysime, Džemi? — paklausiau aš.

— Pamatysi, — tarė jis. — Dabar imk krepšį ir tempk visą sniegą, kiek tik gali, iš kiemo į darželį. Žiūrėk, vaikščiok tik ten, kur išmindžiota, — įspėjo jis.

— Mes lipdysime iš sniego vaikiuką, Džemi?

— Ne, tikrą sniego senį. Nagi, kibk į darbą.

Džemis nubėgo į galinį kiemą, susirado kauptuką ir ėmė skubiai kapstyti žemę už malkų krūvos, visus pasitaikiusius sliekus padėdamas į šalį. Paskui nuėjo į namus, pasiėmė baltinių krepšį, pripylė jį žemių ir nunešė į darželį.

Kai sumaišėme penkis krepšius žemių su dviem krepšiais sniego, Džemis pasakė, kad galime pradėti.

— Tau čia nepanašu į makalynę? — paklausiau aš.

— Dabar lyg ir makalynė, bet vėliau bus gerai, — atsakė jis.

Džemis kabino saujomis purvą, spaudė iš jo gniužulus ir lipino juos vieną prie kitų, kol padirbo stuomenį.

— Džemi, aš niekada nesu girdėjusi, kad sniego seniai būna negrai, — pasakiau aš.

— Vėliau nebus juodas, — burbtelėjo jis.

Iš galinio kiemo Džemis atsinešė persiko vytelių ir ėmė pinti jas, lankstyti — daryti kažką panašaus į skeletą, kurį paskui reikėjo aplipdyti purvu.

— Jis panašus į mis Stefaniją Kroford, įsirėmusią rankomis į šonus, — tariau aš. — Pats storas, o rankos kaip pagaliukai.

— Padarysiu storesnes. — Džemis šliūkštelėjo vandens ant juodojo senio ir vėl ėmė lipdyti prie jo purvą. Valandėlę jis susimąstęs žiūrėjo į senį, paskui padarė jam didelį pilvą žemiau juosmens. Džemis pažvelgė į mane spindinčiomis akimis.

— Sniego senis truputėlį panašus į misterį Eiverį, ar ne?

Džemis prisigrandė dar sniego ir vis lipdė prie senio. Man jis leido lipdyti sniegą tik iš užpakalio, o priekyje, kuris visiems matomas, darbavosi pats. Palengvėle misteris Eiveris pasidarė baltas.

Iš medžio gabalėlių Džemis padarė akis, nosį, burną, sagas, ir jam pasisekė — misteris Eiveris atrodė piktas. Galiausiai Džemis įspraudė jam į rankas pliauską, ir skulptūra buvo baigta. Džemis žengė žingsnį atatupstas ir apžvelgė savo kūrinį.

— Koks puikus, Džemi, — pasakiau aš. — Atrodo kaip gyvas.

— Tikrai neblogas, ar ne? — kukliai tarstelėjo jis.

Mudu negalėjome ištverti, kol Atikus pareis namo pietų, todėl paskambinome ir pranešėme, kad jam paruoštas didelis siurprizas. Jis truputį nustebo, pamatęs pusę kiemo žemės darželyje, bet pasakė, kad mes atsakančiai padirbėjome.

— Neįsivaizdavau, kaip tu jį nulipdysi, sūnau, — pasakė jis Džemiui, — bet daugiau nebesijaudinsiu dėl tavo ateities — sumanumo tau netrūksta.

Nuo Atikaus pagyrimo Džemiui nukaito ausys, bet čia Atikus žengė kelis žingsnius atbulas, ir Džemis įsmeigė į jį akis. Atikus iš padilbų apžiūrinėjo senį. Jis šyptelėjo, paskui ėmė juoktis.

— Sūnau, man sunku pasakyti, kas tu būsi — inžinierius, teisininkas ar portretistas, bet šita tavo kūryba gali įžeisti vieną asmenį. Tą panašumą reikėtų bent kiek užmaskuoti.

Atikus pasiūlė Džemiui truputį suliesinti senį iš priekio, įduoti šluotą vietoj pliauskos ir užrišti jam prijuostę.

Bet Džemis paaiškino, kad jeigu jis taip padarys, tai sniego senis susimurzins ir liausis buvęs sniego seniu.

— Tai daryk, kaip tau atrodo geriau, bet kažką vis tiek reikia pakeisti, — tarė Atikus. — Negalima lipdyti karikatūrų, kurios išjuoktų kaimynus.

— Kokia čia karikatūra, — pasakė Džemis. — Sniego senis lygiai toks pats, koks jis.

— O misteriui Eiveriui gali pasirodyti kitaip.

— Sugalvojau! — šūktelėjo Džemis.

Jis nudūmė skersai gatvę, įsmuko į mis Modės kiemą ir grįžo triumfuodamas. Jis užmaukšlino sniego seniui ant galvos šiaudinę mis Modės skrybėlę, o už sulenktos rankos užkišo sodo žirkles. Atikus pasakė, kad taip kur kas geriau.

Mis Modė atidarė priekines duris ir išėjo į verandą. Ji pažvelgė į mus per gatvę ir nusišypsojo.

— Džemi Finčai, — šūktelėjo ji. — Ak tu, velniūkšti, atiduok mano skrybėlę!

Džemis pakėlė akis į Atikų, ir tas papurtė galvą.

— Ji juokauja, — pasakė jis. — Ją labai nustebino tavo... sugebėjimai.

Atikus nuėjo į kitą gatvės pusę pas mis Modę, ir jie ėmė apie kažką kalbėtis mojuodami rankomis. Aš nugirdau tik keletą žodžių: „...Pastatė visų akivaizdoje absoliutų mafroditą! Kaip tu juos auklėji, Atikau?“

Po pietų liovėsi snigę, temperatūra krito, o į vakarą išsipildė šiurpiausios misterio Eiverio pranašystės: Kelpurnija kurstė visose krosnyse ugnį, bet mums vis tiek buvo šalta. Vakare grįžęs namo Atikus pasakė, kad prasti mūsų popieriai, ir pasiūlė Kelpurnijai pasilikti pas mus nakvynei. Kelpurnija apmetė akimis aukštas lubas, didelius langus ir pasakė, kad jos namuose tikriausiai būsią šilčiau. Atikus parvežė ją namo automobiliu.

Dar nebuvau atsigulusi, kai Atikus įmetė daugiau anglių į krosnį mano kambaryje. Jis pasakė, kad termometras rodo šešiolika laipsnių3 šalčio, kad tai šalčiausia naktis, kiek jis prisimena, ir kad mūsų sniego senis dabar jau suledėjęs.

Man pasirodė, kad praėjo tik kelios minutės, o jau kažkas purtydamas žadina mane. Atsibudusi pamačiau, kad esu užklota Atikaus paltu.

— Jau rytas?

— Kelkis, vaikuti.

Atikus padavė man chalatą ir paltą.

— Pirmiau apsivilk chalatą, — pasakė jis.

Šalia Atikaus stovėjo apsimiegojęs, pasišiaušęs Džemis. Viena ranka jis spaudė prie kaklo palto apykaklę, kitą buvo įsikišęs į kišenę. Jis atrodė neįprastai storas.

— Paskubėk, vaikuti, — tarė Atikus. — Čia tavo batukai ir kojinės.

Aš rengiausi nieko nesuvokdama.

— Jau rytas?

— Ne, pradžia antros. Na, greičiau.

Pagaliau aš atsikvošėjau — matyt, bus nutikę kažkas negera.

— Kas atsitiko?

Dabar jis jau galėjo ir neaiškinti. Kaip paukščiai jaučia, kur jiems slėptis nuo lietaus, taip aš pajutau, kad mūsų gatvėje atsitiko nelaimė. Išgirdau švelnų, tarsi taftinio drabužio šlamėjimą, prislopintą bruzdesį gatvėje, ir mane apėmė neapsakoma baimė.