Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

— Kam atsitiko nelaimė?

— Mis Modei, mieloji, — lipšniai atsakė Atikus.

Išėję pro duris pamatėme, kaip pro mis Modės valgomojo langus veržiasi ugnis. Tarsi patvirtindama tai, ką mes išvydome, sukaukė gaisrinė sirena, iš pradžių žemu balsu, paskui vis aukštesniu, kol pavirto įkyriu diskantu.

— Viskas sudegs, viskas? — gailiai paklausė Džemis.

— Tikriausiai, — atsakė Atikus. — O dabar klausykite abu. Eikite prie Redlių namo ir ten stovėkite. Nesipainiokite žmonėms po kojų, girdite? Matote, iš kurios pusės vėjas?

— Oi, — sudejavo Džemis. — Atikau, gal jau reikia tempti baldus laukan?

— Dar ne, sūnau. Klausyk, ką tau sakau. Bėkite ten. Prižiūrėk Paukštelį, girdi? Neišleisk jos iš akių.

Atikus stumtelėjo mus Redlių vartelių link. Mes stovėjome ir žiūrėjome, kaip į gatvę plūdo žmonės, mašinos, o liepsna tuo tarpu tyliai baigė pasiglemžti mis Modės namą.

— Kodėl jie neskuba, kodėl jie neskuba... — murmėjo Džemis.

Netrukus mes pamatėme kodėl. Sena gaisrinė mašina šaltyje neveikė, iš miesto ją stumte atstūmė būrys žmonių. Paskui žmonės prijungė guminę žarną prie hidranto, bet žarna trūko, vanduo šovė aukštyn ir nuteškėjo ant grindinio.

— O Viešpatie, Džemi...

Džemis apkabino mane.

— Nusiramink, Paukšteli, — tarė jis. — Kol kas dar nereikia jaudintis. Aš tau pasakysiu kada.

Meikombo gyventojai, vieni apsirengę, kiti vienmarškiniai, gabeno mis Modės baldus į kitą gatvės pusę. Pamačiau, kaip Atikus tempė mis Modės sunkią ąžuolinę supamąją kėdę, ir pagalvojau, kad jis nuovokus — gelbsti tą daiktą, kurį ji labiausiai vertina.

Kartkartėmis išgirsdavome šūksnius. Paskui mansardos lange pasirodė misterio Eiverio veidas. Jis išstūmė pro langą čiužinį ir tol mėtė į gatvę visokius daiktus, kol žmonės ėmė šaukti:

— Lipkite žemyn, Dikai! Laiptai dega! Bėkite lauk, misteri Eiveri!

Misteris Eiveris ėmė ropštis per langą.

— Paukšteli, jis įstrigo... — Džemis užkando žadą, — o Dieve...

Misteris Eiveris įkliuvo visai rimtai. Aš pakišau galvą Džemiui po pažastimi ir nežiūrėjau, kol Džemis sušuko:

— Jis išlindo, Paukšteli! Jis išsigelbėjo!

Pakėliau akis ir pamačiau misterį Eiverį jau balkone. Jis permetė kojas per turėklus ir ėmė sliuogti verandos stulpu žemyn, tačiau neišsilaikė ir riktelėjęs šleptelėjo į mis Modės krūmus.

Staiga aš pastebėjau, kad žmonės atatupsti traukiasi nuo mis Modės namo, artėdami prie mūsų. Jau niekas nebenešė daiktų. Ugnis pleškėjo antrame aukšte ir skynėsi kelią iki stogo; langų rėmai atrodė juodi, už jų viskas pleveno oranžine spalva.

— Džemi, ten spalva kaip moliūgo...

— Žiūrėk, Paukšteli!

Dūmai pradėjo virsti nuo mūsų ir nuo mis Reičelės namų, kaip rūkas virsta nuo upės, ir žmonės ėmė tempti prie jų žarnas. Pro mus prašvilpė Ebotsvilio gaisrininkų mašina ir sustojo priešais mūsų namą.

— Ta knyga... — pasakiau aš.

— Kokia? — paklausė Džemis.

— Ta knyga apie Tomą Sviftą, ji ne mano, ji Dilo...

— Nesijaudink, Paukšteli, dar anksti jaudintis, — tarė Džemis. — Antai žiūrėk, — parodė jis.

Kaimynų būrelyje stovėjo Atikus, susikišęs rankas į palto kišenes. Jis atrodė taip, tarsi stebėtų futbolo rungtynes. Šalia jo stovėjo mis Modė.

— Pažiūrėk į Atikų. Jis atrodo visai ramus, — pasakė Džemis.

— Kodėl jis nelipa ant stogo?

— Jis per senas, dar nusisuks sprandą.

— Kaip manai, gal turėtume jam pasakyti, kad reikėtų pradėti nešti lauk mūsų daiktus?

— Neįkyrėkim jam, jis pats žino, kada bus laikas, — pasakė Džemis.

Ebotsvilio gaisrininkų mašina ėmė lieti vandenį ant mūsų namo, vienas gaisrininkas stovėjo ant stogo ir rodė, kur pirmiausia reikia gesinti. Aš žiūrėjau, kaip juosta ir kumpsta mūsų, anot mis Modės, absoliutus mafroditas; mis Modės skrybėlė suglebo ant purvo krūvos, o sodo žirklių visai nebemačiau. Tarp mūsų, mis Reičelės ir mis Modės namų buvo taip karšta, kad vyrai seniai jau nusimetė paltus ir chalatus. Jie darbavosi vienomis pižamomis ar kelnėmis, kurias buvo užsimovę ant naktinių baltinių, o aš stovėjau vienoje vietoje ir staiga pajutau, kad baigiu sušalti. Džemis stengėsi sušildyti mane, apsikabinęs ranka, bet man vis tiek buvo šalta. Aš numečiau jo ranką ir pati save apkabinau. Truputį patrepsėjau vietoje ir vėl pajutau kojas.

Atvažiavo dar viena ugniagesių mašina ir sustojo ties mis Stefanijos Kroford namu. Antro hidranto nebuvo, todėl gaisrininkai ėmė lieti vandenį iš rankinių gesintuvų.

Skardinis mis Modės namo stogas slopino liepsną. Paskui namas su triukšmu sugriuvo, ir ugnis siūbtelėjo į visas puses, pažerdama į šalis kibirkštis ir žarijas, kurias žmonės ant gretimų stogų puolė gesinti su antklodėmis.

Buvo jau šviesu, kai žmonės pradėjo skirstytis, iš pradžių po vieną, paskui būriais. Jie nustūmė Meikombo gaisrininkų mašiną atgal į vietą, Ebotsvilio mašina išvažiavo pati, o trečioji pasiliko. Kitą dieną mes sužinojome, kad ji atvažiavo net iš Klark Ferio, esančio už šešiasdešimties mylių.

Mudu su Džemiu nukiūtinome skersai gatvę. Mis Modė stovėjo įbedusi akis į rūkstančią juodą duobę savo kieme, ir Atikus papurtė galvą, rodydamas mums, kad ji nenori kalbėti. Jis nusivedė mus namo, prilaikydamas už pečių, kai reikėjo pereiti slidžią gatvę. Jis pasakė, kad mis Modė kurį laiką pagyvens pas mis Stefaniją.

— Kas nori karšto šokolado? — paklausė jis.

Aš suvirpėjau, kai Atikus virtuvės krosnyje įžiebė ugnį.

Geriant kakavą, aš pastebėjau, kad Atikus žiūri į mane iš pradžių nustebęs, paskui piktai.

— Man regis, aš liepiau jums stovėti ir niekur nelįsti.

— Mes ir nelindome. Mes stovėjome...

— Tai kieno šitas pledas?

— Pledas?

— Taip, mieloji, pledas. Jis ne mūsų.

Aš palenkiau galvą ir pamačiau, kad mano pečiai apgobti rudu vilnoniu pledu.

— Atikau, aš nieko nežinau... aš...

Atsigręžiau į Džemį, kad jis ką nors paaiškintų, bet Džemis atrodė nustebęs labiau už mane. Jis pasakė nežinąs, iš kur tas pledas atsiradęs, kad mudu viską darę taip, kaip Atikus mums liepęs, — stovėję ties Redlių varteliais nuošaly nuo visų ir nežengę nė žingsnio... Staiga Džemis užsikirto.

— Misteris Natanas buvo prie gaisravietės, — jis ėmė greitai berti žodžius. — Aš mačiau jį, tikrai mačiau, jis tempė tą čiužinį... Atikau, garbės žodis...

— Taip, taip, sūnau, — Atikus šyptelėjo. — Aš manau, kad šiąnakt visi meikombiečiai buvo išėję į gatvę. Džemi, sandėliuke, rodos, yra vyniojamojo popieriaus. Eik atnešti, ir mes...

— Ne, Atikau, ne, tėve!

Džemis atrodė tarsi netekęs proto. Jis išklojo viską, visas mūsų paslaptis, nepaisydamas, kad gali kliūti ne tik jam, bet ir man, nepraleisdamas nieko — nei drevės, nei paliktų kelnių, nei kitų dalykų.

— ...Misteris Natanas užlipdė cementu tą drevę, Atikau, tyčia užlipdė, kad mes ten nieko nebegalėtume rasti... Atikau, gal jis ir kuoktelėjęs, kaip žmonės sako, bet Dievas mato — jis niekad nieko blogo mums nepadarė, mums per jį nė plaukas nenukrito, o juk, užuot nuėmęs man galvą tą naktį, jis bandė sutaisyti mano kelnes... Jis nė piršteliu mūsų nepalietė, Atikau...

Atikus pasakė:

— Ramiau, ramiau, sūneli.

Jis taip švelniai tai pasakė, kad man iš karto atlėgo širdis. Aiškiai mačiau, kad jis nesuprato nė žodžio iš to, ką Džemis pliurpė, nes tiek tepridėjo: