Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

— Tu panašesnė į Atikų negu į savo mamą, — pasakė jis. — Ir iš kelnių jau atrodai išaugusi.

— Aš manau, kad jos man kaip tik.

— Tau patinka tokie žodeliai, kaip „velnias“ ir „prakeiktas“, ar ne?

Pasakiau, kad turbūt patinka.

— O man nepatinka, — tarė dėdė Džekas, — išskyrus tuos atvejus, kai be jų negalima išsiversti. Aš būsiu čia savaitę ir per tą laiką nenoriu girdėti nieko panašaus. Paukšteli, prisidarysi bėdos, jeigu švaistysiesi tokiais žodžiais. Juk užaugusi tu nori būti dama, tiesa?

Atsakiau, kad nelabai.

— Žinoma, kad nori, kur nenorėsi. O dabar eime prie eglutės.

Mes puošėme eglutę, kol atėjo laikas gulti, ir tą naktį aš sapnavau du pailgus ryšulius, skirtus Džemiui ir man. Kitą rytą mudu su Džemiu paknopstom puolėme prie jų — tos dovanos buvo nuo Atikaus, kuris iš anksto parašė dėdei Džekui, kad jas atvežtų. Kaip tik tokių dovanų mes ir norėjome.

— Tik ne kambariuose, — pasakė Atikus, kai Džemis ėmė taikytis į paveikslą ant sienos.

— Turėsi pamokyti juos šaudyti, — tarė dėdė Džekas.

— Čia jau tavo darbas, — pasakė Atikus, — aš tik nusileidau neišvengiamybei.

Mes pasitraukėme nuo eglutės tik tada, kai Atikus prabilo griežtai kaip teisme. Jis neleido vežtis šautuvų į Prieplauką (o aš jau ėmiau svajoti, kaip nušausiu Frensį) ir perspėjo, kad tereikia mums padaryti ką nors ne taip, ir jis visam laikui atims iš mūsų šautuvus.

Finčų prieplaukoje trys šimtai šešiasdešimt šešios pakopos leidosi nuo aukšto skardžio tiesiai į paupį. Toliau pasroviui, už skardžio, dar buvo matyti senosios prieplaukos liekanos; ten Finčo negrai kadaise kraudavo į laivus medvilnės ryšulius ir kitus ūkio produktus, o iškraudavo atgabentus ledo gabalus, miltus ir cukrų, žemės ūkio padargus ir moteriškus apdarus. Platus kelias nuo upės vedė į tamsią medžių paunksnę. Tarp tų medžių stovėjo baltas dviejų aukštų namas. Pirmą jo aukštą supo veranda, antrą galerija. Mūsų prosenis, Saimonas Finčas, būdamas jau gerokai pagyvenęs, pastatė šį namą, norėdamas įtikti priekabiai savo žmonai, tačiau namo panašumas į kitus ano laikotarpio namus ir baigėsi veranda bei galerija. Finčų namo interjeras rodė Saimono atlapaširdiškumą ir didelį pasitikėjimą savo atžalomis.

Viršuje buvo šeši miegamieji — keturi aštuonioms dukroms, vienas Velkamui Finčui, vienturčiam sūnui, ir vienas pasisvečiuoti atvažiavusiems giminaičiams. Viskas buvo sutvarkyta labai paprastai, bet į dukterų kambarius buvo galima užlipti tik vienais laiptais, o įvelkamo ir giminaičių kambarius — tik kitais. Dukterų laiptai ėjo per tėvų miegamąjį apačioje, taigi Saimonas visada žinojo kiekvieną naktinį savo dukrų žingsnį.

Virtuvė buvo sujungta su namu medine galerija; galiniame kieme ant stulpo kybojo aprūdijęs varpas; juo būdavo skambinama, kviečiant iš laukų darbininkus ar prireikus pranešti apie nelaimę. Stogas buvo plokščias, kaip sakoma, našlėms pasivaikščioti, bet iš tikrųjų jokios našlės ten nevaikščiojo — nuo jo Saimonas slapčia stebėdavo savo prievaizdą, žiūrėdavo į laivus ir žvalgydavosi, kaip gyvena aplinkiniai žemvaldžiai.

Apie šį namą, kaip ir apie daugelį kitų senų namų, sklido legenda iš jankių karo laikų. Buvo pasakojama, kad viena Finčų duktė, neseniai susižadėjusi, susivilko ant savęs visus kraitinius drabužius, norėdama išgelbėti juos nuo apylinkėje siautėjusių užpuolikų. Ji įstrigo tarpduryje, bet paskui buvo apipilta vandeniu ir galų gale prastumta. Kai mes atvažiavome į Prieplauką, teta Aleksandra pabučiavo dėdę Džeką, Frensis pabučiavo dėdę Džeką, dėdė Džimis tylėdamas paspaudė ranką dėdei Džekui, mudu su Džemiu įteikėme savo dovanėles Frensiui, o jis savąsias įteikė mums. Džemis jautėsi esąs vyresnis, todėl sukosi aplink suaugusiuosius, palikęs mane bendrauti su pusbroliu. Frensiui buvo aštuoneri, jo juodi plaukai buvo prilaižyti ir sušukuoti į viršų.

— Ką gavai dovanų Kalėdoms? — mandagiai paklausiau aš.

— Tai, ko prašiau, — atkirto Frensis.

O prašė jis trumpų kelnaičių, raudonos odinės kuprinės, penkerių marškinių ir varlikės.

— Labai puikios dovanos, — sumelavau aš. — Mudu su Džemiu gavome pneumatinius šautuvus, o Džemis dar ir chemikalų rinkinį...

— Turbūt žaislinį.

— Ne, tikrą. Jis žadėjo padaryti man nematomo rašalo, ir aš tuo rašalu parašysiu Dilui laišką.

Frensis paklausė, kam to reikia.

— Ar bent įsivaizduoji, kaip jis nustebs, kai gaus iš manęs laišką, kuriame nebus nė žodžio?

Kalbėdama su Frensiu, jausdavausi lyg palengva grimztanti į jūros dugną. Tokio nuobodaus vaiko kaip gyva nebuvau mačiusi. Jis gyveno Mobile, todėl negalėjo įskųsti manęs mokytojams, užtat pasistengdavo viską, ką tik sužinodavo, išpliurpti tetai Aleksandrai, kuri savo ruožtu viską išklodavo Atikui. Atikus kartais tai pamiršdavo, o kartais kaip reikiant duodavo man velnių. Bet tik vieną vienintelį kartą esu girdėjusi, kaip Atikus pakėlė balsą. Jis pasakė:

— Sese, aš stengiuosi auklėti juos kaip galėdamas geriau!

Atrodo, jų pokalbis prasidėjo nuo to, kad aš visą laiką lakstau kelnėta.

Tetos Aleksandros nuomonė apie mano drabužius buvo pati blogiausia. Anot jos, jeigu aš mūviu kelnes, tai galiu nesitikėti, kad užaugusi būsiu dama; kai atsakiau, kad vilkėdama suknelę nieko negaliu nuveikti, teta atkirto, kad aš ir neturėčiau užsiiminėti tuo, dėl ko reikia mūvėti kelnes. Teta Aleksandra įsivaizdavo, kad man dera terliotis su žaislinėmis viryklėmis, arbatos servizais ir nešioti netikrų perlų vėrinį, kurį padovanojo man, kai aš gimiau. Negana to, aš, tariant jos žodžiais, turėčiau būti saulės spindulėlis vienišame savo tėvo gyvenime. Aš pasakiau, kad saulės spindulėliu galima būti ir mūvint kelnes. Tada teta Aleksandra pareiškė, kad aš gimiau gera, bet augdama kiekvienais metais darausi vis blogesnė. Ji nuolat erzindavo ir skaudindavo mane. Tačiau kai aš kartą neištvėrusi pasiskundžiau Atikui, jis pasakė, kad saulės spindulėlių mūsų šeimoje yra pakankamai ir kad aš galiu ramiai užsiiminėti savo reikalais, o jam tinku tokia, kokia esu.

Švenčių dieną aš kaip visada buvau pasodinta valgomajame prie mažo stalelio, o Džemis ir Frensis sėdėjo kartu su suaugusiaisiais prie pietų stalo. Teta vis dar laikė mane atskyrusi, nors Džemis su Frensiu jau seniai buvo sodinami prie didžiojo stalo. Aš niekaip negalėjau suprasti, ko ji baiminasi, — gal kad aš numesiu ką nors ant žemės? Kartais norėdavau paprašyti, kad man leistų bent kartelį atsisėsti prie didžiojo stalo ir įrodyti, jog galiu būti labai mandagi; juk namuose kasdien valgau su visais, ir nieko baisaus neatsitinka. Aš paprašiau Atikų, kad jis mane užtartų, bet jis atsakė, kad mes esame svečiai ir turime sėdėti ten, kur mus pasodina. Ir dar pridūrė, kad teta Aleksandra nelabai supranta mergaites, nes niekada jų neturėjo.

Bet vaišėmis teta už viską atsimokėjo: trys mėsos patiekalai, sandėlyje išlaikytos šviežios daržovės, marinuoti persikai, du pyragai ir bičių duonelė — tokie buvo kuklūs šventiniai pietūs. Po pietų suaugusieji nuėjo į svetainę ir sėdėjo ten apsnūdę. Džemis išsitiesė ant grindų, o aš išėjau į kiemą.

— Apsivilk paltą, — pasakė Atikus tokiu mieguistu balsu, kad aš nusprendžiau apsimesti neišgirdusi.

Frensis atsisėdo šalia manęs ant galinių laiptelių.

— Dar niekada nesu taip skaniai valgiusi, — pasakiau aš.

— Senelė nuostabiai gamina, — tarė Frensis. — Ji ir mane žadėjo išmokyti.