Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

Здесь есть возможность читать онлайн «Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Lietuvos rytas, Жанр: literature_20, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Nežudykit strazdo giesmininko: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Nežudykit strazdo giesmininko»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Garbingo gyvenimo kukli pamoka – taip keliais žodžiais būtų galima apibūdinti šią knygą. Ir dar: nemanykite, kad tik vaikai turi mokytis iš suaugusiųjų – kai ko ir suaugę gali pasimokyti iš vaikų.Romanas pilnas šviesaus liūdesio ir tylaus džiaugsmo, kuriuos žmogui atneša sąžiningumas ir tolerancija, o atima žiaurumas ir prietarai. Nors vaizduojami įvykiai yra tarsi toli nuo mūsų, autorės išpažįstamos vertybės aktualios visiems žmonėms, kad ir kokiame pasaulio kampelyje jie gyventų.

Nežudykit strazdo giesmininko — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Nežudykit strazdo giesmininko», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Negana to, Atikus nešiojo akinius. Kairiąja akimi jis beveik nieko nematė; jis sakė, kad kairioji akis — Finčų šeimos bėda nuo seno. Kad geriau matytų, jis pasukdavo galvą ir žiūrėdavo dešiniąja akimi.

Atikus nedarė to, ką darė kitų mokinių tėvai: nei medžiojo, nei lošė pokerį, nei žvejojo, negėrė ir nerūkė. Jis tik sėdėdavo svetainėje ir skaitydavo.

Mums būtų buvę daug maloniau, jeigu toks žmogus būtų stengęsis laikytis nuošaliau, bet jis nė nemanė to daryti — tais metais visa mokykla ūžte ūžė kalbomis, kad jis gins Tomą Robinsoną, ir tos kalbos buvo labai jau nepalankios. Kai aš susikirtau su Sesiliu Džeikobsu ir pelniau bailės vardą, pasklido kalbos, kad Paukštelis Finč daugiau nesipeš, nes jai tai draudžia tėtis. Iš tiesų buvo ne visai taip: aš negalėjau peštis dėl Atikaus viešoje vietoje, bet šeimoje — kitas reikalas. Buvau pasiruošusi kovoti dantimis ir nagais su bet kuriuo giminaičiu, tegu ir su pačiu tolimiausiu. Frensis Henkokas, pavyzdžiui, tai jau žinojo.

Atikus padovanojo mums pneumatinius šautuvus, bet šaudyti nemokė. Pirmąsias pamokas mums davė dėdė Džekas; jis pasakė, kad Atikus šautuvais nesidomi. Vieną gražią dieną Atikus tarė Džemiui:

— Būtų geriau, jeigu tu šaudytum į konservų dėžutes galiniame kieme, bet aš žinau, kad tu medžiosi paukščius. Šaudyk kėkštus, jeigu pataikysi, bet atmink, kad žudyti strazdą giesmininką — nuodėmė.

Pirmą ir paskutinį kartą išgirdau Atikų sakant, kad nuodėmė yra kažką daryti, ir pasiteiravau mis Modę, ką tai reiškia.

— Tavo tėvas sako teisybę, — tarė ji. — Strazdas giesmininkas niekam nekenkia, tik gieda mūsų džiaugsmui. Jis nedaro žalos daržams, nesuka lizdų žarduose, jis nedaro nieko blogo, tik linksmina mus savo giesmėmis. Štai kodėl žudyti strazdą giesmininką yra nuodėmė.

— Mis Mode, mūsų kvartalas labai senas, ar ne?

— Senesnis už patį miestą.

— Ne, aš turiu galvoje tai, kad visi žmonės mūsų gatvėje yra seni. Ir vaikų čia daugiau nėra, tik mudu su Džemiu. Misis Djuboz netoli šimto metų, ir mis Reičelė sena, ir jūs, ir Atikus.

— Nepasakyčiau, kad penkiasdešimties metų žmogus yra senas, kandžiai atšovė mis Modė. — Man dar nereikia vežimėlio, ar ne? Ir tavo tėvui nereikia. Tačiau turiu pasakyti, kad aš dėkinga apvaizdai, jog ji sudegino tą seną mano mauzoliejų, aš buvau per senąjį tvarkyti... Gal ir tavo tiesa, Džiną Luiza, mūsų kvartalas tikrai solidus. Tu beveik niekad nesusitinki su jaunimu, ar ne?

— Susitinku mokykloje.

— Aš kalbu apie jaunus suaugusiuosius. Žinok, tu laiminga. Tau ir Džemiui tik į gera, kad tavo tėvas tokio amžiaus. Jei jam būtų trisdešimt, paragautum visai kitokio gyvenimo.

— Žinoma, paragaučiau. O dabar Atikus nieko negali...

— Tu jo nepažįsti, — tarė mis Modė. — Jis dar kupinas gyvybės.

— O ką jis gali?

— Na, jis gali surašyti tokį testamentą, kad nuo jo bet kam atšiptų dantys.

— Būta ko...

— O ar tu žinai, kad jis geriausiai žaidžia šaškėmis mūsų mieste? Antai Prieplaukoje, kai dar buvome paaugliai, Atikus Finčas galėjo aplošti bet ką šiapus ir anapus upės.

— Ką jūs kalbate, mis Mode? Mudu su Džemiu visada jį aplošiame.

— Jau turėtumėte suprasti, kad jis pasiduoda tyčia. Ar žinai, kad jis moka groti dambreliu?

Tarsi čia būtų kuo girtis. Ir man pasidarė dar didesnė gėda dėl jo.

— Žinai...

— Ką, mis Mode?

— Nieko. Tu turėtum didžiuotis savo tėvu. Ne kiekvienas moka groti dambreliu. O dabar nesipainiok dailidėms po kojų. Geriau eik namo, nes aš tvarkysiu savo azalijas ir negalėsiu tavęs prižiūrėti. Dar gausi kokia lenta per galvą.

Aš grįžau į savo kiemą ir radau Džemį, poškinantį šautuvu į konservų dėžutę — kvailas užsiėmimas, kai aplink tiek kėkštų... Nuėjau į darželį ir dvi valandas plūkiausi, ręsdama šalia verandos sudėtingą tvirtovę. Aš atsitempiau automobilio padangą, dėžę nuo apelsinų, skalbinių krepšį, keletą pintų kėdžių ir įsmeigiau mažą Jungtinių Valstijų vėliavėlę nuo skrudintų kukurūzų dėžutės; vėliavėlę man buvo davęs Džemis.

Parėjęs namo pietų, Atikus rado mane tvirtovėje su šautuvu, nutaikytu į kitą pusę gatvės.

— Į ką taikai?

— Mis Modei į užpakalį.

Atikus pasuko galvą ir pamatė platų mano taikinį tarp krūmų. Jis atsmaukė skrybėlę ant pakaušio ir perėjo skersai gatvę.

— Mode, — pašaukė jis, — noriu tave įspėti. Tau gresia rimtas pavojus.

Mis Modė atsitiesė ir žvilgtelėjusi į mane pasakė:

— Tu tikras velnias, Atikau.

Atikus grįžo pas mane ir liepė išardyti tvirtovę.

— Nebandyk daugiau taikyti į ką nors šautuvu, — pasakė jis.

Aš labai norėjau, kad mano tėvas būtų tikras velnias. Paskui ėmiau kamantinėti Kelpurniją, ką ji mananti apie Atikų.

— Misteris Finčas? Jis viską moka.

— O ką moka? — paklausiau aš.

Kelpurniją pasikrapštė pakaušį.

— Kaip čia tau pasakyti... — nutęsė ji.

Negana to, dar Džemis paklausė Atikų, ar jis žais futbolą metodistų komandoje, ir Atikus atsakė, kad jis tik sprandą nusisuktų, nes yra per senas tokiems dalykams. Metodistai norėjo sumokėti savo bažnyčios skolą, todėl pasiūlė baptistams sužaisti futbolą. Viso miesto vaikų tėvai sutiko žaisti, išskyrus Atikų. Džemis pasakė, kad net nenori stebėti tokių rungtynių, bet negalėjo išsižadėti futbolo, todėl tik stovėjo paniuręs prie šoninės linijos šalia Atikaus ir manęs, žiūrėdamas, kaip Sesilio Džeikobso tėvas renka taškus baptistams.

Vieną šeštadienį mudu su Džemiu nutarėme pasižvalgyti su šautuvais po apylinkę, tikėdamiesi aptikti kokį kiškį ar voverę. Buvome jau nuėję kokius penkis šimtus jardų už Redlių sodybos, tik staiga pastebėjau, kad Džemis kažką paslapčia stebi. Pasukęs galvą į šoną, jis kažkur žiūrėjo akių kampučiais.

— Ką ten pamatei?

— Ten šuo, — tarė jis.

— Tai senasis Timas Džonsonas, ar ne?

— Aha.

Timo Džonsono šeimininkas buvo misteris Haris Džonsonas, Mobilo autobuso vairuotojas, gyvenantis pietiniame miesto pakraštyje. Timas buvo rusvo plauko paukštšunis, viso Meikombo numylėtinis.

— Ką jis rado?

— Nežinau, Paukšteli. Geriau eikim namo.

— Oi, Džemi, juk dabar vasaris.

— Nesvarbu, aš noriu pasakyti Kelai.

Mudu nudūmėme namo ir įpuolėme į virtuvę.

— Kela, — tarė Džemis, — ar gali išeiti trumpam į gatvę?

— Ko, Džemi? Aš negaliu lakstyti gatvėn, kada tik tau šaus į galvą.

— Ten šuo, jam kažkas atsitiko.

Kela atsiduso.

— Aš neturiu laiko šunims kojas perrišinėti. Nueik į vonią, pasiimk marlės ir pats aprišk.

Džemis papurtė galvą.

— Jis serga, Kela. Jam kažkas atsitiko.

— Ką jis daro, gaudo savo uodegą?

— Ne, daro šitaip.

Džemis ėmė žiopčioti kaip auksinė žuvelė, visas persikreipė, susikūprino.

— Nori iš manęs pasijuokti, Džemi Finčai? — rūsčiai paklausė Kelpurnija.

— Ne, Kela, aš nemeluoju, garbės žodis.

— Ar jis bėgioja?

— Ne, tik bindzina iš lėto, vos velkasi. Jis eina mūsų pusėn.

Kelpurnija paskubomis nusiplovė rankas ir išėjo paskui Džemį į lauką.

— Nematau jokio šuns, — tarė ji.

Ji nusekė paskui mus už Redlių sodybos ir pažvelgė ten, kur rodė Džemis. Timas Džonsonas iš tolo atrodė kaip nedidelė dėmelė, bet jis vis artėjo. Šuo ėjo persikreipęs, tarsi jo dešiniosios kojos būtų buvusios trumpesnės už kairiąsias. Jis priminė man smėlyje įklimpusį automobilį.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Nežudykit strazdo giesmininko»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Nežudykit strazdo giesmininko» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Nežudykit strazdo giesmininko»

Обсуждение, отзывы о книге «Nežudykit strazdo giesmininko» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x