Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

Po Baubo Redlio, pasiutusio šuns ir kitų išgyventų baisybių Džemis nusprendė, kad mums nėra ko stovėti kaip kokiems bailiams prie mis Reičelės laiptelių ir laukti; jis nutarė, kad mes kas vakarą turėsim bėgti iki pat pašto kontoros ir ten pasitikti iš darbo grįžtantį Atikų. Ir kas vakarą Atikus matydavo Džemį įniršusį dėl kokių nors misis Djuboz žodžių, kuriais ji palydėdavo mus, einančius pro šalį.

— Neširsk, sūnau, — sakydavo Atikus. — Ji sena, ligota moteris. Laikyk iškėlęs galvą ir būk džentelmenas. Tegu ji sako, ką nori, — tu neleisk sau dėl to pykti.

Džemis atsakydavo, kad ji, matyt, nelabai serga, jeigu gali taip šūkauti. Kai eidavome visi trys pro jos namą, Atikus nukeldavo skrybėlę, galantiškai pamojuodavo ranka ir pasakydavo:

— Labas vakaras, misis Djuboz! Jūs šiandien kaip paveikslėlis.

Niekad negirdėjau, kad Atikus būtų pasakęs, koks būtent paveikslėlis. Jis papasakodavo jai teismo naujienas ir sakydavo trokštąs visa širdimi, kad rytoj jai būtų gera diena. Paskui vėl užsivoždavo skrybėlę ant galvos, čia pat jos akyse užsisodindavo mane ant pečių, ir mes patraukdavome namo per sutemas. Tokiais vakarais aš galvodavau, kad mano tėvas, kuris nekentė šautuvų ir nekariavo nė viename kare, yra pats narsiausias žmogus pasaulyje.

Kai Džemiui sukako dvylika metų, jis gavo pinigų, ir jau kitą dieną jie ėmė svilinti jam kišenę, todėl tuoj po pietų mudu patraukėme į miestą. Džemis tikėjosi turįs pakankamai pinigų mažyčiam garvežiui, o man ketino nupirkti dirigento lazdelę.

Aš jau seniai varvinau seilę dėl tos lazdelės: ji buvo V. Dž. Elmoro parduotuvėje, visa tviskėjo nusagstyta blizgučiais ir kainavo septyniolika centų. Tuo metu didžiausias mano troškimas buvo užaugti ir diriguoti Meikombo apygardos vidurinės mokyklos orkestrui. Aš jau tiek buvau išsimiklinusi, kad galėjau išmesti pagaikštį aukštyn ir sugauti jį, bet Kelpurnija neįsileisdavo manęs į namus, kai pamatydavo mano rankose kokį pagaliuką. Supratau, kad šią kliūtį galėsiu įveikti tik su tikra dirigento lazdele; aš pagalvojau, kad Džemis labai kilnus, kad ketina man ją nupirkti.

Misis Djuboz jau buvo užėmusi savo postą verandoje, kai mes ėjome pro jos namus.

— Kur drožiate tokiu laiku? — sušuko ji. — Tikriausiai pabėgote iš pamokų. Tučtuojau paskambinsiu direktoriui ir pasakysiu!

Nutaisiusi neklystančios teisuolės miną, ji įsikibo savo kėdės ratų.

— Šiandien šeštadienis, misis Djuboz, — tarė Džemis.

— Tai kas, kad šeštadienis, — atsakė ji, nieko nesupratusi. — Įdomu, ar jūsų tėvas žino, kur jūs bastotės?

— Misis Djuboz, mes vaikščiodavome į miestą vieni dar tada, kai buvom tik tokie. — Džemis parodė delnu kokias dvi pėdas nuo šaligatvio.

— Nemeluok man! — sušuko ji. — Džeremi Finčai, Modė Atkinson sakė man, kad šį rytą tu sulaužei jos pavėsinę. Ji pasakys tavo tėvui, o tada pasigailėsi, kad atėjai į šį pasaulį. Aš nebūsiu Djuboz, jeigu tavęs dar šią savaitę neišsiųs į pataisos namus!

Džemis nuo vasaros nebuvo prisiartinęs prie mis Modės pavėsinės, bet jis žinojo, kad mis Modė vis tiek nepasakytų Atikui, jeigu ir būtų ką sulaužęs. Džemis tuojau pat pareiškė, kad visa tai netiesa.

— Nedrįsk man prieštarauti! — užriko misis Djuboz. — O tu, — ji parodė į mane kaulėtu pirštu, — ko tu nuolat lakstai kelnėta? Turėtum segėti sijoną ir vilkėti liemenę, jaunoji ledi! Jeigu niekas tavęs neprigriebs, užaugusi būsi mergšė bare... cha, cha. Finčų dukra bus mergšė bare!

Mane apėmė siaubas. Baras buvo neaiški vieta šiaurinėje aikštės pusėje. Aš įsikirtau į Džemį, bet jis ištraukė ranką.

— Eime, Paukšteli, — sušnibždėjo Džemis. — Nekreipk į ją dėmesio, laikyk galvą iškėlusi ir būk tikra ledi.

Bet misis Djuboz neleido mums nueiti:

— Viena iš Finčų dirbs bare, o kitas dar geriau — gina juodasnukius mūsų teisme!

Džemis sustojo kaip įbestas. Misis Djuboz pataikė į skaudžiausią vietą, ir ji tai žinojo.

— Kuo pavirto šis pasaulis, jeigu ir Finčai stoja prieš šeimos tradicijas? Aš jums pasakysiu! — Ji pridėjo ranką prie burnos, o kai atitraukė, nuo jos driekėsi ilga sidabrinė seilių gija. — Jūsų tėvas ne geresnis už juodasnukius ir visokius pašlemėkus, kuriems jis tarnauja!

Džemis išraudo kaip vėžys. Aš truktelėjau jį už rankovės, ir mudu nuėjome tolyn, palydėti ilgiausios tirados apie moralinį mūsų šeimos išsigimimą. Anot misis Djuboz, pusė Finčų uždaryti beprotnamiuose, ir jeigu mūsų motina tebebūtų gyva, tai mes nebūtume taip žemai nusiritę.

Gerai nežinau, dėl ko Džemis labiausiai įsižeidė, bet aš baisiai užsigavau, kad misis Djuboz taip nuvertino mūsų šeimos protinius sugebėjimus. Mokykloje aš jau buvau beveik pripratusi prie Atikų įžeidžiančių replikų, bet šiandien pirmą kartą išgirdau panašų įžeidimą iš suaugusio žmogaus lūpų. Misis Djuboz kandžios replikos mums buvo įprastos ir nebestebino, išskyrus pastabas apie Atikų. Laukėjau kvepėjo vasara: nors šešėlyje buvo vėsu, bet saulė kaitino, vadinasi, artėjo geros dienos — baigsis pamokos ir atvažiuos Dilas.

Džemis nusipirko garvežiuką ir mudu nuėjome pas Elmorą dirigento lazdelės. Džemis visai nesidžiaugė savo pirkiniu; įsibrukęs garvežį į kišenę, jis tylomis žingsniavo šalia manęs namų link. O aš vos neužgriuvau ant misterio Linko Dizo, nes kaip tik tuo momentu buvau savo lazdelę netyčia išmetusi ant žemės. Misteris Dizas pasakė: „Atsargiau, Paukšteli!“ Kai prisiartinome prie misis Djuboz namų, mano dirigento lazdelė buvo jau visai purvina — man ne kartą teko pakelti ją nuo nešvarios žemės.

Misis Djuboz nebuvo verandoje.

Vėliau aš ne kartą laužiau galvą, kas paskatino Džemį taip pasielgti, kas privertė jį peržengti tėvo nubrėžtą ribą — „Būk džentelmenas, sūnau“, kur dingo santūri laikysena, būdinga jam pastaruoju metu. Džemis tikriausiai kentėjo nė kiek ne mažiau girdėdamas kalbas, kad Atikus gina teisme juodasnukius, bet man atrodė visai natūralu, kad jis moka susitvardyti — Džemis iš prigimties buvo ramaus charakterio ir lėto būdo. Tačiau tam įvykiui aš tegalėjau rasti vieną paaiškinimą matyt, kelioms minutėms jis tiesiog išsikraustė iš proto.

Tai, ką jis padarė, aš irgi būčiau padariusi be sąžinės graužimo, jeigu ne Atikaus draudimas, kuris, kaip aš supratau, lietė ir kivirčus su bjauriomis senėmis. Vos tik mes priėjome misis Djuboz vartelius, Džemis stvėrė mano dirigento lazdelę ir, pašėlusiai mojuodamas ja, įšoko į misis Djuboz darželį, užmiršęs visus Atikaus prisakymus ir tai, kad senoji ponia po savo skaromis laiko revolverį. Žinoma, misis Djuboz gali ir nepataikyti, bet jos tarnaitė Džesė, ko gero, tikrai pataikytų.

Džemis nenurimo tol, kol nenukapojo visų misis Djuboz kamelijų viršūnių, kol visos žemės nenuklojo žaliais žiedų pumpurais ir lapais. Paskui, atrėmęs dirigento lazdelę į savo kelį, perlaužė ją pusiau ir numetė.

Tuo metu aš klykte klykiau. Džemis timptelėjo mane už plaukų ir pasakė, kad jam į viską nusispjauti, kad jis ir vėl taip padarys, jei tik ras progą, o jeigu aš neužčiaupsiu kakarinės, jis nuraus man plaukus. Kakarinės aš neužčiaupiau ir gavau niuksą. Netekusi pusiausvyros, pargriuvau kniūbsčia. Džemis šiurkščiai pastatė mane ant kojų, bet atrodė, kad jam pagailo manęs. Mudu nieko nepasakėme vienas kitam.

Tą vakarą neturėjome noro pasitikti Atikų. Trynėmės virtuvėje, kol Kelpurnija išgrūdo mus lauk. Atrodė, kad ji jau viską žino, lyg būtų burtininkė. Vargu ar galėjom tikėtis kokios nors paguodos iš Kelpurnijos, bet ji vis dėlto davė Džemiui riekę duonos su sviestu, kurią jis, perlaužęs pusiau, pasidalijo su manim. Aš sukramčiau ją kaip šiaudus, nejausdama skonio.