Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

— Kažkoks kreivašonis, — tarė Džemis.

Kelpurnija išpūtė akis, paskui staiga griebė mus už pakarpų ir skubiai nusivarė namo. Užtrenkusi laukujės duris, ji nubėgo prie telefono ir pakėlusi ragelį šūktelėjo:

— Sujunkite su misterio Finčo kontora! Misteri Finčai, — uždususi kalbėjo ji. — Čia Kela. Prisiekiu Dievu, čia pat, mūsų gatvėje, yra pasiutęs šuo, jis eina prie mūsų, taip, sere, eina... Misteri Finčai, pasiutęs, kaip mane gyvą matote... senasis Timas Džonsonas, taip, sere... aha... taip...

Ji padėjo ragelį ir tik purtė galvą, kai mes bandėme išklausti, ką pasakė Atikus. Paskui Kelpurnija vėl subeldė rageliu ir pradėjo:

— Mis Jula Mei... aš jau pasikalbėjau su misteriu Finču, daugiau nebejunkite... klausykite, mis Jula Meil, gal galite paskambinti mis Reičelei, mis Stefanijai Kroford ir tiems, kas dar mūsų gatvėje turi telefonus, ir pasakyti, kad artinasi pasiutęs šuo? Malonėkite, mem!

Kelpurnija klausėsi, ką jai sakė Jula Mei.

— Žinau, kad dabar vasaris, mis Jula Mei, bet pasiutusį šunį pažįstu iš tolo. Paskubėkite, mem!

Kelpurnija paklausė Džemį:

— Ar Redliai turi telefoną?

Džemis pažiūrėjo į telefonų knygą ir pasakė, kad ne.

— Jie vis tiek neis į lauką, Kela.

— Eis ar neis, bet aš turiu jiems pranešti.

Ji išbėgo į priekinę verandą, mudu su Džemiu pasileidome įkandin jos.

— Jūs niekur neisite, — suriko ji.

Kelpurnijos pranešimas jau spėjo aplėkti kaimynus. Visos laukujės durys gatvėje, kiek tik mūsų akys aprėpė, sandariai užsidarė. Timo Džonsono niekur nesimatė. Mes žiūrėjome, kaip Kelpurnija bėga į Redlių sodybą, pasikėlusi sijoną ir prijuostę aukščiau kelių. Ji užkopė priekiniais laipteliais ir pabeldė į duris. Nesulaukusi atsako, Kelpurnija sušuko:

— Misteri Natanai, misteri Artūrai, atbėga pasiutęs šuo! Atbėga pasiutęs šuo!

— Ji turėtų eiti iš to kiemo, — pasakiau aš.

Džemis papurtė galvą.

— Koks dabar skirtumas, — tarė jis.

Kelpurnija veltui beldė į duris. Niekam nerūpėjo jos įspėjimas; atrodė, kad niekas jo ir negirdi.

Kelpurnija atskuodė prie galinės verandos, ir kaip tik tuo metu ties mūsų durimis sustojo juodas fordas. Iš jo išlipo Atikus ir misteris Hekas Teitas.

Misteris Hekas Teitas buvo Meikombo apygardos šerifas. Jis buvo aukštas kaip ir Atikus, tik liesesnis ir ilganosis. Jis avėjo aukštus suvarstomus batus su žibančiu metalu apvedžiotomis skylutėmis, mūvėjo į batus sukištas kelnes, vilkėjo odinę striukę. Diržas buvo pilnas šovinių. Rankose šerifas laikė didžiulį šautuvą. Kai jis su Atikumi priėjo prie verandos, Džemis atidarė duris.

— Neik į lauką, sūnau, — pasakė Atikus. — Kur jis yra, Kela?

— Jau turėtų būti čia, — tarė Kela, rodydama į gatvę.

— Ar tas šuo bėga? — paklausė misteris Teitas.

— Ne, jį trauko mėšlungis, misteri Hekai.

— Eisim jo ieškoti, Hekai? — paklausė Atikus.

— Geriau palaukime, misteri Finčai. Paprastai pasiutę šunys bėga tiesiai į priekį, bet ką gali žinoti. Reikia tikėtis, kad jis pasuks gatve į šoną, bet gali nucimpinti ir tiesiai į Redlių kiemą. Luktelėkim valandėlę.

— Netikiu, kad jis nueis į Redlių kiemą, — tarė Atikus. — Nepralįs pro tvorą. Greičiausiai eis gatve...

Aš maniau, kad pasiutę šunys laksto apsiputoję, puldinėja žmones, griebia juos už gerklių ir kad visa tai jie daro rugpjūtį. Jei Timas Džonsonas būtų taip elgęsis, būčiau mažiau nusigandusi.

Nėra nieko baisesnio, kaip ištuštėjusi, kažko laukianti gatvė. Nekrustelėjo nė vienas medžio lapelis, tylėjo strazdai giesmininkai, kažkur dingo dailidės iš mis Modės kiemo. Girdėjau, kaip misteris Teitas šnirpštelėjo, paskui išsišnypštė nosį. Mačiau, kaip jis pakėlė šautuvą prie peties. Pro stiklinį priekinių durų langelį išvydau mis Stefanijos Kroford veidą. Paskui pasirodė mis Modė ir sustingo šalia jos. Atikus užkėlė koją ant kėdės pakojos ir lėtai patrynė ranka šlaunį.

— Štai jis, — tyliai tarė Atikus.

Mes pamatėme Timą Džonsoną — žiūrėdamas į priekį stiklinėmis, padėrusiomis akimis, jis dūlino šaligatviu palei Redlių namus.

— Pažvelk į jį, — sušnibždėjo Džemis. — Misteris Hekas sakė, kad pasiutę šunys eina tiesiai. O šis net per gatvę negali pereiti.

— Jis atrodo apdujęs, — pasakiau aš.

— Tegu tik kas nors pabando pastoti jam kelią — bematant užpuls.

Misteris Teitas pridėjo delną virš akių ir pasilenkė į priekį.

— Tikrų tikriausiai pasiutęs, misteri Finčai.

Timas Džonsonas artinosi vėžlio žingsniu. Jis nežaidė su sausais lapais, neuostinėjo jų: atrodė, kad jis gerai žino, kur eina, tarsi kokia nematoma jėga būtų palengva stūmusi jį mūsų link. Mes matėme, kaip jis trūkčioja it arklys, baidydamas sparvas; jo snukis tai prasižiodavo, tai vėl užsičiaupdavo. Sunkiai vilkdamas kojas, jis žingsnis po žingsnio artėjo prie mūsų.

— Jis ieško vietos nustipti, — tarė Džemis.

Misteris Teitas atsigręžė.

— Iki stipimo jam dar toli gražu, Džemi, jis dar nė negalvoja dvėsti.

Timas Džonsonas pasiekė šalutinę gatvę, einančią pro Redlių sodybą, ir sustojo, tarsi laukdamas, kuriuo jam keliu lieps pasukti pakrikusios nuovokos likučiai. Jis žengė kelis neryžtingus žingsnius ir sustojo prie Redlių vartelių, paskui bandė apsisukti, bet neįstengė.

Atikus tarė:

— Dabar jį jau galima pasiekti, Hekai. Geriau šaukite dabar, nelaukite, kol jis pasuks į šalutinę gatvę... Dievai žino, kas gali būti už kampo. Eik į vidų, Kela.

Kelpurnija įėjo, užšovė stiklines duris, paskui skląstį vėl atstūmė ir paliko tik kablį. Ji bandė užstoti tai, kas vyko gatvėje, nuo manęs ir Džemio savo kūnu, bet mudu spoksojome jai iš po alkūnių.

— Jūs šaukite, misteri Finčai.

Misteris Teitas kyštelėjo šautuvą Atikui į rankas, o mudu su Džemiu vos nenualpome.

— Negaiškite laiko, Hekai, — tarė Atikus. — Pilkit.

— Misteri Finčai, čia reikia vieno taiklaus šūvio.

Atikus energingai papurtė galvą.

— Nedelskite, Hekai! Jis nelauks jūsų visą dieną...

— Dėl Dievo meilės, misteri Finčai, pažvelkite, kur jis stovi! Kiek į šalį, ir galima pataikyti tiesiai į Redlių langą! Aš nesu geras šaulys, juk žinote!

— O aš nelaikiau šautuvo rankose trisdešimt metų...

Misteris Teitas brukte įbruko šautuvą Atikui.

— Saukite jūs. Aš visiškai jumis pasitikiu, — tarė jis.

Mudu su Džemiu lyg pro miglas pamatėme, kaip tėvas išėjo į vidurį gatvės, nešinas šautuvu. Jis ėjo sparčiai, bet man atrodė, kad juda kaip plaukikas po vandeniu: laikas slinko nepakenčiamai lėtai.

Kai Atikus kilstelėjo akinius, Kelpurnija sumurmėjo: „Jėzau, pagelbėk jam“, ir susiėmė rankomis už galvos.

Atikus pakėlė akinius ant kaktos; jie nuslydo, ir jis numetė juos ant žemės. Buvo taip tylu, kad aš išgirdau, kaip terkštelėjo jų stiklai. Atikus pasitrynė akis ir smakrą, paskui tankiai sumirkčiojo.

Ties Redlių varteliais Timui Džonsonui, matyt, pasisekė kažką sumąstyti, nes jis šiaip taip pasisuko, kad galėtų toliau eiti mūsų gatve. Jis žengė kelis žingsnius į priekį, paskui stabtelėjo ir pakėlė galvą. Mes matėme, kaip įsitempė jo kūnas.

Atikus, vos spėjęs prisidėti šautuvą prie peties, paspaudė gaiduką.

Driokstelėjo šūvis. Timas Džonsonas pašoko į viršų, paskui šleptelėjo ant žemės ir sudribo kaip maišas ant šaligatvio. Jis net nespėjo suvokti, kas jį ištiko.