Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

Mudu nudūlinome į svetainę. Aš pasiėmiau žurnalą apie futbolą, suradau Diksio Havelo portretą, parodžiau jį Džemiui ir pasakiau:

— Tu labai panašus į jį.

Šie žodžiai buvo patys maloniausi, kokius tik aš galėjau sugalvoti, bet jie negelbėjo. Brolis sėdėjo apsiniaukęs, susigūžęs supamojoje kėdėje ir laukė. Palengva temo.

Praėjo du ilgiausi amžiai, kol ant laiptelių pasigirdo Atikaus žingsniai. Netrukus trinktelėjo durys, tada stojo pauzė — Atikus stabtelėjo prie kabyklos koridoriuje, — ir tuomet mes išgirdome šūktelint: „Džemi!“ Jo balsas buvo šaižus kaip žiemos vėjas.

Atikus įjungė svetainėje šviesą ir pamatė mus, tūnančius be žado. Jis laikė rankoje mano dirigento lazdelę, purvinas geltonas jos kutas vilkosi kilimu. Atikus ištiesė kitą ranką ant delno gulėjo sodrūs kamelijų pumpurai.

— Džemi, ar čia tavo darbas? — paklausė jis.

— Taip, tėti.

— Kodėl taip padarei?

Džemis tyliai tarė:

— Ji pasakė, kad tu gini juodasnukius ir pašlemėkus.

— Dėl to šitaip padarei?

Džemio lūpos sukrutėjo be garso:

— Taip, tėti.

— Sūnau, aš neabejoju, kad tavo bendraklasiai gerokai įsiutina tave kalbomis apie tai, kad aš, kaip tu pasakei, ginu juodasnukius, bet toks elgesys su sena, ligota moterimi yra nedovanotinas. Tu privalai nueiti pas misis Djuboz ir pasikalbėti su ja, — pasakė Atikus. — Po to iš karto grįžk namo.

Džemis nė nekrustelėjo.

— Eik, aš tau liepiu.

Aš žengiau paskui Džemį.

— Eik šen, — pasakė man Atikus.

Aš grįžau.

Atikus pasiėmė „Mobilo kroniką“ ir atsisėdo į tą pačią supamąją kėdę, iš kurios ką tik pasikėlė Džemis. Aš niekaip negalėjau suvokti, kaip jis galėjo šalčiausiai sėdėti ir skaityti laikraštį, kai vienturčiam jo sūnui grėsė gauti kulką iš konfederacijos laikų revolverio. Turiu prisipažinti, kad Džemis kartais taip supykdydavo mane, jog norėdavau jį užmušti, bet pagalvojusi suprasdavau, kad nieko brangesnio už jį neturiu. Matyt, Atikus šito nesuprato, o jeigu ir suprato, tai neėmė į galvą.

Todėl man pasidarė labai pikta ant jo, bet nelaimės ištiktas žmogus greit pavargsta — neilgai trukus aš jau sėdėjau susirietusi jam ant kelių, o jis laikė mane apkabinęs.

— Tu jau per didelė, kad būtum sūpuojama ant kelių, — tarė jis.

— Tau visai nerūpi, kas jam atsitiks, — pasakiau aš. — Ramiausiai nusiuntei jį mirčiai į nagus, o juk jis tai padarė gindamas tavo garbę.

Atikus tvirčiau priglaudė mano galvą prie savęs.

— Dar ne laikas sielvartauti. Aš nesitikėjau, kad Džemis dėl šitų dalykų taip praras savitvardą... maniau, kad daugiau vargo bus su tavimi.

Pasakiau visai nesuprantanti, kam mums ta savitvarda, jeigu mokykloje jos neturi nė vienas vaikas.

— Paukšteli, — pasakė Atikus, — kai ateis vasara, judviem dar ne taip reikės tvardytis... Blogai, kad tau ir Džemiui reikia tiek visko iškęsti. Aš suprantu jus, bet kartais tenka sukaupti visas jėgas, ir nuo to, kaip mes elgiamės pačiu atsakingiausiu momentu... Žodžiu, aš tiek galiu pasakyti — kai judu su Džemiu užaugsite, tikiuosi, suprasite, kad aš elgiausi garbingai. Ši byla, Tomo Robinsono byla, liečia patį giliausią žmogaus sąžinės kampelį... Paukšteli, aš nebegalėčiau eiti į bažnyčią ir melstis Dievui, jeigu nė nepabandyčiau padėti tam žmogui.

— Atikau, o gal tu klysti...

— Kodėl gi?

— Beveik visi žmonės galvoja, kad jie teisūs, o tu ne...

— Jie tikrai turi teisę taip galvoti ir reikalauti, kad kiti jų nuomonę gerbtų, — pasakė Atikus, — tačiau norėdamas sutarti su kitais, aš pirmiausia turiu sutarti pats su savimi. Vienintelis dalykas, kuris nepriklauso nuo daugumos, yra žmogaus sąžinė.

Kai Džemis grįžo, aš tebesėdėjau Atikui ant kelių.

— Na kaip, sūnau? — paklausė Atikus.

Jis pastatė mane ant kojų, ir aš slapčia apžiūrėjau Džemį. Jis buvo gyvas ir sveikas, bet jo veido išraiška buvo kažkokia keista. Gal misis Djuboz privertė jį išgerti laisvinamųjų vaistų?

— Sutvarkiau darželį ir atsiprašiau, bet aš nesijaučiu kaltas. Pažadėjau šeštadieniais padirbėti prie kamelijų, kad jos atsigautų.

— Nėra prasmės atsiprašinėti, jei nesijauti kaltas, — pasakė Atikus. — Džemi, misis Djuboz sena ir ligota. Ji nesuvokia, ką sako ir ką daro. Žinoma, būtų geriau, kad tokius dalykus ji sakytų man, o ne jums, bet gyvenime ne viskas klostosi taip, kaip norėtume.

Džemis negalėjo atitraukti akių nuo rožės kilime.

— Atikau, — prabilo jis, — ji nori, kad aš jai skaityčiau.

— Kad tu jai skaitytum?

— Taip, tėti. Ji nori, kad aš ateičiau pas ją kiekvieną dieną po pamokų, šeštadieniais irgi, ir dvi valandas garsiai skaityčiau. Atikau, ar man būtinai reikia tai daryti?

— Žinoma.

— Bet ji nori, kad aš ateidinėčiau pas ją visą mėnesį.

— Tada ir teks vaikščioti visą mėnesį.

Džemis atsargiai įrėmė didįjį kojos pirštą į patį rožės vidurį ir smarkiai spustelėjo. Galų gale jis pasakė:

— Atikau, kai žiūri iš lauko, atrodo visai nieko, bet viduje... viduje visur tamsu, net šiurpas krečia. Visur šešėliai, o ant lubų tokie...

Atikus niūriai šyptelėjo.

— Kiek daug peno tavo fantazijai. Kai būsi ten, įsivaizduok, kad sėdi pas Redlius.

Kitą pirmadienį mudu su Džemiu užkopėme stačiais misis Djuboz laipteliais ir nukiūtinome per terasą. Džemis, laikydamas rankose Valterio Skoto „Aivenhą“ ir didžiuodamasis, kad išmano daugiau už mane, pasibeldė į antras duris kairėje pusėje.

— Misis Djuboz? — šūktelėjo jis.

Džesė atidarė medines duris, paskui stiklines.

— Čia tu, Džemi Finčai? — tarė ji. — Ir sesutę atsivedei. Aš nežinau...

— Įleisk abu, Džese, — pertraukė ją misis Djuboz.

Džesė įleido mus ir nuėjo į virtuvę.

Kai peržengėme slenkstį, mums į nosis trenkė sudvisęs oras. Tokį kvapą ne vieną kartą buvau užuodusi niūriuose, drėgnuose, pelėsiais atsiduodančiuose namuose, kur dega žibalinės lempos, kur vanduo samstomas kaušu iš kibiro ir kur miegama ant nebalintos drobės paklodžių. Užuodusi tokį kvapą, aš visada išsigąsdavau ir suklusdavau, tarsi laukdama kažko negero.

Kambario kampe stovėjo žalvarinė lova, o joje gulėjo misis Djuboz. Nejučia aš pagalvojau, kad ji galbūt atgulė dėl Džemio išdaigos, ir akimirkai man jos pagailo. Ji gulėjo po krūva dygsniuotų antklodžių ir šįkart neatrodė piktai nusiteikusi.

Šalia lovos stovėjo marmurinis praustuvas, ant jo buvo stiklinė su šaukšteliu, švirkštas, dėžutė su vata ir metalinis žadintuvas su trimis laibomis kojytėmis.

— Tai atsivedei ir savo nepraustaburnę seserį? — paklausė ji.

Džemis ramiai atsakė:

— Mano sesuo nėra nepraustaburnė, ir aš jūsų nebijau.

Bet aš mačiau, kad jam tirta keliai.

Maniau, kad dabar senė pradės ilgą tiradą, bet ji tepasakė:

— Gali pradėti, Džeremi.

Džemis atsisėdo į pintą kėdę ir atsivertė „Aivenhą“. Aš prisitraukiau kitą kėdę ir atsisėdau šalia jo.

— Atsisėskit arčiau, — pasakė misis Djuboz. — Sėskitės šalia lovos.

Mudu prisitraukėme kėdes prie misis Djuboz. Aš dar niekada nebuvau priėjusi taip arti prie jos ir baisiai norėjau atsitraukti su visa kėde atgal.

Misis Djuboz atrodė baisiai. Jos veidas buvo purvino užvalkalo spalvos, lūpų kampučiuose blizgėjo seilės, kurios iš lėto tekėjo į gilias raukšles abipus smakro. Skruostai buvo nusėti rudomis senatvės dėmėmis, bet išblukusios akys žvelgė vis dar skvarbiai ir įtariai. Artrito pažeistų rankų pirštų nagai buvo apaugę odele. Apatinius dantis misis Djuboz buvo išsiėmusi, todėl viršutinė lūpa styrojo atsikišusi į priekį; ji nuolat siekė apatine lūpa viršutinių dantų, atkišdama priekin smakrą. Tada seilės tekėdavo greičiau.