Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

Jis atsiliepė, paskui nuėjo į koridorių skrybėlės.

— Einu pas misis Djuboz valandėlei, — pasakė jis. — Greit grįšiu.

Man jau seniai buvo laikas gulti, o Atikus vis nesirodė. Pagaliau jis grįžo, nešinas saldainių dėže. Atikus įėjo į svetainę ir įsitaisė krėsle, o dėžę pasidėjo ant grindų.

— Ko ji norėjo? — paklausė Džemis.

Mes nebuvome matę misis Djuboz daugiau kaip mėnesį. Ji nebesėdėdavo verandoje, kai mes eidavome pro šalį.

— Ji mirė, sūnau, — pasakė Atikus. — Mirė prieš keletą minučių.

— O, — tarė Džemis. — Ir gerai.

— Iš tiesų gerai, — pritarė Atikus. — Baigėsi jos kančios. Ji labai ilgai sirgo. Ar žinai, sūnau, kodėl ją ištikdavo priepuoliai?

Džemis papurtė galvą.

— Misis Djuboz daug metų vartojo morfijų skausmui malšinti, — pasakė Atikus. — Pats gydytojas jai prirašė. Jei būtų vartojusi morfijų iki paskutinės dienos, merdėdama būtų mažiau kentėjusi, bet ji buvo per daug užsispyrusi...

— Nesuprantu, tėti, — tarė Džemis.

Atikus kalbėjo toliau:

— Kaip tik prieš tavo išpuolį ji buvo pasikvietusi mane, kad surašyčiau testamentą. Daktaras Reinoldsas pasakė, kad jai liko gyventi tik keletas mėnesių. Jos finansiniai reikalai buvo puikiausiai sutvarkyti, bet ji pasakė: „Dar vienas dalykas nesutvarkytas“.

— Koks? — Džemis atrodė suglumęs.

— Ji pasakė, kad nori palikti šį pasaulį niekam nevergaudama. Kai žmogus taip sunkiai serga, Džemi, jis gali griebtis bet kokių priemonių, kad tik palengvintų savo kančias, bet ji to nenorėjo. Ji pasakė, kad prieš mirtį atsikratys to įpročio, ir tikrai atsikratė.

Džemis paklausė:

— Tai dėl to ją ištikdavo priepuoliai?

— Taip, dėl to. Tu skaitydavai, bet ji vargu ar ką girdėdavo. Visos jos mintys, visi pojūčiai sukosi aplink tą žadintuvą. Jeigu tu ir nebūtum pakliuvęs į jos rankas, vis tiek būčiau liepęs tau eiti pas ją ir skaityti. Gal tas skaitymas ją bent kiek išblaškydavo. Bet buvo dar ir kita priežastis...

— Ji mirė laisva? — paklausė Džemis.

— Kaip kalnų vėjas, — atsakė Atikus. — Beveik iki paskutinės minutės neprarado sąmonės. Sąmonės, — šyptelėjo jis, — ir priekabumo. Ji dar kartą pasmerkė mano elgesį ir pareiškė, kad aš tikriausiai visą gyvenimą plūksiuosi, nuolat gelbėdamas tave nuo kalėjimo. Ji liepė Džesei supakuoti tau šitą dėžę...

Atikus pasilenkė, paėmė dėžę ir padavė ją Džemiui. Jis atidarė dėžę. Viduje, susukta į drėgną skudurėlį, gulėjo puiki, balta kamelija, tarsi nulieta iš vaško, ta pati, kurią misis Djuboz vadino „Kalnų sniegu“.

Džemiui vos akys neiššoko ant kaktos.

— Sena ragana, sena ragana! — suriko jis, sviesdamas dėžę šalin. — Kada ji paliks mane ramybėje?

Atikus bemat pašoko ir pasilenkė prie Džemio. Džemis įsikniaubė veidu Atikui į krūtinę.

— Ša... ša, — ramino jį tėtis. — Aš manau, kad ji taip norėjo pasakyti... viskas gerai, Džemi, dabar jau viskas gerai. Žinok, ji buvo tikra ledi.

— Ledi? — Džemis pakėlė galvą. Jo veidas buvo raudonas. — Šitokių dalykų prišnekėjo apie tave, o tu ją vadini ledi?

— Taip, ledi. Ji turėjo savo pažiūras, kurios gerokai skyrėsi nuo mano pažiūrų, galbūt... Sūnau, aš tau jau sakiau, kad vis tiek būčiau liepęs tau skaityti jai, net jeigu tu ir nebūtum prikvailiojęs. Aš norėjau, kad tu kai ką apie ją sužinotum... Norėjau, kad suprastum, kas yra tikra narsa, kad nelaikytum narsuoliu to, kuris turi rankoje ginklą. Žmogus, nors ir žino, kad bus paguldytas ant menčių, vis tiek turi stoti į kovą ir kautis iki galo, nieko nepaisydamas. Pergalė ateina retai, bet kartais ateina. Misis Djuboz laimėjo, kiekviena jos kūno ląstelė šventė pergalę. Ji mirė įsitikinusi, kad niekam nevergauja. Aš nesu matęs narsesnio žmogaus.

Džemis pakėlė saldainių dėžę ir įmetė ją į ugnį. Paskui pasiėmė kameliją, ir aš, eidama gulti, pamačiau, kaip jis atsargiai čiupinėja pirštais išsiskleidusius žiedlapius. Atikus skaitė laikraštį.

Antroji dalis 12

Džemiui buvo dvylika metų. Jis pasidarė sunkiai sugyvenamas, įnoringas, amžinai blogai nusiteikęs. Valgė pasibaisėtinai daug, o man vis liepdavo nelįsti jam į akis. Aš neiškentusi paklausiau Atikaus:

— Gal jis turi soliterį?

Atikus pasakė, kad ne, Džemis tik auga, o aš turinti būti kantri ir kuo mažiau jį erzinti.

Šitaip Džemis pasikeitė per kelias savaites. Jis atrodė toks dėkingas man, kad eidavau drauge su juo skaityti misis Djuboz, o juk ji ką tik pasimirė, ant pirštų galima suskaičiuoti, kiek dienų praėjo. Atrodė, tarsi jam iš dangaus būtų nukritusi visa krūva nematytų, negirdėtų dorybių, ir jis net bandė didžiuotis jomis prieš mane, keletą kartų netgi išdrįso mokyti mane, girdi, šitaip daryk, o anaip nedaryk. Kartą mudu susiginčijome, ir Džemis užriko ant manęs:

— Jau laikas išmokti tau gero elgesio, kaip ir dera mergaitei.

Apsipyliau ašaromis ir puoliau prie Kelpurnijos.

— Nereikia per daug graužtis dėl misterio Džemio... — pradėjo ji.

— Misterio Džemio?

— O kaipgi, dabar jis jau beveik misteris.

— Atsirado mat misteris, — atkirtau aš. — Gerai iškaršti kailį — štai ko jam reikia, o aš dar per maža, nepajėgsiu.

— Vaikeli, — pasakė Kelpurnija, — niekas nekaltas, kad misteris Džemis auga. Kartais jis nori pabūti vienas, jis turi savo reikalų, kaip ir visi berniukai, o tu ateik tiesiai pas mane į virtuvę, kai pasidarys liūdna. Virtuvėje atsiras ką veikti.

Vasara žadėjo būti nebloga — tegu sau Džemis daro, ką nori, o aš, kol atvažiuos Dilas, galėjau pabūti ir su Kelpurnija. Ji atrodė patenkinta, kad ateinu į virtuvę, o aš, stebėdama ją, pradėjau galvoti, kad mergaitei reikia kai ką ir mokėti.

Bet vasara atėjo, o Dilas taip ir neatvažiavo. Jis atsiuntė man laišką ir nuotrauką. Laiške jis rašė, kad turi naują tėtį, kurio nuotrauką man siunčia, ir negali išvažiuoti iš Meridiano, nes jiedu susitarę statyti žvejybinę valtį. Jo tėvas buvo advokatas kaip ir Atikus, tik daug jaunesnis. Naujasis Dilo tėtis buvo malonaus veido, todėl aš džiaugiausi, kad Dilui pavyko jį nutverti, bet šiaip jau baisiai nusiminiau. Baigdamas Dilas parašė, kad mylės mane amžinai, ir kad aš nesielvartaučiau, jis atvažiuos ir ves mane, kai tik susitaupys pinigų, ir pridūrė, kad aš rašyčiau jam laiškus.

Bet kas iš to, kad turiu garantuotą sužadėtinį, jeigu jo čia nėra. O anksčiau niekad nepagalvodavau, kad vasara — tai Dilas prie tvenkinio, įsikandęs paties pasidarytą cigaretę, ir gyvai spindinčios jo akys, iš kurių matyti, kad jis kuria sudėtingus planus, kaip išvilioti iš namų Baubą Redlį, kad vasara — tai akimirka, kai, nusigręžus Džemiui, Dilas greit pripuola ir pabučiuoja mane, ir mes kartais pajuntame, kad negalime gyventi vienas be kito. Gyvenimas su Dilu buvo paprastas ir aiškus, be jo — nepakenčiamas. Dvi dienas aš jaučiausi labai nelaiminga.

Tarsi dar būtų negana viso šito, mūsų valstijos atstovų rūmai pradėjo kažkokią neeilinę sesiją, ir Atikus išvažiavo net dviem savaitėm. Gubernatorius buvo pasišovęs nukrapštyti kai kuriuos moliuskus, prikibusius prie valstijos laivo; Birmingeme prasidėjo sėdimieji streikai, miestuose pailgėjo eilės prie duonos, o kaimiečiai vis labiau skurdo. Bet visa tai buvo labai toli nuo Džemio ir mano pasaulio.

Vieną rytą labai nustebome, pamatę „Montgomerio žiniose“ karikatūrą, pavadintą „Meikombo Finčas“. Atikus ten buvo nupieštas basas, trumpomis kelnėmis, grandinėmis prirakintas prie mokyklinio suolo: jis kažką rūpestingai rašė grifelinėje lentelėje, o kelios lengvabūdiškos išvaizdos mergiūkštės šūkaliodamos erzino jį.