Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

— Čia komplimentas, — paaiškino Džemis. — Atikus visada imasi tokių darbų, kurių niekas kitas nepadarytų.

— Kokių?

Mane siutino ir dar vienas naujas Džemio bruožas — jis dėjosi esąs labai išmintingas.

— Paukšteli, tai panašu į mokesčių sistemos pertvarkymą apygardose ir kitus dalykus. Dauguma žmonių nesigilina į tokius dalykus.

— O iš kur tu žinai?

— Ai, eik sau. Aš skaitau laikraštį.

Tebūnie, kaip jis nori. Aš nuėjau į virtuvę.

Kelpurnija lukšteno žirnius. Staiga ji paklausė:

— O kaip bus sekmadienį, kaip jūs eisite į bažnyčią?

— Paprastai. Atikus paliko pinigų aukoms.

Kelpurnija prisimerkė, ir aš įspėjau, ką ji galvoja.

— Kela, — pasakiau, — juk tu žinai, kad mes gerai elgsimės. Jau daug metų mes bažnyčioje nebeišdykaujame.

Matyt, Kelpurnija prisiminė vieną lietingą sekmadienį, kai mes likome vieni — nebuvo nei tėvo, nei mokytojų. Palikti vieni, mokiniai pririšo Junisę Aną Simpson prie kėdės katilinėje ir ten ją paliko. Mes užkopėme laiptais į bažnyčią ir tyliai klausėmės pamokslo, visai ją pamiršę, kol baisus beldimas ėmė aidėti nuo radiatorių ir aidėjo tol, kol kažkas surado ir išlaisvino Junisę Aną, kuri pasakė daugiau nenorinti būti kankinė; Džemis Finčas sakęs, kad ji nesudegs, jeigu jos tikėjimas stiprus, bet ten, apačioje, taip karšta.

— Be to, Kela, Atikus juk ne pirmą kartą mus palieka vienus, — nenusileidau aš.

— Taigi, taigi, bet jis žinojo, kad ten bus kas nors iš mokytojų. O šį kartą negirdėjau, kad ką būtų sakęs, matyt, pamiršo. — Kelpurnija pasikasė pakaušį. Paskui staiga šyptelėjo. — Tai gal tu ir misteris Džemis rytoj norėtumėte eiti į bažnyčią su manimi?

— Tikrai?

— Jeigu norite, — šypsojosi Kelpurnija.

Maudydama mane, Kelpurnija visuomet šveisdavo atsakančiai, bet tą šeštadienį ji pasidarbavo kaip niekada. Išmuilino mane du kartus ir du kartus pakeitė vandenį muilui nuplauti; paskui įgrūdo mano galvą į dubenį ir ištrinko plaukus šampūnu. Tą kartą ji įsibrovė į vonios kambarį net maudantis Džemiui, ir tas labai tuo pasipiktino:

— Nejaugi šiuose namuose būtinai reikia maudytis visiems matant?

Kitą rytą ji anksčiau nei visada „ėmėsi mūsų tualeto“. Likusi pas mus nakčiai, Kelpurnija miegodavo virtuvėje, sudedamojoje lovoje; tą rytą lova buvo užversta mūsų sekmadieniniais drabužiais. Ji taip iškrakmolijo mano suknelę, kad toji styrojo kaip palapinė, kai aš atsisėdau. Ji privertė mane užsimauti apatinį sijonėlį ir liemenį tvirtai sujuosė rožiniu kaspinu. Mano lakinius batelius ji tol trynė sausais duonos trupiniais, kol jie ėmė žvilgėti it veidrodis.

— Ruošiamės lyg į karnavalą, — pasakė Džemis. — Kodėl taip darai, Kela?

— Kad niekas nepasakytų, jog aš blogai prižiūriu savo vaikus, — sumurmėjo ji. — Misteri Džemi, šis kaklaraištis netinka prie šito kostiumo. Jis žalias.

— Tai kas?

— Juk kostiumas mėlynas. Negi nesupranti?

— Cha cha cha, — sujukau aš. — Džemis neskiria spalvų.

Džemis net nukaito iš pykčio, bet Kelpurnija pasakė:

— Vaikai, ša! Į Pirmąją Vertybę reikia eiti su šypsenomis veiduose.

Pirmoji Vertybė — negrų metodistų bažnyčia — buvo negrų kvartale, už pietinės miesto ribos, kitapus senosios lentpjūvės kelio. Tai buvo senas, apsilupusiais dažais medinis pastatas, vienintelė Meikombo bažnyčia su varpine; ją vadino Pirmąja Vertybe todėl, kad buvo nupirkta už pirmuosius išlaisvintų vergų uždirbtus pinigus. Sekmadieniais negrai joje garbindavo Dievą, o šiokiadieniais baltieji čia rinkdavosi palošti.

Šventoriuje ir šalia esančiose kapinėse molžemis buvo kietas kaip plyta. Jei kas numirdavo sausros laikotarpiu, kūnas būdavo laikomas apdėtas ledo luitais, kol lietūs suminkštindavo žemę. Tik keli kapai tose kapinėse turėjo akmeninius, aptrupėjusius antkapius; naujesni kapai buvo apdėti ryškių spalvų stikliukais ir sudaužytų kokakolos butelių šukėmis. Perkūnsargiai ant kai kurių kapų, matyt, rodė, kad čia palaidoti neramūs žmonės; vaikų kapų galvūgaliuose styrojo nudegusių žvakių galiukai. Tos kapinės buvo labai smagios.

Kai įėjome į šventorių, į mus padvelkė saldžiarūgštis pasipuošusių negrų kvapas — plaukų pomada, uostomuoju tabaku, odekolonu, muilu, šaltmėtiniais saldainiais ir alyvų pudra.

Pamatę Džemį ir mane su Kelpurnija, vyrai truputį atsitraukė ir nusivožė kepures, o moterys susinėrė rankas ant pilvo, rodydamos pagarbų dėmesį. Visi prasiskyrė ir praleido mus siauru taku iki bažnyčios durų. Kelpurnija ėjo tarp mudviejų su Džemiu, atsakinėdama į pasipuošusių savo pažįstamų sveikinimus.

— Ką tu čia prasimanei, mis Kela? — staiga kažkas paklausė už mūsų.

Kelpurnija uždėjo rankas mums ant pečių. Mes sustojome ir atsigręžėme: ant tako stovėjo aukšta negrė. Atstačiusi vieną koją į priekį, įsirėmusi kairiąja alkūne į šoną, ji rodė į mus ištiestu delnu. Jos galva buvo apvali, akys pailgos kaip migdolai, nosis tiesi, lūpos putlios. Ji pasirodė man baisiai didžiulė.

Pajutau, kaip Kelpurnijos pirštai stipriau suspaudė man petį.

— Ko nori, Lula? — paklausė ji tokiu tonu, kokiu aš niekad nebuvau girdėjusi jos kalbant. Kelpurnija kalbėjo ramiai, išdidžiai.

— Noriu sužinoti, kodėl į negrų bažnyčią atsitempei baltųjų vaikus.

— Jie mano svečiai, — pasakė Kelpurnija, ir aš vėl pagalvojau, koks keistas jos balsas — dabar ji kalbėjo kaip visi negrai.

— Taigi, o visą savaitę tu pas Finčus irgi tik svečiuojiesi, ką?

Per minią nuvilnijo murmesys.

— Neimk į galvą, — sušnibždėjo man Kelpurnija, bet rožės ant jos skrybėlės suvirpėjo iš pasipiktinimo.

Kai Lula žengė taku mūsų link, Kelpurnija pasakė:

— Nesiartink prie mūsų, juočke.

Lula sustojo, bet tarė:

— Nėra ko čia vedžiotis baltųjų vaikus... Jie turi savo bažnyčią, mes — savo. O gal čia ne mūsų bažnyčia, mis Kela?

— O Dievas argi ne vienas? — atrėmė Kelpurnija.

Džemis tarė:

— Eime namo, Kela, jie mūsų čia nenori...

Aš irgi supratau, kad mes čia nepageidaujami. Aš ne tiek mačiau, kiek jutau, kad minia aplink vis tankėja. Žmonės vis glaudžiau supo mus ratu, bet pažvelgusi į Kelpurniją pamačiau jos akyse džiaugsmą. Kai vėl pažvelgiau į taką, Lulos nebebuvo. Jos vietoje pamačiau tirštą negrų minią.

Vienas jų išėjo į priekį. Tai buvo Zibas, šiukšlių surinkėjas.

— Misteri Džemi, — pasakė jis, — mes labai patenkinti, kad jūs čia atėjote. Nekreipkite dėmesio į Lulą, ji įniršusi, nes pastorius Saiksas pagrasino išvyti ją iš bažnyčios. Ji žinoma skandalistė, amžinai pasipūtusi ir pilna visokių fantazijų... Mes labai džiaugiamės, kad jūs čia atėjote.

Po šių žodžių Kelpurnija nusivedė mus į bažnyčią, kur prie durų mus pasveikino pastorius Saiksas ir palydėjo į pirmąjį suolą.

Pirmosios Vertybės bažnyčia buvo be lubų, nedažyta iš vidaus. Palei sienas ant varinių kablių kabojo neuždegtos žibalinės lempos, rikiavosi paprasti pušiniai suolai. Už grubios ąžuolinės sakyklos išblukusi rožinio šilko vėliava skelbė, kad „Viešpats yra meilė“. Tai buvo vienintelis bažnyčios papuošimas, neskaičiuojant Hanto paveikslo „Pasaulio šviesa“ litografijos. Čia nebuvo nei pianino, nei vargonų, nei giesmynų, nei pamaldų programų — visų tų šventos vietos atributų, kuriuos matydavau kiekvieną sekmadienį. Viduje buvo prietema, o drėgną vėsą palengva išsklaidė susirinkę parapijiečiai. Ant suolų kiekvienam buvo padėta pigi kartoninė vėduoklė su ryškiai nutepliotu Getsemanės sodu — Tindelo metalo gaminių firmos reklama („Didžiausias pasirinkimas to, ko tik širdis geidžia“).