Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

— Mudu su jūsų tėvu pasikalbėjome ir nutarėme, kad man reikėtų kurį laiką pagyventi su jumis.

„Kurį laiką“ Meikombe galėjo reikšti ir tris dienas, ir trisdešimt metų. Mudu su Džemiu susižvalgėme.

— Džemis auga ir tu augi, — pasakė ji. — Mes pagalvojome, kad tau praverstų moteriška įtaka. Netrukus, Džiną Luiza, tu pradėsi domėtis madomis, vaikinais...

Aš būčiau galėjusi pasakyti jai daug ką — kad Kelpurnija irgi moteris, kad vaikinais aš pradėsiu domėtis dar labai negreitai, o madomis niekada nesidomėsiu... bet nutylėjau.

— O kaip dėdė Džimis? — paklausė Džemis. — Jis irgi atvažiuos?

— O ne, jis liko Prieplaukoje. Prižiūrės ūkį.

— Nejaugi jūs jo nepasiilgsite? — paklausiau aš ir tuoj pat supratau, kad mano klausimas netaktiškas.

Ar dėdė Džimis būtų čia ar nebūtų, mažas skirtumas, nes jis amžinai tyli. Teta Aleksandra apsimetė neišgirdusi mano klausimo.

Nesugalvojau, ką dar jai pasakyti. Tiesą sakant, aš niekada nežinodavau, ką su ja kalbėti, ir sėdėjau, galvodama apie nesmagius mūsų pokalbius anksčiau: „Kaip gyvuoji, Džiną Luiza?“ — „Gerai, dėkui, mem, o kaip jūs gyvuojate?“ — „Labai gerai, ačiū. Ką tu visą laiką veiki?“ — „Nieko.“ — „Nieko neveiki?“ — „Ne-a.“ — „Turbūt turi draugų?“ — „Taip.“ — „Tai ką jūs visi veikiate?“ — „Nieko.“

Tetulė, aišku, laikė mane didžiausia kvaiša, nes kartą girdėjau ją sakant Atikui, kad aš esu atsilikusi.

Matyt, čia slypi kažkas daugiau, bet tą dieną neturėjau noro klausinėti: buvo sekmadienis, o teta Aleksandra švenčių dienomis visada būdavo labai irzli. Manau, kad ją erzindavo korsetas, kurį ji dėvėdavo sekmadieniais. Ji nebuvo stora, bet apkūni ir vilkėjo tokius drabužius, kurie iškeldavo krūtinę į svaiginantį aukštį, liemenį sugnybdavo, o sėdynė atsikišdavo, ir teta Aleksandra pavirsdavo tikru smėlio laikrodžiu. Kad ir iš kurios pusės į ją pažiūrėtum, iš visur ji atrodė labai įspūdingai.

Popietė slinko blankiai ir nykiai, kaip visada, kai atvažiuodavo giminaičių, bet nuotaika kaipmat pakilo, kai tik išgirdome privažiuojant automobilį. Tai Atikus grįžo namo iš Montgomerio. Džemis, pamiršęs savo orumą, išbėgo drauge su manim jo pasitikti. Džemis griebė jo portfelį ir lagaminą, o aš šokau Atikui į glėbį. Pajutau lengvą, greitą bučinį ir apibėriau jį klausimais:

— Ar parvežei man knygą? Ar žinai, kad pas mus yra tetulė?

Atikus į abu klausimus atsakė teigiamai.

— O tu džiaugiesi, kad ji pas mus pagyvens?

Aš atsakiau, kad labai džiaugiuosi, nors tai buvo melas. Kartais aplinkybės taip susiklosto, kad nori nenori turi sumeluoti.

— Mes nutarėme, kad atėjo laikas, kai jums, vaikai, reikia... Matai, Paukšteli, — kalbėjo Atikus, — jūsų teta daro man gera, ir jums taip pat. Aš negaliu būti su jumis visą dieną, o ši vasara bus itin sunki.

— Taip, tėti, — pasakiau aš, nors nesupratau nė vieno jo žodžio. Tik man atrodė, kad tetos Aleksandros viešnagė buvo ne tiek Atikaus, kiek jos pačios sumanymas. Tetulė visada mėgdavo spręsti, kas naudingiausia šeimai, ir dėl to, matyt, nusprendė kurį laiką pagyventi pas mus.

Meikombas sutiko ją maloniai. Mis Modė Atkinson iškepė smėlinį pyragą, taip gausiai sulaistytą antpilu, kad aš net apsvaigau; mis Stefanija Kroford ilgas valandas sėdėdavo pas tetą Aleksandrą, ir tų pokalbių metu mis Stefanija visą laiką tik linguodavo galvą ir murmėdavo: „Hm, hm, hm“. Mūsų kaimynė mis Reičelė vis kviesdavosi tetą dienos metu kavutei, netgi misteris Natanas Redlis užsuko į mūsų kiemą ir pasakė, kad jam labai malonu ją matyti.

Kai teta galutinai pas mus įsitaisė ir gyvenimas ėmė tekėti įprasta vaga, atrodė, kad visą laiką taip ir buvo. Tetos Aleksandros vaišės, ruošiamos misionierių draugijai, išgarsino ją kaip gerą šeimininkę (ji neleido Kelpurnijai gaminti skanėstų, kurie turėdavo palaikyti jėgas draugijos nariams, klausantiems ilgiausių pranešimų apie krikščionybę rytuose); ji įstojo į Meikombo moterų klubą ir tapo jo sekretore. Visi apygardos veikėjai, visa ponija laikė tetą Aleksandrą paskutine aristokratijos atstove: jos geros manieros buvo įgytos uždarame pensione ir išugdytos aukštuomenės pobūviuose; ji buvo didžiausios dorybės pavyzdys; be to, ji meistriškai mokėjo daryti užuominas ir buvo prisiekusi liežuvininkė. Kai teta Aleksandra lankė mokyklą, nė viename vadovėlyje nebuvo parašyta apie vidines žmogaus dvejones, tad ji ir nežinojo, kas tai yra. Ji neturėjo supratimo, kas yra nuobodulys, ir kiekviena menkiausia proga stengdavosi iš aukšto ką nors įsakyti, patarti, nurodyti, perspėti.

Ji niekada nepraleisdavo progos pakritikuoti kitas šeimas, liaupsindama mūsiškę; šis jos įprotis Džemį ne tiek pykdė, kiek linksmino:

— Tetulė turėtų pagalvoti, ką šneka... jai visi užkliūva, o juk pusė miesto mums giminės.

Kalbėdama apie jaunojo Semo Merivederio savižudybę, teta Aleksandra pabrėžė, kad toks liguistas polinkis į savižudybę būdingas visai jų šeimai. Jeigu bažnyčioje sukikendavo šešiolikmetė, tetulė sakydavo:

— Štai, matote, Penfildų šeimoje visos moterys lengvabūdės.

Pasiklausius jos atrodė, kad visos Meikombo šeimos yra paveldėjusios kokią nors ydą: kas girtavimo, kas lošimo, kas šykštumo, o kas keistumo.

Kartą, kai tetulė ėmė įtikinėti mus, kad mis Stefanija Kroford paveldėjo įprotį pernelyg domėtis svetimais reikalais, Atikus iš jos pasišaipė:

— O tu pagalvok, sesute, juk iki mūsų kartos Finčų šeimoje pusbroliai tuokdavosi su pusseserėmis. Ar tau neatrodo, kad Finčų šeimai būdinga kraujomaiša?

Tetulė atsakė, kad ne, kad kaip tik dėl to mūsų rankos ir kojos mažos.

Aš niekaip negalėdavau suprasti, kodėl jai taip rūpi tos paveldėtos ydos. Kažkodėl aš buvau įsitikinusi, kad patys kilniausi žmonės yra tie, kurie kuo geriau panaudoja protinius savo sugebėjimus, bet teta Aleksandra manė, nors tiesiai to ir nesakė, kad kuo ilgiau šeima yra ištupėjusi vienoje vietoje, tuo ji kilnesnė.

— Vadinasi, Juelai yra kilnūs žmonės, — pasakė Džemis.

Šeima, kuriai priklausė Baris Juelas ir jo broliai, visą laiką gyveno toje pačioje vietoje už Meikombo sąvartyno, ir jau trečia jų karta maitinosi iš apygardos jiems skiriamų lėšų.

Tačiau tetos Aleksandros teorija nebuvo visai be pagrindo. Meikombas — senas miestas. Jis buvo dvidešimt mylių į rytus nuo Finčų prieplaukos; keista, kad toks senas miestas taip toli nuo vandens. Jis būtų buvęs arčiau upės, jei ne vienas apsukrus žmogelis, pavarde Sinkfildas: tai jis kadaise dviejų šunkelių sankryžoje surentė užeigą, vienintelį viešbutį visoje apylinkėje. Sinkfildas nebuvo patriotas: jis parūpindavo ir pardavinėdavo ginklus tiek indėnams, tiek baltiesiems kolonistams, nežinodamas ir visai nesirūpindamas, kur stovi jo užeiga — Alabamos teritorijoje ar Upokšnio genties valdose. Jam terūpėjo, kad verslas eitųsi gerai. O verslas klestėjo, kai gubernatorius Viljamas Vajetas Bibas, norėdamas užtikrinti naujai įsteigtos apygardos ramybę, pasiuntė matininkus pažymėti būsimo centro, kuriame turėjo įsikurti valdžia, ribas. Matininkai, apsistoję pas Sinkfildą, pasakė šeimininkui, kad jis gyvena Meikombo apygardos ribose, ir parodė, kurioje vietoje numatoma įkurti apygardos centrą. Jeigu Sinkfildas nebūtų stojęs ryžtingai ginti savo valdų, Meikombas būtų atsidūręs Vinstono pelkių viduryje, visiškai nykioje vietoje. Taigi Meikombas ėmė augti ir klestėti aplink vieną centrą, Sinkfildo užeigą, nes Sinkfildas vieną gražų vakarą, užpylęs savo svečiams akis, įkalbėjo juos pakloti ant stalo savo žemėlapius ir planus, vienoje pusėje kiek nurėžti, kitoje kiek pridurti ir pažymėti apygardos centrą ten, kur buvo naudingajam. O kitą rytą jis išlydėjo matininkus, į jų balnakrepšius šalia žemėlapių įdėjęs penkias kvortas baltakės — kiekvienam po dvi ir vieną gubernatoriui.