— Tik tau viskas greitai išgaruoja, — pasakė Džemis. — Suaugusiems žmonėms viskas kitaip. Mes...
Pastaruoju metu Džemis ėmė nepakenčiamai riesti nosį. Jis nieko nenorėjo žaisti, tik nuolat skaitė ir vengė manęs. Jis ir dabar duodavo man skaityti viską, ką pats buvo perskaitęs, tik jau dėl kitos priežasties: anksčiau jis stengdavosi padaryti man malonumą, o dabar norėjo mane pamokyti, apšviesti.
— Tu tikras pamaiva, Džemi! Kas tu įsivaizduoji esąs, kad manai galįs man įsakinėti?
— Aš rimtai sakau, Paukšteli, jeigu erzinsi tetą, aš... aš tave apkulsiu.
Čia aš jau nebeištvėriau:
— Tu esi prakeiktas mafroditas, aš tau nusuksiu sprandą!
Džemis sėdėjo ant lovos, todėl man nebuvo sunku sugriebti jį už plaukų ir vožtelėti tiesiai į dantis. Jis pliaukštelėjo man per veidą, aš užsimojau kaire ranka, bet jis taip smogė man į paširdžius, kad aš nulėkiau ant grindų ir išsitiesiau paslika, vos gaudydama kvapą. Bet tai buvo nesvarbu — svarbiau, kad jis pešėsi su manimi. Kaip lygus su lygiu!
— Laikai save tokiu suaugusiu, o pešiesi! — suklykiau aš ir vėl puoliau prie Džemio. Jis vis dar sėdėjo ant lovos, ir aš negalėjau gerai prisitaikyti, todėl griuvau tiesiai ant jo ir kiek įmanydama ėmiau jį kumščiuoti, tampyti ir žnaibyti. Doras susirėmimas virto paprasčiausiomis peštynėmis. Mums tebesipliekiant, atėjo Atikus ir mus išskyrė.
— Užteks, — tarė jis. — Tuojau pat abu drožkit miegoti.
— Aha! — pasakiau aš Džemiui. Jį varė miegoti tuo pačiu laiku, kaip ir mane.
— Kas pradėjo? — liūdnai paklausė Atikus.
— Džemis. Jis ėmė mane mokyti. Tai gal jau aš ir jo turiu klausyti?
Atikus šyptelėjo.
— Tegu bus taip — tu klausysi Džemio tada, kai jis sugebės tave priversti. Sutarta?
Teta Aleksandra irgi buvo atėjusi, bet nieko nesakė, tik paskui, kai ji ėjo su Atikumi per prieškambarį, mes išgirdome jos žodžius:
— ...Ar aš tau nesakiau, kad galima susilaukti panašių...
Šita frazė vėl sutaikė mudu su broliu.
Iš Džemio kambario buvo durys į mano kambarį. Man išeinant, Džemis pasakė:
— Saldžių sapnų, Paukšteli.
— Ir tau saldžių, — sumurmėjau aš, apgraibomis ieškodama jungiklio. Staiga palei lovą užlipau ant kažkokio šilto, stangraus ir glotnaus daikto. Tas daiktas truputį priminė kietą gumą, ir man pasirodė, tarsi jis būtų gyvas. Išgirdau, kad jis juda.
Uždegiau šviesą ir pažiūrėjau į grindis šalia lovos. Daikto, ant kurio buvau užlipusi, nebebuvo. Pasibeldžiau į Džemio duris.
— Ko nori? — paklausė jis.
— Kokia būna gyvatė, jeigu ją pačiupinėji?
— Šiurkšti tokia. Šalta. Dulkina. Kodėl klausi?
— Man atrodo, kad po mano lova susirangiusi gyvatė. Gal ateitum pažiūrėti?
— Gal tu juokauji?
Džemis atidarė duris. Jis buvo su pižamos kelnėmis. Man labai patiko, kad ant jo lūpų tebesimatė mano krumplių paliktos žymės. Įsitikinęs, kad aš nemeluoju, jis pasakė:
— Nėra ko plikomis rankomis lįsti prie gyvatės. Palauk truputį.
Jis nuėjo į virtuvę ir atsinešė rankšluostį.
— Lipk ant lovos, — paliepė man.
— Tu manai, kad ten tikrai gyvatė? — paklausiau aš.
Čia tai įvykis! Mūsų name nebuvo rūsio: namas stovėjo ant akmeninių pastapų kelias pėdas virš žemės, ir šliužai labai retai įšliauždavo į kambarius. Mis Reičelė Heiverford, kuri kas rytą išgerdavo po stiklinę degtinės, teisindavosi, kad išgyveno didelį išgąstį: vieną rytą, miegamajame į spintą kabindama chalatą, ji rado ant baltinių susiraičiusią barškuolę.
Džemis kyštelėjo šluotą po lova. Aš pasilenkusi žiūrėjau, ar neišlįs gyvatė. Neišlindo. Džemis brūkštelėjo šluota giliau.
— Ar gyvatės niurna? — nustebusi paklausiau aš.
— Čia ne gyvatė, — pasakė Džemis, — čia kažkas kita.
Staiga iš palovio išlindo kažkas panašaus į purviną rudą ryšulį. Džemis užsimojo šluota ir vos netrinktelėjo per galvą... Dilui.
— O Viešpatie! — sušuko nusigandęs Džemis.
Mes spoksojome, kaip Dilas rangosi iš palovio. Sunku buvo įsivaizduoti, kaip jis ten tilpo. Atsistojęs Dilas pasirąžė, pamiklino kojas, pasitrynė sprandą. Kai nutirpusios kojos atsigavo, Dilas pratarė:
— Labas.
Džemis vėl paminėjo Dievo vardą. Aš stovėjau be žado.
— Aš vos gyvas, — pasakė Dilas. — Turit ko nors užkąsti?
Kaip sapnuodama nuėjau į virtuvę. Atnešiau jam pieno ir pusę keptuvės kukurūzų duonos, likusios nuo vakarienės. Dilas godžiai surijo ją, kramtydamas, kaip visada, priekiniais dantimis.
Pagaliau aš išspaudžiau keletą žodžių:
— Kaip tu čia atsiradai?
Labai sudėtingu būdu. Pavalgęs ir atkutęs, Dilas papasakojo mums painią istoriją: naujasis tėtis, kuris Dilo nekentė, sukaustė jį grandinėmis ir patupdė į rūsį (Meridiano namuose yra rūsiai), kad Dilas numirtų iš bado, bet jis išliko gyvas, nes maitinosi žaliais žirniais, kuriuos jam davė vienas fermeris, atsiliepęs į jo pagalbos šauksmą (gerasis žmogus supylė per ventiliatorių po saujelę visą bušelį žirnių), o paskui Dilas išsilaisvino, ištraukęs grandines iš sienos. Su antrankiais jis iškeliavo iš Meridiano ir už dviejų mylių aptiko nedidelį klajojantį žvėryną, kur jį tuojau pat pasamdė prausti kupranugarį. Jis keliavo su žvėrynu po visą Misisipės valstiją, kol puiki jo nuovoka pasakė, kad jie jau Alabamoje, Eboto apygardoje, ir tuoj pat už upės yra Meikombas. Taigi jis ir patraukė į tą pusę pėsčias.
— O dabar sakyk, kaip iš tiesų čia patekai? — paklausė Džemis.
Pasirodo, Dilas nukniaukė iš mamos piniginės trylika dolerių, devintą valandą sėdo Meridiane į traukinį ir atvažiavo iki Meikombo stoties. Dešimt ar vienuolika mylių iš keturiolikos jis ėjo pėsčias, bet ne keliu, o slapstydamasis tarp pakelės krūmų, kad policija jo nerastų, o likusį kelią atvažiavo pasislėpęs vežime su medvilne. Jis išgulėjo po mano lova tikriausiai kokias dvi valandas. Girdėjo, kaip mes vakarieniavome valgomajame, ir vos nepakvaišo nuo šakučių ir lėkščių skimbčiojimo. Jis vos sulaukė, kol mudu su Džemiu galų gale atsigulsime; norėjo jau anksčiau išlįsti ir padėti man kulti Džemį, nes Džemis jau toks didelis užaugo, bet jis žinojo, kad tuoj pasirodys misteris Finčas, todėl nutarė geriau pasilikti po lova. Jis buvo baisiausiai pavargęs, neišpasakytai purvinas, bet dabar jautėsi kaip namuose.
— Taviškiai tikriausiai nežino, kad tu čia, — pasakė Džemis. — Mes žinotume, jeigu jie būtų tavęs ieškoję...
— Turbūt iki šiol ieško po visus Meridiano kinus, — nusišiepė Dilas.
— Mamai turėtum pranešti, kur esi, — pasakė Džemis. — Ji turėtų žinoti, kad tu čia...
Dilas tik pašnairavo į Džemį, ir tas nuleido akis. Paskui Džemis atsistojo ir sulaužė paskutinį mūsų vaikystės priesaką. Jis dingo iš kambario, bet netrukus prieškambaryje pasigirdo jo balsas:
— Atikau, ateik minutėlei pas mus.
Dilo veidas išblyško po purvo ir prakaito sluoksniu. Man pasidarė bloga. Atikus jau stovėjo tarpduryje. Jis žengė į kambario vidurį ir sustojo, susikišęs rankas į kišenes ir žvelgdamas į Dilą.
Aš vargais negalais ištariau:
— Viskas bus gerai, Dilai. Jeigu jis ką sugalvos, pasakys tau.
Dilas pažiūrėjo į mane.
— Nebijok, — pasakiau aš. — Žinok, jis tau nepadarys nieko bloga, tu nebijok Atikaus.
— Aš nebijau... — sumurmėjo Dilas.
— Einu lažybų, kad jis labai alkanas. — Atikaus balsas kaip visuomet buvo sausokas, bet malonus. — Paukšteli, juk mes turime ką nors geresnio negu atšalusi kukurūzų duona, ar ne? Pamaitink šitą jaunuolį, o paskui aš ateisiu, ir mes pagalvosime, ką galima padaryti.
Читать дальше