Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

Šaudyti sekmadieniais būdavo draudžiama, tad mudu su Dilu valandėlę spardėme Džemio kamuolį, bet mums greitai atsibodo. Tada Dilas paklausė, gal aš norėčiau pamėginti pamatyti Baubą Redlį.

Atsakiau, kad, mano nuomone, nelabai gražu jį trukdyti, ir paskui visą popietę pasakojau Dilui praėjusios žiemos įvykius. Jis klausėsi labai susidomėjęs.

Prieš vakarienę mes išsiskyrėme. Pavalgę mudu su Džemiu ketinome praleisti vakarą kaip visada svetainėje, bet čia Atikus mus nustebino: jis įėjo į svetainę nešinas ilgu elektros laidu. Laido gale buvo nedidelė lemputė.

— Aš išeinu valandėlei, — pasakė jis. — Jūs jau būsite lovose, kai aš grįšiu, tad dabar linkiu labos nakties.

Šitaip pasakęs, jis užsidėjo skrybėlę ir išėjo pro kiemo duris.

— Važiuos automobiliu, — pasakė Džemis.

Mūsų tėtis turėjo savų keistenybių: jis niekada nevalgydavo deserto, be to, labai mėgo vaikščioti pėsčias. Kiek aš prisimenu, mūsų garaže visada stovėjo švarutėlis, tvarkingas ševroletas, kuriuo Atikus tarnybiniais reikalais leisdavosi į tolimesnes keliones, bet Meikombe vaikščiodavo į darbą ir atgal keturis kartus per dieną tik pėsčias, nors kelio jam susidarydavo apie dvi mylias. Jis sakydavo, kad toks pasivaikščiojimas yra vienintelė jo mankšta. O Meikombe toks žmogus, kuris vaikščiodavo pėsčiomis tik šiaip sau, be būtino reikalo, būdavo laikomas gyvenime neturinčiu aiškaus tikslo.

Netrukus, palinkėjusi labos nakties tetai ir broliui, aš atsiguliau ir įnikau į knygą, bet staiga Džemio kambaryje išgirdau kažkokius įtartinus garsus. Supratau, kad jis dar nesiruošia gulti, ir pasibeldžiau į jo duris:

— Kodėl tu neguli?

— Aš einu į miestą.

Jis movėsi kitas kelnes.

— O ko tau ten? Jau beveik dešimta, Džemi.

Jis atsakė žinąs, bet vis tiek eisiąs.

— Tada ir aš eisiu su tavimi. Net jei ir neleisi eiti, aš vis tiek eisiu, girdi?

Džemis suprato, kad jeigu bandys palikti mane namuose, reikės peštis, o tai tikrai suerzins tetulę, todėl sutiko, nors ir be didelio entuziazmo.

Aš greitai apsirengiau. Mudu palaukėme, kol tetulės kambaryje užgeso šviesa, ir tylutėliai nutykinome laipteliais į kiemą. Naktis buvo labai tamsi.

— Manau, kad ir Dilas norėtų eiti, — sušnibždėjau aš.

— Tegu eina, — niūriai atsakė Džemis.

Mudu peršokome per tvorelę ir nusėlinome per mis Reičelės kiemą prie Dilo lango. Džemis sucirpė kurapkos balsu. Tuoj pat pasirodė Dilo veidas, paskui išnyko, o po penkių minučių jis atidarė langą ir išsiropštė lauk. Dilas, senas mūsų bendražygis, matęs šilto ir šalto, nieko neklausinėjo, kol išėjome į gatvę.

— Kas atsitiko?

— Džemiui užėjo ūpas pasibastyti.

Kelpurnija sakė, kad visi tokio amžiaus berniukai perserga bastymosi liga.

— Man tiesiog užėjo toks noras, — trumpai pasakė Džemis. — Užėjo, ir tiek.

Mes praėjome pro misis Djuboz namą, tuščią, aklinai uždarytomis langinėmis. Kamelijos darželyje buvo užžėlusios piktžolėmis. Iki pašto už kampo reikėjo praeiti dar pro aštuonis namus.

Pietinė aikštės pusė buvo tuščia. Jos kampuose kūpsojo pasišiaušusios milžiniškos araukarijos, tarp jų gatvės žibintų šviesoje blykčiojo geležiniai stulpeliai arkliams pririšti. Teismo rūmų pusėje buvo visai tamsu, šviesa degė tik viešojoje išvietėje. Keturkampę aikštę iš visų pusių supo parduotuvės; jų viduje matėsi blyškios švieselės.

Kai Atikus pradėjo advokatauti, jo kontora buvo teismo rūmuose, bet po kelerių metų jis persikėlė į ramesnę vietą, į Meikombo banko pastatą. Pasukę už kampo, išvydome jo automobilį, stovintį ties banku.

— Jis ten, — pasakė Džemis.

Bet ten jo nebuvo. Į kontorą vedė ilgas koridorius. Mes būtume iš tolo pamatę ant durų paprastą užrašą: ADVOKATAS ATIKUS FINČAS, jei viduje būtų degusi šviesa. Tačiau ten buvo tamsu.

Džemis priėjo dar arčiau prie banko durų ir pažvelgė į vidų, norėdamas būti tikras. Jis spustelėjo rankeną. Durys buvo užrakintos.

— Eime toliau. Gal jis užsuko pas misterį Andervudą.

Misteris Andervudas ne tik tvarkė „Meikombo tribūnos“ redakciją, bet ir gyveno joje. Tiksliau, virš jos. Teismo ir kalėjimo naujienas jis sužinodavo labai paprastai — žiūrėdamas pro savo langus. Redakcija buvo aikštės šiaurės vakarų kampe, todėl norėdami ten patekti turėjome praeiti pro kalėjimą.

Meikombo kalėjimas buvo seniausias ir bjauriausias pastatas visoje apygardoje. Atikus sakė, kad kažką panašaus būtų galėjęs suprojektuoti pusbrolis Džošua Sent Kleras. Jis tikrai atrodė kaip kažkokios nesveikos fantazijos vaisius ir baisiai nesiderino prie mūsų miesto, kur visi namai buvo lygiais, keturkampiais fasadais ir aukštais stogais. Meikombo kalėjimas buvo miniatiūrinė gotikos karikatūra, vienos kameros pločio ir dviejų aukščio, aplipdyta mažytėmis, dantytomis sienelėmis ir kontraforsais. Negana to, jo fasadas buvo iš raudonų plytų ir su storomis plieno grotomis ant langų, kokie būna tik bažnyčiose. Jei toks pastatas būtų stūksojęs vienišas kur nors ant kalvelės, dar pusė bėdos, bet ne — jis buvo įsispraudęs tarp Tindelo „Metalo gaminių“ ir „Meikombo tribūnos“ redakcijos. Kalėjimas buvo amžinas meikombiečių diskusijų objektas: šalininkai teigė, kad jis teikia miestui orumo, o jų priešininkai sakė jį esant panašų į Viktorijos laikų išvietę, bet nė vienam prašalaičiui nebūtų atėję į galvą, kad ten viduje pilna juodaodžių.

Eidami gatve artyn, dar iš tolo pamatėme prie kalėjimo vienišą žiburį.

— Keista, — pasakė Džemis. — Juk iš lauko kalėjimas neapšviestas.

— Atrodo, tarsi tas žiburys šviestų virš durų, — tarė Dilas.

Ilgas elektros laidas, iškištas pro antro aukšto grotas, driekėsi žemyn. Jo gale kabojo lemputė be gaubto, o apačioje, atsirėmęs į duris, sėdėjo Atikus. Jis buvo įsitaisęs ant kėdės iš savo kontoros ir skaitė, nekreipdamas nė mažiausio dėmesio į naktines peteliškes, plazdančias aplink jo galvą.

Norėjau pribėgti priėjo, bet Džemis mane sulaikė.

— Nesirodyk, — pasakė jis, — ko gero, jam tai nepatiktų. Viskas gerai, galime eiti namo. Aš tik norėjau sužinoti, ką jis veikia.

Mes patraukėme atgal per aikštę, bet staiga išvydome keturis apdulkėjusius automobilius, atvažiuojančius Meridiano plentu. Jie palengva slinko vienas paskui kitą, apsuko aikštę, pravažiavo banką ir sustojo prie kalėjimo.

Niekas iš jų neišlipo. Mes pamatėme, kad Atikus pakėlė galvą, užvertė laikraštį, lėtai jį sulankstė, pasidėjo ant kelių ir atsmaukė skrybėlę ant pakaušio. Atrodė, kad jis tų automobilių ir laukė.

— Grįžkime, — sušnibždėjo Džemis.

Mes nukūrėme skersai aikštę, gatvę ir pasislėpėme kiosko šešėlyje. Paskui Džemis iškišo galvą ir atsargiai apsidairė.

— Galime prieiti arčiau, — pasakė jis.

Nubėgome iki Tindelo „Metalo gaminių“ durų — visai arti, bet nematomi.

Po vieną, po du iš automobilio ėmė lipti vyrai. Jie patraukė prie kalėjimo durų. Lemputės šviesoje jie atrodė lyg neryškūs šešėliai, bet vėliau pamatėme, kad tai stambūs žaliūkai. Atikus nesijudino iš vietos. Paskui mes nebematėme jo per tų žmonių nugaras.

— Jis čia, misteri Finčai? — paklausė vienas iš vyrų.

— Čia, — išgirdome Atikaus atsakymą. — Jis miega. Nepažadinkite jo.

Jie paklausė mano tėvo ir ėmė kalbėti kone pašnibždomis — tik po daugelio metų supratau, kokia tai buvo šiurpi ir komiška detalė tą visai nelinksmą valandą.