Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

— Pakviesk į vidų, — pasakė Atikus.

— Kviečiau, bet lauke yra žmonių, ir jie nori, kad tu išeitum.

Meikombe suaugusieji pasilieka už durų tik dviem atvejais: kai kas nors miršta ir kai reikalas susijęs su politika. Įdomu, kas čia galėjo numirti. Mudu su Džemiu patraukėme prie durų, bet Atikus riktelėjo:

— Sėdėkite kambaryje!

Džemis svetainėje išjungė šviesą ir prispaudė nosį prie stiklo. Teta Aleksandra ėmė protestuoti, bet Džemis pasakė:

— Tik minutėlę, tetule, tik pažiūrėsime, kas ten yra.

Mudu su Dilu įsitaisėme prie kito lango. Aplink Atikų stovėjo būrys žmonių. Atrodė, kad jie kalba visi kartu.

— ...rytoj perkelsiu jį į apygardos kalėjimą, — kalbėjo misteris Teitas. — Aš nenoriu turėti nemalonumų, bet nesu tikras, kad jų nebus...

— Nekvailiokite, Hekai, — tarė Atikus. — Čia juk Meikombas. — ...man tik neramu.

— Hekai, byla būtent dėl to ir atidėta, kad nebūtų pagrindo nerimui. Šiandien šeštadienis, — pasakė Atikus. — Teismas greičiausiai įvyks pirmadienį. Negi negalite palaikyti jį vieną naktį? Vargu ar kas Meikombe pasmerks mane, kad neatsisakau kliento, kai laikai tokie sunkūs.

Visi staiga pralinksmėjo, bet tuoj nutilo, nes misteris Linkas Dizas pasakė:

— Čionykščiai nieko nesiruošia daryti, bet aš baiminuosi Senojo Saremo gaujos... O gal geriau būtų... kaip jūs ten vadinate, Hekai?

— Perkelti bylą į kitą apygardą, — pasakė misteris Teitas. — Manau, kad dabar nieko gero iš to nebūtų.

Aš neišgirdau, ką pasakė Atikus. Atsigręžiau į Džemį, bet tas rankos mostu liepė man tylėti.

— ...be to, — toliau kalbėjo Atikus, — nejaugi jūs bijote tos kompanijos?

— ...žinom, ką jie gali, kai prisisiurbia.

— Sekmadieniais jie paprastai negeria, jie pusę dienos sėdi bažnyčioje, — pasakė Atikus.

— Bet čia nepaprastas atvejis... — kažkas tarstelėjo.

Jie ten vis šnekėjosi, aiškinosi, ir pagaliau teta pasakė, kad Džemis užtrauks gėdą visai šeimai, jei neuždegs šviesos svetainėje. Bet Džemis jos tarsi negirdėjo.

— ...nesuprantu, kam jums terliotis su ta byla, — kalbėjo misteris Linkas Dizas. — Per ją galite viską prarasti, Atikau. Supraskite — viską.

— Jūs tikrai taip manote?

Nelauk nieko gero, kai Atikus šitaip paklausia. „Tu tikrai manai, kad toks ėjimas teisingas, Paukšteli?“ Terkšt, terkšt, terkšt, ir lentoje nebelieka nė vienos mano šaškės. „Tu tikrai taip manai, sūnau? Tai paskaityk šitą knygą.“ Ir Džemis visą vakarą vargsta su Henrio V. Greidžio kalbų rinkiniu.

— Linkai, gal tas vyrukas ir atsisės į elektros kėdę, bet prieš tai visi sužinos tiesą. — Atikaus balsas buvo ramus. — O jūs tą tiesą žinote.

Žmonių būryje girdėjosi murmesys. Kai Atikus pasuko prie verandos laiptelių, žmonės dar glaudžiau jį apstojo, ir jų balsai suskambėjo grėsmingai.

Staiga Džemis riktelėjo:

— Atikau, telefonas!

Vyrai krūptelėję atsitraukė nuo Atikaus; tai buvo žmonės, kuriuos mes matydavome kasdien, — prekybininkai, fermeriai. Buvo čia ir daktaras Reinoldsas, ir misteris Eiveris.

— Tai atsiliepk, sūnau, — atsakė Atikus.

Vyrai ėmė juoktis ir išsiskirstė. Kai Atikus uždegė svetainėje šviesą, jis pamatė Džemį prie lango visą išbalusį — raudonavo tik nosies galas, kurį Džemis buvo priplojęs prie stiklo.

— Ko dabar, po galais, sėdite visi patamsyje? — paklausė jis.

Džemis žiūrėjo į Atikų įsmeigęs akis, o Atikus vėl atsisėdo į krėslą ir pasiėmė vakarinį laikraštį. Man kartais atrodo, kad visus svarbius savo gyvenimo įvykius Atikus apsvarsto vienas sau patyliukais, prisidengęs „Mobilo kronika“, „Birmingemo naujienomis“ ir „Montgomerio žiniomis“.

— Jie atėjo tavęs, taip? — Džemis priėjo prie Atikaus. — Jie norėjo susidoroti su tavimi?

Atikus nuleido laikraštį ir įdėmiai pažvelgė į Džemį.

— Ko tu prisiskaitei? — paklausė jis. Paskui švelniai pridūrė: — Ne, sūnau, jie — mūsų bičiuliai.

— Čia buvo ne... Čia ne gauja? — Džemis žiūrėjo iš padilbų.

Atikus norėjo nuslėpti šypseną, bet jam nepasisekė.

— Ne, pas mus Meikombe nėra buvę tokių atsitikimų, kad minia savavališkai su kuo nors susidorotų. Apie gaujas Meikombe niekada nesu girdėjęs.

— Bet juk kukluksklanininkai kartą persekiojo katalikus.

— Ir apie katalikus Meikombe nesu girdėjęs, — pasakė Atikus. — Tu čia kažką painioji. Kadaise, apie dvidešimtuosius metus, čia veikė kukluksklanas, bet jo nariai domėjosi daugiausia politika. Be to, jie čia nerado ko gąsdinti. Vieną vakarą jie suorganizavo demonstraciją prie misterio Semo Levio namų, bet Semas išėjo ant slenksčio ir pasakė, kad prasti, matyt, jų popieriai, jeigu jie čia slankioja apsisiautę tomis pačiomis paklodėmis, kurias iš jo pirko. Semas taip juos sugėdino, kad jie tuojau pat išsiskirstė.

Leviu šeima atitiko visus kilmingiems žmonėms taikomus reikalavimus: jie mokėjo protingai naudoti savo sugebėjimus, ir jau penkta jų karta gyveno Meikombe, toje pačioje vietoje.

— Kukluksklano laikai jau praėjo, — pasakė Atikus. — Ir niekada nebegrįš.

Aš palydėjau Dilą namo ir grįžusi nugirdau Atikų sakant tetulei:

— ...Aš irgi labai gerbiu mūsų pietinių valstijų moteris, bet nesutinku, kad žmogaus gyvybė būtų aukojama dėl prasimanymų.

Aš pagalvojau, kad jie tikriausiai vėl barasi. Pradėjau ieškoti Džemio. Jis sėdėjo savo kambaryje ant lovos giliai susimąstęs.

— Jie vėl barasi? — paklausiau jo.

— Matyt. Teta neduoda jam ramybės dėl Tomo Robinsono. Ji beveik pasakė, kad Atikus daro gėdą mūsų šeimai. Paukšteli... man baisu.

— Dėl ko baisu?

— Baisu dėl Atikaus. Jam gali kas nors atsitikti.

Aš ėmiau klausinėti jį, bet Džemis nepanoro atskleisti savo minčių, tik liepė man eiti šalin ir palikti jį ramybėje.

Kitą dieną buvo sekmadienis. Pertraukoje tarp sekmadieninės mokyklos pamokų ir pamaldų visi parapijiečiai išėjo į lauką pasivaikščioti, ir aš vėl pamačiau Atikų žmonių būryje. Ten stovėjo ir misteris Hekas Teitas, todėl pagalvojau, kad jis tikriausiai bus atsivertęs, nes anksčiau į bažnyčią nevaikščiodavo. Net misteris Andervudas buvo čia. O jis išvis niekuo nesidomėjo, išskyrus laikraštį „Meikombo tribūna“, kurio savininkas, redaktorius ir leidėjas buvo. Kiauras dienas jis praleisdavo spaustuvėje, nuolat gaivindamasis vyšnių vynu, kurio niekada netrūkdavo didžiuliame jo ąsotyje. Pats jis retai kada eidavo rinkti žinių — jas žmonės patys sunešdavo. Sklido kalbos, kad jis visą „Meikombo tribūnos“ numerį parengia iš galvos ir tiesiai spausdina linotipu.

Tikriausiai taip ir buvo. O dabar, matyt, labai jau rimtas įvykis privertė misterį Andervudą išeiti iš spaustuvės.

Aš nutvėriau Atikų tarpdury, ir jis pasakė, kad Tomas Robinsonas perkeltas į Meikombo kalėjimą. Ir pridūrė, daugiau sau negu man, kad nebūtų buvę jokio triukšmo, jeigu jį iš karto būtų ten nugabenę. Aš žiūrėjau, kaip jis sėdasi į savo klauptą trečioje eilėje, ir girdėjau jį giedant „Tavęs, mano Viešpatie“; jo balsas truputį atsiliko nuo mūsų balsų. Bažnyčioje jis niekada nesėdėdavo šalia tetulės, Džemio ir manęs. Dievo namuose jis norėdavo pabūti vienas, kad galėtų susikaupęs pasimelsti.

Sekmadieniais visi apsimeta, kad jų namuose šventa ramybė, bet pas mus, kai apsigyveno teta Aleksandra, pasidarė tiesiog bjauru. Tuojau po pietų Atikus išlėkdavo į savo kontorą, ir mes, kartais ten užsukę, rasdavome jį sėdintį ant sukamosios kėdės ir skaitantį. Teta Aleksandra eidavo dvi valandas pamiegoti, įspėjusi mus netriukšmauti kieme, kol kaimynai ilsisi. Džemis jau buvo tiek subrendęs, kad užsidarydavo savo kambaryje su glėbiu žurnalų apie futbolą. Mudviem su Dilu belikdavo tyliai sau žaisti Elnių pievoje.