Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

— Misteri Finčai, nesakykite tetai Reičelei, nevarykite manęs atgal, prašau, sere. Aš vėl pabėgsiu!

— Na, na, sūneli, — pasakė Atikus. — Niekas niekur tavęs nevarys, bet turėsi kuo greičiau eiti į lovą. Aš pasakysiu mis Reičelei, kad tu čia, ir paprašysiu, kad leistų pernakvoti pas mus. Tau juk patiks, ką? Ir susimildamas grąžink apygardai bent dalį jos žemių, pas mus ir taip didelė dirvos erozija.

Dilas žiūrėjo į mano tėvą išpūtęs akis, kai tas pasigręžė į duris.

— Jis pajuokavo, — paaiškinau aš Dilui. — Jis nori, kad tu išsimaudytum. Na, matai, aš juk sakiau, kad jis tau nieko nepadarys.

Džemis, tas išdavikas, stovėjo kambario kampe.

— Dilai, jam būtinai reikėjo pasakyti, — tarė jis. — Negalima pabėgti už trijų šimtų mylių niekam nieko nesakius ir leisti mamai kamuotis iš nerimo.

Mes išėjome, netarę jam nė žodžio.

Dilas godžiai kimšo maistą, nes nieko neturėjo burnoj nuo vakar vakaro. Jis išleido visus pinigus bilietui, įlipo į traukinį, kaip jau buvo daręs ne kartą, ramiai plepėjo su palydovu, kuris Dilą jau anksčiau buvo matęs keliaujant, bet Dilui pritrūko drąsos pasinaudoti mažųjų keleivių teise. Mat jei vaikas vienas kelyje pameta pinigus, jis gali pasiskolinti maistui iš palydovo, o tėvai vėliau tuos pinigus grąžina.

Dilas sušveitė visus vakarienės likučius ir jau taikėsi į skardinę su kiauliena ir pupomis, bet prieškambaryje pasigirdo mis Reičelės „O Dieve, Dieve...“, ir Dilas suvirpėjo kaip zuikis.

Jis narsiai iškentė tetos žodžius: „Aš tave tuojau pat išsiųsiu namo. Tavo namiškiai turbūt kraustosi iš proto“, visai ramiai išklausė: „Tai paveldėta su Hariu krauju“ ir šyptelėjo, kai ji pasakė: „Na, vienai nakčiai gali pasilikti.“ O kai ji pagaliau jį apkabino ir pabučiavo, jis irgi atsakė bučiniu.

Atikus pakėlė akinius ant kaktos ir perbraukė ranka per veidą.

— Jūsų tėvas pavargęs, — tarė teta Aleksandra. Man atrodė, kad jos balso jau seniai negirdėjau. Ji visą laiką sukinėjosi aplink mus, bet, matyt, irgi buvo be žado. — Vaikai, eikite miegoti.

Suaugusieji liko valgomajame. Atikus vis dar trynė veidą.

— Prievartavimai, peštynės, pabėgėliai, — išgirdome jį besijuokiant. — Įdomu, kas atsitiks dar po valandos?

Kadangi viskas taip neblogai susiklostė, mudu su Dilu nutarėme elgtis su Džemiu gražiai. Be to, Dilas turėjo su juo miegoti, taigi reikėjo nesipykti.

Aš apsivilkau pižamą, valandėlę paskaičiau ir staiga pajutau, kad akys nenumaldomai merkiasi. Pas Dilą ir Džemį buvo tylu; išjungusi savo stalinę lempą, po Džemio durimis neišvydau šviesos ruoželio.

Matyt, aš miegojau labai ilgai, nes kai pabudau nuo lengvo kumštelėjimo, kambarį gaubė blausi mėnesiena.

— Pasislink, Paukšteli.

— Jam atrodė, kad būtinai reikėjo pasakyti Atikui, — sumurmėjau aš. — Tu neširsk ant jo.

Dilas įsitaisė lovoje šalia manęs.

— Neširstu, — pasakė jis. — Aš tik noriu miegoti su tavimi. Tu atsibudai?

Aš jau buvau atsibudusi, bet dar labai mieguista.

— Kodėl tu taip padarei?

Jis tylėjo.

— Aš klausiu, kodėl tu pabėgai. Ar tavo naujasis tėtis tikrai tavęs nekenčia?

— Ne... e...

— O tą valtį, apie kurią rašei, ar padarėte?

— Jis tik žadėjo, bet taip nieko ir nepadarė.

Aš pasirėmiau ant alkūnės ir tamsoje įsižiūrėjau į Dilą.

— Dėl to tikrai nereikėjo bėgti. Jie labai dažnai nepadaro, ką būna žadėję...

— Aš ne dėl to. Jis... jie tiesiog nebendrauja su manimi.

Kaip gyva nebuvau girdėjusi, kad kas bėgtų iš namų dėl tokios keistos priežasties.

— Kaip tai nebendrauja?

— Na, jie labai mažai būna namuose, o kai pareina, tuojau užsidaro vieni kambaryje.

— Ką jie ten veikia?

— Nieko. Sėdi sau, skaito ir nenori, kad aš jiems trukdyčiau.

Aš padėjau pagalvę kojūgalyje ir atsisėdau.

— Žinai ką? Dar šį vakarą aš buvau sugalvojusi pabėgti dėl to, kad maniškiai sėdėjo namuose. Jie mums irgi visą laiką nereikalingi...

Dilas lyg atsiduso, lyg giliai atsikvėpė.

— Miegokim, Dilai. Žinai, Atikus irgi per dienas nebūna namuose, o kartais išeina ir vakarais. Tai kontoroje sėdi, tai dar bala žino kur... Ir nereikia, kad jie visą laiką būtų su mumis, Dilai, juk tada nieko negalėtume veikti.

— Aš ne dėl to.

Dilas ėmė man aiškinti, o aš pasijutau besvarstanti, kaip reikėtų gyventi, jei Džemis būtų kitoks, net ne toks, koks pasidarė pastaruoju metu, ir ką aš daryčiau, jei būčiau nereikalinga Atikui, jeigu jam nereikėtų mano pagalbos, mano patarimų. Juk Atikus neapsieina be manęs nė dienos. Ir Kelpurnija negalėtų apsieiti, bet aš visada būnu šalia jos. Aš jiems reikalinga.

— Dilai, tu kažkaip keistai kalbi... Tu labai rūpi namiškiams. Tik jie gal blogai su tavimi elgiasi. Aš pasakysiu tau, ką reikia daryti...

Dilo balsas tamsoje skambėjo tvirtai:

— Aš esu tikras, kad jiems būtų daug geriau be manęs, aš jiems tik trukdau. Jie neblogi, jie man perka viską, ko tik aš užsimanau, bet paskui pasako: „Na, dabar turi, tai eik ir žaisk“. Mano kambaryje pilna įvairiausių daiktų. „Nupirkau tau knygą, eik ir skaityk ją.“ — Dilas stengėsi kalbėti storu balsu: — „Ir kas tu per vaikas? Tikri berniukai laksto lauke, žaidžia su kamuoliu, jie neslankioja po namus ir netrukdo namiškiams.“ — Dilas vėl prabilo savo balsu: — O, jie neblogi. Kai einu miegoti, jie apkabina ir pabučiuoja mane, ir ryte pabučiuoja, palinki geros dienos, ir eidami į miestą pabučiuoja, pasako, kad myli... Paukšteli, norėčiau, kad mudu turėtume vaiką.

— O kur jį gauti?

Dilas pasakė girdėjęs esant tokį žmogų, kuris turįs laivelį ir tuo laiveliu plaukiojus į ūkanų salą, kur esą tų vaikų. Būtų galima paprašyti jo...

— Netiesa. Tetulė sako, kad vaikus per kaminą įmeta Dievas. Vienu žodžiu, ji sakė kažką panašaus.

Tąkart tetulė kalbėjo kažkaip neaiškiai.

— Visai ne. Žmonės gauna vaikus vieni iš kitų. Bet iš to žmogaus irgi galima gauti... Vaikai saloje tik laukia, kad juos kas pažadintų. Tas žmogus kvėpteli, ir jie atgyja...

Dilas vėl ėmė fantazuoti. Jo galva buvo pilnutėlė nuostabiausių istorijų. Kol aš skaitydavau vieną knygą, jis perskaitydavo dvi, bet užvis labiausiai jį žavėjo jo paties prasimanytos pasakos. Dilui patiko aritmetika, jis žaibiškai spręsdavo uždavinius, bet labiausiai jis domėjosi savo pasakų pasauliu, kurio sutemose snaudė maži vaikai, laukdami, kol kas nors paims juos kaip rytmetį prasiskleidusias lelijas. Dilas vis šnekėjo, kol užliūliavo pats save, mane irgi; aš mačiau ramią ūkanotą jo salą, bet per ją slinko neryškus šešėlis — pilkas namas su niūriomis rudomis durimis.

— Dilai?

— Mm...

— Kaip manai, kodėl Baubas Redlis niekada nepabėga?

Dilas giliai atsiduso ir apsivertė ant kito šono.

— Gal neturi kur... 15

Po ilgų pokalbių telefonu, daugybės prašymų atleisti pabėgėliui Dilo motina pagaliau parašė ilgą laišką, kad dovanoja jam ir leidžia pabūti Meikombe. Savaitę mes gyvenome ramiai, o paskui viskas apsivertė aukštyn kojomis ir prasidėjo tikras košmaras.

Viskas prasidėjo vieną vakarą po vakarienės. Dilas tebeviešėjo pas mus, teta Aleksandra sėdėjo savo krėsle kampe, Atikus — savo krėsle, o mudu su Džemiu skaitėme ant grindų. Savaitė buvo praėjusi ramiai: aš klausiau tetulės, Džemis, nors buvo jau didelis ir nebelaipiojo į mūsų namelį tarp medžių, padėjo man ir Dilui pasidaryti naujas virvines kopėčias, Dilas rezgė naują planą, kaip išvilioti iš namų Baubą Redlį. Anot jo, šis planas būtinai išdegsiąs, o mums nė plaukas nuo galvos nenukrisiąs (reikės primėtyti citrininių ledinukų nuo galinių durų iki paradinių vartelių, ir Baubas kaip skruzdė išeis pagal tuos pėdsakus). Tuo momentu kažkas pasibeldė į mūsų duris. Džemis nuėjo atidaryti ir pranešė, kad atėjo misteris Hekas Teitas.