Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

Kadangi Meikombas turėjo būti administracinis centras, jis išvengė netvarkos, būdingos daugeliui kitų panašaus dydžio Alabamos miestų. Namai čia buvo didžiuliai, teismo rūmai prašmatnūs, gatvės plačios. Meikombe gyveno daug visokiausių specialistų: čia žmonės atvažiuodavo traukti danties, susitaisyti vežimo, pasitikrinti širdies, pasidėti į banką pinigų, išpažinti nuodėmių, parodyti mulą veterinarui... Bet apskritai Sinkfildo žingsnis vargiai buvo teisingas. Per jį naujasis miestas atsidūrė toli nuo vienintelio tais laikais transporto — upinių laivų, todėl žmonėms iš šiaurinių rajonų kelionei į Meikombą tekdavo sugaišti dvi dienas, norint nusipirkti reikalingų prekių. Dėl šios priežasties miestas per šimtą metų taip ir nepadidėjo — liko kaip sala margoje medvilnės laukų ir miškų jūroje.

Karas tarp valstijų Meikombą aplenkė. Tačiau nors rekonstrukcijos įstatymas ir sužlugusi ekonomika vis dėlto vertė miestą augti, jis nebesiplėtė. Nauji žmonės retai atvažiuodavo čia įsikurti, ir vienų šeimų vaikai tuokdavosi su tų pačių šeimų vaikais, kol galų gale visi meikombiečiai pasidarė panašūs. Kartais kai kas susituokdavo su Montgomerio ar Mobilo gyventoju, bet nuo to ramus šeimyninio panašumo paviršius tik lengvai suribuliuodavo. Ir mano vaikystės metais gyvenimas slinko be didesnių permainų.

Žinoma, Meikombo gyventojai buvo pasiskirstę kastomis, bet man viskas atrodė taip: pagyvenę meikombiečiai, dabartinės kartos žmonės, išgyvenę daug metų šalia, matė vienas kitą kiaurai; jų požiūriai, charakteriai, plaukų spalva, net elgsena buvo savaime suprantami, nes kartojosi iš kartos į kartą, tik laikui bėgant įgavo rafinuotumo. Todėl kasdieniniame gyvenime buvo vadovaujamasi tokiais pasakymais kaip: „Krofordai visada kišasi į svetimus reikalus“, „Iš Merivederių kas trečias yra ligonis“, „Delafildams teisybė akių nebado“, „Visų Bafordų šitokia eisena“. Tai reiškė: niekada neimk iš Delafildo čekio, prieš tai paslapčia nepaskambinęs į banką; mis Modė Atkinson kūprinasi, nes ji kilusi iš Bafordų; jei mis Greisė Meriveder slapčia siurbčioja Lidijos E. Pinkhem džiną, tai visai nėra ko stebėtis, nes taip ir jos motina darė.

Teta Aleksandra atitiko Meikombo visuomenę kaip kirvis kotą, bet labai skyrėsi nuo Džemio ir manęs. Aš taip dažnai stebėdavausi, kaip ji gali būti Atikaus ir dėdės Džeko sesuo, kad net prisimindavau seniai pamirštas pasakas apie laumių sukeistus vaikus ir mandragoros šaknis, — tas pasakas kadaise man sekdavo Džemis.

Visi tie samprotavimai pirmąjį jos viešėjimo mėnesį man buvo sunkiai suprantami, nes teta mažai kalbėdavosi su Džemiu ir manimi; mes matydavomės tik prie stalo ir vakare prieš einant miegoti. Buvo vasara, ir mes visą laiką praleisdavome lauke. Žinoma, kartais aš ateidavau į vidų atsigerti vandens, ir visada svetainėje būdavo pilna Meikombo damų — jos siurbčiodavo arbatą, šnibždėdavosi, mosuodavo vėduoklėmis. Tada teta mane pašaukdavo:

— Džiną Luiza, eikš pasikalbėti su damomis.

Kai pasirodydavau tarpduryje, tetulė turbūt iš karto pasigailėdavo, kam mane kvietė, nes aš visada būdavau murzina, išsismėliavusi.

— Pasisveikink su savo pussesere Lile, — pasakė ji vieną popietę, nutvėrusi mane prieškambaryje.

— Su kuo? — paklausiau aš.

— Su savo pussesere Lile Bruk, — pakartojo teta Aleksandra.

— Ji — mūsų pusseserė? Aš ir nežinojau.

Teta Aleksandra nutaisė tokią veido išraišką, kuri reiškė, kad ji nuoširdžiai atsiprašo pusseserės Lilės ir smerkia mane. Aš žinojau, kad man klius, kai tik pusseserė Lilė išeis.

Buvo labai nemalonu, kad mano tėvas nepasirūpino papasakoti man apie Finčų šeimą, kad neįskiepijo savo vaikams išdidumo. Teta pasišaukė Džemį, kuris atsisėdo ant sofos šalia manęs ir pastatė ausis. Ji išėjo iš kambario ir netrukus grįžo nešina knyga purpuriniu viršeliu, kuriame auksinėmis raidėmis buvo įspausta „Džošua S. Sent Kler. „Apmąstymai“.

— Šitą knygą parašė jūsų giminaitis, — pasakė teta Aleksandra. — Jis buvo nuostabus žmogus.

Džemis atidžiai apžiūrėjo nedidelį tomelį.

— Ar čia tas pats giminaitis Džošua, kuris ilgą laiką buvo uždarytas beprotnamyje?

— Iš kur tu žinai? — paklausė teta Aleksandra.

— Atikus pasakojo, kad jis kuoktelėjo studijuodamas universitete ir kad norėjo nušauti rektorių. Sakė, kad tas Džošua išvadinęs rektorių mėšlavežiu ir bandęs nušauti jį senovišku skiltuviniu pistoletu, bet tas pistoletas sprogęs jo rankose. Atikus sakė, kad šeima turėjo sumokėti penkis šimtus dolerių, kad ištrauktų jį iš to...

Teta Aleksandra stovėjo sustingusi kaip gandras lizde.

— Gana, — nutraukė ji Džemį. — Apie tai mes pasikalbėsime vėliau.

Vakare, prieš eidama gulti, užsukau pas Džemį pasiskolinti kokios nors knygos, ir tuo metu į duris pasibeldė Atikus. Jis atsisėdo ant Džemio lovos krašto, pažiūrėjo į mus rimtu žvilgsniu ir šyptelėjo.

— Hm, — krenkštelėjo jis. Pastaruoju metu jis dažnai taip krenkšdavo, prieš pradėdamas kalbėti apie kai kuriuos dalykus, ir aš pagalvojau, kad jis tikriausiai sensta, nors jo išvaizda ir nesikeitė.

— Nežinau, kaip ir pasakyti, — pradėjo jis.

— Sakyk paprastai, — patarė Džemis. — Mes ką nors padarėme?

Mūsų tėvas aiškiai nervinosi.

— Ne, aš tik noriu jums paaiškinti, kad... jūsų teta Aleksandra prašė... sūnau, tu juk žinai, kad esi Finčas, tiesa?

— Man jau daug kartų buvo tai sakyta. — Džemis žiūrėjo iš padilbų. Jis nejučiomis pakėlė balsą. — Atikau, kas atsitiko?

Atikus užsikėlė koją ant kojos ir susinėrė rankas.

— Noriu supažindinti jus su kai kuriais faktais.

Džemis susiraukė dar labiau.

— Žinau aš tuos niekus.

Atikus staiga surimtėjo. Jis prabilo įsakmiu juristo balsu, kuriame nebuvo nė lašo šilumos.

— Jūsų teta prašė, kad aš pasistengčiau išaiškinti tau ir Džinai Luizai, jog nesate kokie bekilmiai; jūs esate ne vienos kartos gerai išauklėtų žmonių įpėdiniai... — Atikus nutilo, nes aš ėmiau gaudyti ant savo kojos vikrią rudąją skruzdėlę.

— Gerai išauklėtų žmonių įpėdiniai, — tęsė jis, kai aš pasikasiau įkąstą vietą, — ir turite elgtis garbingai, — ryžtingai kalbėjo Atikus, nepaisydamas mūsų. — Teta Aleksandra prašė manęs pasakyti jums, jog turite elgtis taip, kaip dera mažai ledi ir džentelmenui. Ji nori pasikalbėti su jumis apie mūsų šeimą, papasakoti, kokią reikšmę mūsų šeima turėjo Meikombo apygardai visus tuos ilgus metus, kad jūs suprastumėte, kas esate, ir kad tai paskatintų jus atitinkamai elgtis, — Atikus baigė kalbėti greitakalbe.

Mudu su Džemiu apstulbę pasižiūrėjome vienas į kitą, paskui į Atikų, kuriam, atrodė, pasidarė per ankšta apykaklė. Mes nieko jam neatsakėme.

Po valandėlės aš nuo Džemio tualetinio stalelio paėmiau šukas ir ėmiau braukyti jų dantimis per stalelio kraštą.

— Liaukis, — pasakė Atikus.

Šiurkštus jo tonas įžeidė mane. Aš numečiau šukas į šalį. Pati nežinau, kodėl ėmiau verkti, ir niekaip negalėjau susitvardyti. Argi čia mano tėvas? Mano tėvas niekada šitaip negalvojo. Čia teta Aleksandra bus jį privertusi. Pro ašaras mačiau, kad ir Džemis stovi liūdnas, nukoręs galvą.

Aš neturėjau kur eiti, bet vis tiek apsigręžiau ir priešais save išvydau Atikaus liemenę. Aš įsikniaubiau veidu į ją ir įsiklausiau į tylius garsus, sklindančius iš po šviesiai mėlynos spalvos drabužio: vos girdimą laikrodžio tiksėjimą, krakmolytos apykaklės šiugždesį, tylų kvėpavimą.